Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-694-178/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-01
Bylos Nr.: 2A-694-178/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00575-2011-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Gintaras Pečiulis, Alvydas Poškus
Atsakovas: R. S.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-694-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00575-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 2.2.2.7; 2.5.10.2.4.1; 2.5.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2278-560/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autuma“ (teisių perėmėjas P. P.) ieškinį atsakovui R. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašo priteisti subsidiariai iš atsakovo 151 955,21 Lt UAB „Pinolė“ skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Autuma“ su UAB „Pinolė“ sudarė prekių pirkimo - pardavimo sutartį, kuria UAB „Autuma“ įsipareigojo UAB „Pinolė“ parduoti prekes pagal suderintą asortimentą, o UAB „Pinolė“ įsipareigojo pirkti iš UAB „Autuma“ prekes, kurių pavadinimai, kiekiai ir kainos pagal išankstinį susitarimą nurodomi PVM sąskaitose - faktūrose, ir sumokėti už jas nustatytą pinigų sumą sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ieškovas pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, pateikė UAB „Pinolė“ sutartyje aptartas jos užsakytas prekes, UAB „Pinolė“ prekes priėmė, tačiau už jas neatsiskaitė, liko neapmokėta 142 244,33 Lt. 2009 m. lapkričio 11 d. ieškovas ir UAB „Pinolė“ pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo UAB „Pinolė“ patvirtino, kad yra skolinga 142 244,33 Lt. Skolos negrąžinus, BUAB „Autuma“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, kuris 2010 m. balandžio 28 įsakymu nutarė išieškoti iš UAB „Pinolė“ 142 244,33 Lt skolą, 8 067,40 Lt palūkanas bei 8,28 % procesines palūkanas. 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi UAB „Pinolė“ iškelta bankroto byla. Ieškinio pareiškimo dienai BUAB „Pinolė“ skola buvo 147 244,33 Lt, taip pat 4 584,55 Lt procesinių palūkanų, iš viso 151 955,21 Lt. Ieškovo teigimu, UAB „Pinolė“ tapo nemoki ir piniginės prievolės ieškovui nebegali įvykdyti dėl UAB „Pinolė“ vienintelio akcininko ir vadovo R. S. (atsakovo) nesąžiningų bei neteisėtų veiksmų. Todėl ieškovas prašo 151 955,21 Lt UAB „Pinolė“ skolą priteisti iš atsakovo kaip subsidiaraus skolininko CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Be to, atsakovas, žinodamas, jog prievolė BUAB „Autuma“ nebus įvykdyta, bendrovės veikla yra nuostolinga, nesiėmė veiksmų turtinei padėčiai gerinti, kas įrodo, jog jis elgėsi nesąžiningai. Atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko didėjo skolos ne tik trečios eilės kreditoriams, bet ir pirmos bei antros eilės kreditoriams, kurių reikalavimai bankroto byloje tenkinami pirmiau nei BUAB „Autuma“. Nesikreipdamas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Pinolė“, atsakovas sumažino BUAB „Autuma“ galimybes patenkinti savo kreditorinį reikalavimą UAB „Pinolė“ bankroto byloje. Atsakovas, žinodamas apie sunkią bendrovės turtinę padėtį, ne tik nesiėmė veiksmų jos turtinei padėčiai gerinti, bet ir toliau užsakinėjo prekes iš UAB „Autuma“, tokiu būdu didindamas įsiskolinimą. Toks atsakovo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas ir apgaulingas UAB „Autuma“ atžvilgiu, o UAB „Pinolė“ negalėjimas atsiskaityti su UAB „Autuma“ yra atsakovo nesąžiningų veiksmų