- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-10
- Bylos Nr.
- AS-525-431-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- A. Z., A. K.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo derinimo tarybai
- Kategorijos
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 56.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. Z., A. K., A. K. architektūros studijos ir atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z., A. K., uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus monolitas plius“, A. K. architektūros studijos skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo derinimo tarybai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. Z., A. K., UAB „Vilniaus monolitas plius“, A. K. architektūros studija skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2008 m. balandžio 22 d. aktą Nr. KPD-RM-691 (toliau – ir Aktas) ir įpareigoti Departamentą atlikti kultūros paveldo vertybės – (duomenys neskelbtini) (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)), istorinius ir fizinius tyrimus bei nustatyti tikslias šios kultūros paveldo vertybės teritorijos ribas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą nutraukė.
Nurodė, kad Aktu nustatyta, jog Nekilnojamoji kultūros vertybė registruojama Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas bei nutarta, jog vertybei reikalinga teisinė apsauga. Remdamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 14 ir 21 punktais, 4 straipsnio 1 dalimi, bylos medžiaga, pažymėjo, jog ginčijamu atveju buvo taikomas vienas iš minėtų nekilnojamojo turto apsaugos būdų – apskaita. Vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsnio 1, 4, 5, 8, ir 10 dalimis, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybų pavyzdiniais nuostatais (patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-15 įsakymu Nr. ĮV-149), nurodė, jog tarybas gali sudaryti ne vien Departamentas, kuris yra viešojo administravimo subjektas, Tarybas gali sudaryti kitos organizacijos, kurios nėra viešojo administravimo subjektai ir nevykdo jokių funkcijų, būdingų viešojo administravimo subjektams. Papildomai remdamasis Tarybos nuostatais (patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-06-09 įsakymu Nr. Į-259), Juridinių asmenų registro duomenimis, padarė išvadą, kad tarybos nėra juridiniai asmenys, tai yra kolegialios institucijos, neturinčios subjektiškumo, todėl šios institucijos negali būti šalimi byloje ir negali būti teisinės atsakomybės subjektais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 4 d.). Konstatavo, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nėra viešojo administravimo subjektai, kurių veiksmai gali būti skundžiami administraciniam teismui. Asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeidžiamos tokiais veiksmais, turi teisę kreiptis į administracinį teismą pagal Įstatymo 8 straipsnio 10 dalį dėl nurodytų neteisėtų veiksmų su reikalavimais įpareigoti Departamentą atlikti kitus veiksmus, jeigu asmuo mano, kad išnagrinėjus minėtą reikalavimą, efektyviai galima būtų pašalinti jo įstatyme numatytų teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimą. Aktu nėra visiškai išsprendžiamas klausimas dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, nes skundžiamas Aktas yra siūlymas Departamentui nustatyti teisinę apsaugą, t.y. įrašyti objektą į kultūros vertybių registrą. Atsižvelgdamas į ABTĮ 15, 22 ir 88 straipsnius, padarė išvadą, kad skundžiamas sprendimas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu. Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2007-01-18 redakcija Nr. VIII-1234) 2 straipsnio 9 dalimi, 8 straipsniu, ABTĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, nurodė, jog esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Bylos dokumentai, patvirtina, kad Aktas nebuvo adresuotas konkretiems asmenims, juo buvo nustatyti tam tikri duomenys dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, nebuvo sprendžiamas konkrečių asmenų ar jų grupės teisių ir pareigų klausimas, todėl jeigu ir būtų galima daryti prielaidą, kad už Tarybos veiksmus turėtų atsakyti ją sudariusi institucija, šiuo atveju Departamentas, tai minėtas dokumentas neatitinka individualaus administracinio akto požymių. Pareiškėjų nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutarties byloje Nr. A7-2282/06 aplinkybės yra skirtingos nei nagrinėjamoje byloje, be to, minėta byla buvo nagrinėjama pagal iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojusius teisės aktus. Konstatavo, kad Aktas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, bet yra materialinio-techninio pobūdžio veiksmas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Įvertinęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažymėjo, kad asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų, viena kurių yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Nesant minėtos prielaidos kreiptis į teismą, pareiškėjai neturėjo procesinės teisės kreiptis į teismą su skundu. Nurodė, jog tokios aplinkybės paaiškėjo nagrinėjant bylą, todėl byla ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu minėtoje dalyje nutraukiama. Pabrėžė, jog pareiškėjai, manydami kad yra pažeidžiamos jų, kaip žemės sklypų, esančių kultūros paveldo objekto teritorijoje, savininkų, teisės, gali ginti savo teises kreipdamiesi į teismą dėl žalos atlyginimo jeigu mano, kad apribojimai, valstybės nustatyti jų nuosavybei yra neproporcingi. Vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis (2 str. 12 d., 5 str. 5 d., 14 str. 1 d. 3, 4, 5 p.), aplinkybe, jog Aktu nustatyta, kad objekto reikšmingumo lygmuo yra nacionalinis, o dėl objektui taikomo kito nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos būdo – skelbimo saugomu, klausimas nėra išspręstas, pažymėjo, jog tai patvirtina, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju – dėl nekilnojamojo turto paveldo apskaitos (Įstatymo 4 str. 1 d. 1p.) valdytojų atitinkamos teisės nėra numatytos. Nurodė, kad Aktas negali būti laikomas norminiu administraciniu aktu, kurio teisėtumo tyrimas priskirtas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 18 str. 2 d. 1 p., 20 str. 1 d. 3 p.) pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalį. Teismas taip pat patenkino pareiškėjų rašytinį atsisakymą nuo prašymo dalyje dėl įpareigojimo Departamentą atlikti kultūros paveldo vertybės (duomenys neskelbtini) šventvietės istorinius ir fizinius tyrimus bei nustatyti tikslias šios kultūros paveldo vertybės teritorijos ribas (ABTĮ 52 str.), bei nutraukė šioje dalyje bylą ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu.
III.
Atsakovas Departamentas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nesutinka su teismo išvada, jog nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nėra juridiniai asmenys, neturi subjektiškumo, todėl negali būti šalimi byloje ir teisinės atsakomybės subjektu. Remdamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 ir 13 dalimis, Įstatymo 8 straipsnio 4, 5, 8 dalimis, nurodo, jog tik nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei ir jos įregistravimo Kultūros vertybių registre. Taryboje nėra nė vieno Departamento atstovo, ją sudaro vien nepriklausomi ekspertai ir mokslininkai, taryba nėra Departamento struktūrinis padalinys, ji pati savarankiškai priima sprendimus.
2. Vadovaudamasis Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 12 punktu, Kultūros vertybių registro nuostatų (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-09-29 nutarimu Nr. 1053) (toliau – ir Registro nuostatai) 8, 16, 26.1, 27.1 ir 28.3 punktais, pabrėžia, jog Departamentas atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimo nei dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių įregistravimo Kultūros vertybių registre, nei dėl jų reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Teisės aktai nesuteikia Departamentui vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcijų, nenumato galimybės daryti poveikį taryboms priimant sprendimus. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad Aktas yra tik siūlymas Departamentui nustatyti teisinę apsaugą, nes būtent vertinimo tarybos priima sprendimą suteikti vertybei teisinę apsaugą.
3. Nesutinka su teismo išvada, jog Aktas tėra materialinio – techninio pobūdžio veiksmas, kuris nenustato konkrečių teisinių pasekmių. Remiasi Registro nuostatų 29 punktu, Įstatymo 9 straipsniu, 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. P556-66/2009, A14-1139/2007, A502-235/2008).
Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartį ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nesutinka su teismo išvada dėl Tarybos statuso ir priimamų sprendimų privalomumo bei teisinės galios. Remdamiesi ABTĮ 5 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi, nurodo, jog asmeniui garantuojama teisė kreiptis į administracinį teismą, tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Pareiškėjams priklausantiems žemės sklypams nustatyta konservacinė paskirtis Akto pagrindu ir nepagrįstai suvaržytos jų teisės ir galimybės pakeisti žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Daro išvadą, jog Aktu tiesiogiai pažeidžiamos jų, kaip savininkų, nuosavybės teisės. Teismas, nenustatęs, jog pažeistos pareiškėjų teisės, pažeidė pareiškėjų teisę kreiptis į teismą.
2. Pabrėžia, jog Akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti konkretūs individualiais požymiai apibūdinamų nekilnojamųjų daiktų naudojimo ir vystymo apribojimai – juridiniai faktai apie žemės sklypų įrašymą į kultūros vertybių registrą. Atsižvelgdami į Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, faktines bylos aplinkybes, Įstatymo 8 straipsnio 8 dalį, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turo registro įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 2 dalies 17 punktą, 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, daro išvadą, jog teismo motyvas, kad Aktas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, yra nepagrįstas, nes Aktas sukelia teisines pasekmes konkretiems asmenims – pareiškėjams, kaip žemės sklypų, Akto pagrindu patekusių į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją, savininkams.
3. Pažymi, jog teismo nurodyta aplinkybė, kad Taryba nėra juridinis asmuo ir dėl to neturi subjektiškumo ir negali būti šalimi byloje bei teisinės atsakomybės subjektu, neturi įtakos Akto galiai ir galiojimui. Pateikdami skundą, nurodė vienintelį atsakovą – Departamentą, nes jis atsako už Tarybos sprendimų vykdymą, tačiau pats Departamentas pateikė prašymą įtraukti jį byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o atsakovu traukti Tarybą. Pabrėžia, kad nepagrįstas teismo argumentas, jog paties teismo į bylą įtraukta Taryba, neturėdama procesinio teisnumo, negali atsakyti pagal skundą ir byla nutrauktina, nes tokiu atveju vertintina, kad tinkamas atsakovas pagal skundą yra Departamentas, kuris byloje dalyvavo atsakovu. Be to, tokia teismo išvada nukrypstama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (byla Nr. A14-1139/2007).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.