pasekmė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė subsidiariai iš atsakovo R. S. ieškovo P. P. (P. P.) naudai 106 730, 14 Lt UAB „Pinolė“ skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2011 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių kvalifikavimo teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl UAB „Pinolė“ įsiskolinimo UAB „Autuma“ fakto ir dydžio 151 955,21 Lt sumai. Teismo vertinimu, tarp šių bendrovių nebuvo atsiradę komiso teisiniai santykiai, nes PVM sąskaitos – faktūros buvo išrašomos prekių tiekimo metu, juose nėra jokių įrašų apie komisinius ar kitus tarpininkavimo mokesčius. Byloje nėra įrodymų apie galimai kitokius bendrovių teisinius santykius, kurių pagrindu prekės galėjo būti perduodamos. Patiektos prekės buvo toliau realizuojamos, tai patvirtina, kad jos buvo perduotos UAB „Pinolė“ disponavimui ir nuosavybėn. Tai paneigia atsakovo teiginius apie tarp šalių susiklosčiusius turto patikėjimo santykius, nes turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės (CK 6.953 str. 2 d.). Pirkimo-pardavimo santykių tarp įmonių galimybės nepaneigia atsakovo ir buvusio UAB „Autuma“ vadovo I. L. paaiškinimai, kad prekių tiekimas buvo grindžiamas siekiu tęsti UAB „Autuma“ veiklą, UAB „Pinolė“ perimant UAB „Autuma“ verslo kontaktus su tiekėjais ir klientais, įsigyjant UAB „Autuma“ lizingu įgytą turtą, įdarbinant jos buvusius darbuotojus, ir paaiškinimai, kad pats atsakovas yra buvęs UAB „Autuma“ darbuotojas. Tokie bendradarbiavimo santykiai byloja apie šalių pasitikėjimą, kas galėjo lemti rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymą, tačiau nepaneigia pirkimo-pardavimo santykių buvimo bei pareigos atsiskaityti už nuosavybėn patiektas prekes. Teismas nurodė, kad pirkimo-pardavimo santykių buvimo nepaneigia ir tas faktas, kad prekės, už kurias UAB „Pinolė“ liko neatsiskaičiusi, 2004 m. gegužės 13 d. įkeitimo lakštu kaip prekių atsargos buvo įkeistos AB „Swedbank“.

Dėl subsidiarios vadovo/įmonės dalyvio atsakomybės nurodė, kad vien tai, jog atsakovas buvo UAB „Pinolė“ ir vienintelis akcininkas, ir vadovas, nesudaro pagrindo taikyti juridinio asmens dalyvio atsakomybę reglamentuojančias nuostatas (CK 2.50 str. 3 d.) už veiksmus, kuriais buvo pažeistos juridinio asmens vadovo pareigos. Iš ieškinio pagrindo matyti, kad atsakovo kaip juridinio asmens dalyvio atsakomybę už kilusią žalą (UAB „Pinolė“ negalėjimą atsiskaityti už patiektas prekes) ieškovas kildino iš juridinio asmens dalyviui numatytos pareigos atkurti bendrovės kapitalą, pertvarkyti bendrovę į kitą juridinį asmenį arba ją likviduoti, kai bendrovės nuosavas kapitalas tampa mažesnis nei pusė minimalaus įstatuose nustatyto įstatinio kapitalo dydžio (ABĮ 38 str. 3 d., 59 str. 10 d. 2 p. bei 11 d.) bei tiek dalyviui, tiek vadovui nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.) ir pareigos atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Kiti ieškovo nurodyti atsakovo veiksmai/neveikimas, kuriais, jo teigimu, buvo padaryta žala (atsiskaitymas su įmonės kreditoriais pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą, neteisėtas įmonės lėšų panaudojimas, nenaudingų įmonei sandorių sudarymas su susijusiais asmenimis, pagal kuriuos buvo vykdomi mokėjimai atsakovo sūnui ir žmonai, netinkamas buhalterinės apskaitos vedimas), priskirtini juridinio asmens vadovo funkcijoms, organizuojant kasdienę juridinio asmens veiklą ir vykdant tokios veiklos priežiūrą (ABĮ 37 str. 8 d., 12 d. 1 p.).

Teismas sprendė, kad 142 244,33 Lt skola turėjo būti padengta 2009 m. gegužės 24 d. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad UAB „Pinolė“, galiojant iki 2009 m. liepos 1 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymui, su kreditoriais atsiskaitinėjo pažeidžiant šio įstatymo imperatyvius reikalavimus, t. y. ne pagal įsipareigojimų atsiradimo laiką bei neproporcingai tarp tos pačios eilės kreditorių vykdė mokėjimus TubadzinManagementGroup, RKF M.N.S. SIANolikt 2, Andexpawlowscyspolka, UAB „Rezultatas“, UAB „Rivilė“, UAB „Lukoil Baltija“, advokatei V. P.. Tuo atveju, jeigu būtų su tos pačios eilės kreditoriais atsiskaitoma pagal Laikinajame mokėjimo eilės tvarkos įstatyme numatytą tvarką, ieškovas būtų gavęs 58 015 Lt. Nebegaliojant Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymui, tačiau ir toliau išlikus įmonės mokumo problemoms, nesant galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais, įmonė privalėjo atsižvelgti į kilusias fiduciarines pareigas prieš kreditorius, pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5 str.), todėl privalėjo atsiskaitymus vykdyti proporcingai esantiems kreditorių reikalavimams, kurių apmokėjimo terminai buvo suėję. Nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (iki bankroto bylos UAB „Pinolė“ iškėlimo) iš UAB „Pinolė“ banko sąskaitos ir kasos kitiems kreditoriams buvo sumokėta 213 475,66 Lt. Visų kreditorių reikalavimai šiuo laikotarpiu siekė 623 355,40 Lt. Ieškovo reikalavimas sudaro 22,82 % šios sumos. Vykdant atsiskaitymą proporcingai su visais kreditoriais, ieškovui turėjo tekti 48 715,14 Lt (213 475,66 x 22,82%). Tokiu būdu per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 24 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ieškovas patyrė 106 730,14 Lt žalą.

Teismas sprendė, kad įmonės vadovo sutuoktinės įdarbinimas bei sandorių su sūnumi sudarymas patys savaime nelaikytini neteisėtais veiksmais. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo civilinei atsakomybei kilti. Taip pat konstatavo, jog ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir lėšų, paimtų iš įmonės banko sąskaitos bei kasos, panaudojimo ne pagal paskirtį ir ne įmonės interesais, todėl nėra pagrindo šioje dalyje vadovo civilinei atsakomybei kilti. Byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti ir išvados, kad ankstesnis bankroto bylos UAB „Pinolė“ neiškėlimas būtų nulėmęs fiduciarinių pareigų kreditoriui pažeidimą bei būtų turėjęs lemiamą reikšmę tam, kad UAB „Pinolė“ nebegalėjo atsiskaityti su UAB „Autuma“.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas R. S. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai kvalifikavo tarp bendrovių susiklosčiusius santykius kaip pirkimo – pardavimo. UAB „Pinolė“ buvo suteikta tik teisė disponuoti dalimi įkeistų prekių, kurios nuosavybės teise priklausė UAB „Autuma“. Šias aplinkybes patvirtina BUAB „Autuma“ 2009 m. UAB „Pinolė“ pelno (nuostolių) ataskaita ir balansas. Jei UAB „Pinolė“ būtų ketinusi įgyti jai perduotas prekes savo nuosavybėn, tai atitinkamai tai būtų atsispindėję ir finansiniuose dokumentuose. Byloje nepateikti įrodymai, kurie patvirtintų faktą kad su plytelėmis UAB „Autuma“ perdavė ir nuosavybės teisę į daiktus patvirtinančius dokumentus (CK 6.318 str. 1 d.). Priešingai, prekės buvo apsunkintos įkeitimu ir bankas nebuvo davęs sutikimo jų parduoti.Ieškovo teigimu, apeliantas veikė nesąžiningai ir neatsiskaitinėjo su UAB „Autuma“, jį išskirdamas iš kitų kreditorių rato, kai prievolė įvykdymo terminai buvo suėję. Tačiau tai paneigia kasos pajamų orderio kvitas ATM Nr. 0002134, kuriuo patvirtinti faktai apie