Pareiškėjai skundu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydami panaikinti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. balandžio 22 d. aktą Nr. KPD-RM-691 ir įpareigoti Departamentą atlikti kultūros paveldo vertybės – (duomenys neskelbtini) šventvietės, vadinamos (duomenys neskelbtini) (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)), istorinius ir fizinius tyrimus bei nustatyti tikslias šios kultūros paveldo vertybės teritorijos ribas. Antrojo skundo reikalavimo pareiškėjai atsisakė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl tokio reikalavimo ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė ir kitą bylos dalį. Teismas konstatavo, jog skundžiamas Aktas nėra individualus administracinis aktas, o Taryba negali būti subjektu, nagrinėjant bylą administraciniame teisme.
Dėl Tarybos kaip administracinės bylos proceso šalies
Pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį administracinės bylos proceso šalimis yra pareiškėjas, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys. Atsakovas suprantamas kaip institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Pažymėtina, jog jokie papildomi ribojimai ar reikalavimai įstatyme nėra numatyti, kas reiškia, jog tam, kad institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas būtų įtraukta į bylą atsakovu, įstatymas nereikalauja, kad ši institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas turėtų juridinio asmens statusą. Atsakovo procesiniam statusui apibrėžti pakanka to, kad atitinkama institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas būtų priėmę ginčijamą administracinį aktą arba atlikę ginčijamą veiksmą viešojo administravimo srityje.
Nagrinėjamu atveju skundžiamą Aktą priėmė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, todėl ši institucija ir turi būti atsakovu byloje, nepaisant to, kad ji neturi juridinio asmens teisinio statuso. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir anksčiau nagrinėtose savo bylose (bylos Nr. A14-1139/2007, A502-235/2008, P556-66/2009).
Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Taryba negali būti šalimi byloje ir negali būti teisinės atsakomybės subjektu.
Dėl pareiškėjų teisės ginčyti Aktą
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Aktas nevertintinas kaip individualus administracinis aktas, todėl jis negali būti ginčijamas administraciniame teisme. Tokia išvada iš esmės pagrįsta tuo, kad Aktu nesukurtos jokios teisinės pasekmės asmenims, taip pat nurodyta, kad pareiškėjai neturi suinteresuotumo ginčyti tokį Aktą.
Byloje nustatyta, jog ginčijame Akte nurodyti Tarybos surinkti duomenys apie tam tikrą ginčo objektą ir nutarta, jog vertybei ((duomenys neskelbtini)) reikalinga teisinė apsauga. Todėl, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Akte nurodyti Tarybos surinkti duomenys. Tačiau teismas neįvertino to, kad Aktu Taryba yra nutarusi, jog vertybei reikalinga teisinė apsauga.
Pagal Įstatymo 8 straipsnio 8 dalį nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Remiantis Registro nuostatų 6 punktu, registro objektai yra nekilnojamosios ir kilnojamosios kultūros vertybės, registruojamos registre pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimu ir pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą – kultūros ministro sprendimu.
Įvertinus nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog būtent Tarybos sprendimas yra pagrindas registruoti atitinkamas nekilnojamąsias kultūros vertybes, o tai reiškia, kad toks aktas pagal įstatymus sukuria tam tikras teises bei pareigas, yra vienkartinis teisės taikymo aktas, t.y. administracinis aktas, ginčas dėl kurio panaikinimo priskiriamas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjams priklausantys žemės sklypai Akto pagrindu įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (t. I, b.l. 31 – 34). Atsižvelgiant į tai, jog, įregistravus atitinkamą nekilnojamąjį objektą Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, jo valdytojams ir savininkams keliami papildomi reikalavimai ir taikomi turto naudojimo apribojimai, konstatuotina, kad ginčo aktas tiesiogiai liečia pareiškėjų teises ir interesus, todėl siekiant apginti galimai pažeistas savo teises ir teisėtus interesus jie turi teisę kreiptis į administracinį teismą siekdami tokio akto panaikinimo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, todėl jo nutarties dalis, kuria nutraukta byla pagal pareiškėjų skundo reikalavimą dėl Akto panaikinimo, naikintina ir šioje dalyje byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Likusi nutarties dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjų A. Z., A. K., A. K. architektūros studijos ir atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atskiruosius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutarties dalį, kuria nutraukta byla pagal pareiškėjų reikalavimą dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. balandžio 22 d. akto Nr. KPD-RM-691 panaikinimo, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti ši naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.