grynųjų pinigų priėmimą iš UAB „Pinolė“ (20 131 Lt), nurodant, kad lėšos pagal sąskaitą faktūrą ATM Nr. 001719. Be to, šios sąskaitos mokėjimo terminai nenustatyti, mokėjimo data 2009 m. vasario 17 d. Kasos pajamų orderio kvitą išrašė UAB „Autuma“. Iš jame nurodytų aplinkybių, galima daryti išvadą, kad pagal įneštas lėšas, kreditorius išdavė pakvitavimą apie prievolės įvykdymą, konkrečiai nurodydamas, už kokią sąskaitą faktūrą yra skirtos lėšos (CK 6.65 str. 1 d.). UAB „Autuma“ pasiūlė sąskaitų apmokėjimo tvarką. Pinigų įmokėjimo dienai buvo suėjęs terminas apmokėti sąskaitą faktūrą ATMC008421 (CK 6.55 str. 1 d.). Šios aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių nebuvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis ir šalių nesiejo pirkimo - pardavimo santykiai.Rašytinės sutarties tarp UAB „Autuma“ ir UAB „Pinolė“ nebuvo, nė vienas bankroto administratorius nepateikė duomenų apie tokių sutarčių egzistavimą. UAB „Pinolė“ negalėjo pirkti prekių, nes neturėjo lėšų jas įsigyti, o išparduoti prekių už 1,5 mln per 30 dienų nuo sąskaitų išrašymo, kaip teigia teismas, yra neįmanoma. Vekselio išrašymas, kuriuo apeliantas įsipareigojo sumokėti I. L. 1 116 000 Lt, patvirtina faktą, kad UAB „Autuma“ direktorius tokiu būdu užsitikrino pateiktų UAB „Pinolė“ prekių praradimo, žuvimo ar neatsiskaitymo riziką. Minėtas liudytojas patvirtino faktą, jog prekės niekur nebuvo gabenamos, vyko tik sąskaitų perrašymas. Atsižvelgus į šalių tarpusavio bendradarbiavimo praktiką, bendroves tenkino tokia padėtis ir jas siejo patikėjimo santykiai (CK 6.953 str.). Net ir pasirašius skolų suderinimo aktą, nebuvo susitarta dėl atsiskaitymo terminų ir tvarkos.Tai, kad UAB „Pinolė“ perduotas turtas buvo nelikvidus, patvirtina UAB „Utenaitis“ raštas, kuriame nurodoma, kad prekių asortimentas didelis, o kiekiai maži (po 6,65 m²), todėl nėra galimybės jų parduoti. Prekių likučiai sudarė: UAB „Bikuvos prekyba“ 32 213,95 Lt, UAB „Utenaitis“ – 23 979,20 Lt, administratoriui perduota prekių 6 673,37 Lt, 50 447,52 Lt, bendra prekių vertė 113 314,04 Lt. Šias aplinkybes patvirtina ir išrašytose sąskaitose nurodyti nedideli plytelių kiekiai. Be to, prekių asortimentas (perduotų bankroto administratoriui ir nurodytų PVM sąskaitose faktūrose) tapatus; UAB „Utenaitis“ atsargų likučiai identiški PVM sąskaitoje faktūroje ATMC Nr. 008444 nurodytam asortimentui ir kiekiui.UAB „Autuma“ kaip įkeitimo objekto savininkas be raštiško banko kaip kreditoriaus sutikimo neturėjo teisės perleisti įkeitimo lakštu įkeistų objektų. Teismas, atlikęs formalų įrodymų vertinimą, nenagrinėjo kreditoriaus veiksmų, nors bylos nagrinėjimo metu šios aplinkybės buvo akcentuojamos. Esant tokiam prekių likučiui, kurie priklausė UAB „Autuma“, ir nesant banko raštiško sutikimo perduoti įkeistas prekes UAB „Pinolė“, apelianto teigimu, dėl patirtų nuostolių kaltas UAB „Autuma“. Taikant CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą su ja kartu būtina taikyti ir CK 6.248 straipsnio 3 dalies ir/ar 4 dalies normas, atleidžiant apeliantą nuo atsakomybės arba atsakomybę sumažinant. Teismas, skaičiuodamas žalą, išskyrė kelias datas - iki 2009 m. liepos 1 d. ir nuo 2009 m. liepos 1 d., nors sumas skaičiuoja nuo to paties įsiskolinimo dydžio išvedant UAB „Autuma“ tenkančią proporciją. Nustatęs, kad įmonė turėjo gauti 58 015 Lt iki 2009 m. liepos 1 d. už vėlesnį laikotarpį tenkančio procento sumą paskaičiuoja ne nuo 84 229,33 Lt (142 244,33 Lt – 58 015 Lt), o nuo 142 244,33 Lt, t. y. viso įsiskolinimo. Vadovaujantis teismo išvadomis, sąskaitų su nurodytais terminais, kurių vėliausia apmokėjimo data 2009 m. gegužės 24 d. bendra suma tesiekia 66 936,30 Lt. Todėl atsižvelgiant į galimai neapmokėtų sumų dydį, sąskaitose su nurodytomis atsiskaitymo datomis, galėtų sudaryti tik 10,74 proc. nuo visų kreditorių sumos 623 355,40 Lt, jeigu šalys būtų sutarusios dėl atsiskaitymo terminų.Teismas nepagrįstai taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo normas. Pirkimo - pardavimo sutartis nesudaryta, o įstatymas sąskaitų mokėjimo terminų nenumatė (redakcija iki 2013 m. kovo 1 d.). Tuo metu galiojusi įstatymo redakcija nustatė terminą, nuo kada kreditorius įgyja teisę į palūkanas, praleidus sutartyje numatytą mokėjimo terminą. Todėl teismas, pasisakydamas dėl mokėtinų sumų terminų, netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimas

Ieškovas P. P. (BUAB „Autuma“ teisių perėmėjas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius. Iš UAB „Autuma“ įsigytas prekes UAB „Pinolė“ perpardavė savo klientams, ką patvirtina tiek byloje esantys banko išrašai, tiek Skuodo savivaldybės administracijos archyve rastos sutartys, tiek UAB „Pinolė“ administratoriaus pateikta informacija. Prekės buvo perduotos UAB „Pinolė“ nuosavybėn, nes bendrovė jomis laisvai disponavo. Tą patvirtina ir apelianto raštas antstolei, jog UAB „Pinolė“ neturi UAB „Autuma“ priklausančio turto. Teismas teisingai sprendė, jog pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą patvirtina sąskaitos faktūros bei UAB „Autuma“ buhalterinės apskaitos dokumentai.Už dalį prekių UAB „Pinolė“ su UAB „Autuma“ atsiskaitė, tačiau dalis sąskaitų taip ir liko neapmokėta, dėl ko susidarė 142 244,33 Lt skola. Byloje nėra ginčo dėl skolos fakto ir dydžio. Prie 2009 m. lapkričio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, pridėtas neapmokėtų už prekes išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sąrašas. Be to, minėta skola įtraukta ir UAB „Pinolė“ buhalterinėje apskaitoje. Skolos faktą ir tai, kad skola yra kilusi iš pirkimo - pardavimo sutarties, pripažino BUAB „Pinolė“ bankroto administratorius, leisdamas teismui tvirtinti UAB „Autuma“ kreditorinį reikalavimą, patvirtintą Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi. Teismas pagrįstai sprendė, kad bendrovių santykius kvalifikuoti kaip komiso nėra jokio pagrindo, taip pat nėra pagrindo jų vertinti kaip turto perdavimą patikėjimo teise. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad balanso 7 eilutėje „atsargos“ turėjo būti nurodyta didesnė nei 142 244,33 Lt suma ar balansas įrodo, jog prekės UAB „Pinolė“ nuosavybėn nebuvo perduotos. Pažymėtina, kad tais pačiais metais dalis prekių, kurių vertė 1 518 714,42 Lt, buvo grąžinta, todėl UAB „Pinolė“ balanse už 2009 metus grąžintos prekės negalėjo būti traukiamos kaip bendrovės turimos atsargos. Finansinės atskaitomybės dokumentai už 2009 metus nepaneigia fakto, kad bendroves siejo pirkimo-pardavimo santykiai. Be to, fakto, kad UAB „Autuma“ ir UAB „Pinolė“ siejo pirkimo-pardavimo santykiai, nepaneigia ir UAB „Pinolė“ susitarimai su UAB „Utenaitis“ bei UAB „Bikuvos prekyba“ dėl atsiskaitymo tvarkos, nes šios įmonės su UAB „Pinolė“ atsiskaitydavo pardavus prekes. Be to, pats apeliantas pripažįsta, kad už dalį perduotų prekių UAB „Pinolė“ atsiskaitė. Nesutiktina, kad apeliantas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės arba atsakomybė turėtų būti mažinama. UAB „Autuma“ neatliko jokių veiksmų, kurie būtų užkirtę kelią UAB „Pinolė“ ir atsakovui (jos vadovui bei akcininkui) atsiskaityti su UAB „Autuma“. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad su UAB „Autuma“ neatsiskaityta dėl nesąžiningų apelianto veiksmų, šiam vykdant prievoles kitiems kreditoriams. Todėl UAB „Pinolė“ negalėjimas atsiskaityti su UAB „Autuma“ yra sąlygotas, susijęs priežastiniu ryšiu, išimtinai su apelianto veiksmais. UAB „Pinolė“ atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, tačiau UAB „Autuma“ nieko nemokėjo, nors 142 244,33 Lt skola turėjo būti sumokėta vėliausiai 2009 m. gegužės 24 d. Taip pat UAB „Pinolė“ nepaisė atsiskaitymo terminų, apeliantas pasirinkdavo kreditorius su kuriais atsiskaityti, nepaisant to, kad įsipareigojimai jiems atsirado vėliau nei pagal UAB „Autuma“ sąskaitas. Apeliantas pažeidė Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais tvarką bei kreditorių lygiateisiškumo principą. Tuo atveju, jeigu juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2.50 str. 3 d.). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad per 2009-2010 metus dėl apelianto pažeistos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos UAB „Autuma“ negavo 106 730,14 Lt ir pagrįstai juos priteisė subsidiariai iš apelianto.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad UAB „Autuma“ tiekė prekes UAB „Pinolė“, kuri už dalį prekių atsiskaitė, dalį jų grąžino, tačiau liko skolinga 142 244,33 Lt (t. 1, b.l. 22-24, t. 5, b.l. 1-80). Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. balandžio 28 d. įsakymu nutarė išieškoti iš UAB „Pinolė“ 142 244,33 Lt skolą, 8 067,40 Lt palūkanas bei 8,28 proc. procesines palūkanas. UAB „Pinolė“ 2010 m. rugpjūčio 31 d. iškelta bankroto byla, kurioje patvirtintas UAB „Autuma“ finansinis reikalavimas 151 955,21 Lt sumai. Ieškovo teigimu, UAB „Pinolė“ piniginės prievolės UAB „Autuma“ negalėjo įvykdyti dėl UAB „Pinolė“ vienintelio akcininko ir vadovo R. S. (atsakovo) nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, todėl pareiškė 151 955,21 Lt reikalavimą atsakovui kaip subsidiariam skolininkui CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs UAB „Pinolė“ vadovo R. S. subsidiarios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, iš pastarojo priteisė 106 730,14 Lt žalos atlyginimą. Dėl priimto sprendimo apeliantas padavė apeliacinį skundą.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas paduotas tik dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria ieškovo reikalavimai tenkinti, teisėjų kolegijai nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad tarp UAB „Autuma“ ir UAB „Pinolė“ buvo susiklostę pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Nors apeliantas ir kvestionuoja šias teismo išvadas, teigdamas, kad minėtus juridinius asmenis siejo patikėjimo teisiniai santykiai, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais bei padaryta išvada.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Autuma“ prekių perdavimas UAB „Pinolė“ būdavo įforminamas PVM sąskaitomis – faktūromis, kurias pasirašydavo ir apeliantas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, prievolė išrašyti PVM sąskaitas – faktūras kyla ne už bet kokį prekių perdavimą, bet tik už tokį, kai prekės perduodamos atlygintinai ir numatomas turto nuosavybės perdavimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 30 d., 4 str. 2 d.). Be to, UAB „Pinolė“ gautas prekes toliau realizuodavo (pvz., UAB „Utenaitis“, UAB „Bikuvos prekyba“ ir kt.), tai patvirtina tiek apelianto ir liudytojo I. L. paaiškinimai, tiek UAB „Pinolė“ bankroto administratoriaus pateikti duomenys (t. 1, b.l. 128, t. 8, b.l. 59-71). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad UAB „Pinolė“ galėjo laisvai disponuoti jai nuosavybės teise perduotomis prekėmis, taip pat paneigia apelianto argumentus dėl įmones siejusių turto patikėjimo santykių, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės (CK 6.953 str. 2 d.).

Apelianto teigimu, jeigu UAB „Pinolė“ būtų ketinusi įgyti jai perduotas prekes savo nuosavybėn, tai atitinkamai būtų atsispindėję 2009 m. balanse. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas finansinės atskaitomybės dokumentas nepaneigia fakto, kad įmones siejo pirkimo – pardavimo santykiai, nes 2009 metais UAB „Pinolė“ dalį prekių grąžino, taip pat dalį jų pardavė tretiesiems asmenims (UAB „Utenaitis“, UAB „Bikuvos prekyba“), todėl balanse už 2009 metus eilutėje „atsargos“ nebūtinai turėjo likti prekių atsargų už 142 244,33 Lt. Be to, UAB „Pinolė“ prekes pirko ir iš kitų įmonių, todėl minėtoje balanso eilutėje nurodytos atsargos galėjo būti ne tik UAB „Autuma“ prekės. Pažymėtina ir tai, kad pats apeliantas pripažįsta, jog už dalį UAB „Pinolė“ perduotų prekių buvo atsiskaityta, o UAB „Pinolė“, pasirašydama 2009 m. lapkričio 11 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą, sutiko su išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis, su skola bei jos dydžiu. Be to, aplinkybę, kad UAB „Pinolė“ neturi UAB „Autuma“ priklausančio turto, apeliantas pripažino ir apie tai 2009 m. balandžio 1 d. raštu informuodamas antstolę (t. 5, b.l. 81). Todėl apelianto teiginiai apie tariamus komiso, patikėjimo ar kitokius įmones siejančius teisinius santykius laikytini nepagrįstais. Juo labiau, Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi patvirtino BUAB „Autuma“ 151 955,21 Lt kreditorinį reikalavimą BUAB „Pinolė“ bankroto byloje, o BUAB „Pinolė“ bankroto administratorius neginčijo UAB „Autuma“ pateikto kreditorinio reikalavimo nei pagrįstumo, nei jo dydžio. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp UAB „Pinolė“ ir UAB „Autuma“ susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo kaip pirkimo – pardavimo, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kitokioms išvadoms.

Dėl apelianto civilinės atsakomybės už UAB „Pinolė“ prievoles (ne)taikymo

Ieškovas ieškinį apeliantui reiškia CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, numatančiu juridinio asmens dalyvio atsakomybę už juridinio asmens prievoles, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinys pareikštas apeliantui ne tik kaip UAB „Pinolė“ akcininkui, bet ir kaip vadovui. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, todėl apeliacinės instancijos teismas jos iš esmės nekartoja. Taigi, įmonės vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą, jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės kreditorių interesų reikšmė. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp įmonės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai įmonė nebepajėgi pati patenkinti kreditorių reikalavimų. Tai reiškia, kad įmonės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.). Juridinio asmens valdymo organų atsakomybė trečiųjų asmenų atžvilgiu yra grindžiama deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu, įrodinėjant, jog valdymo organai pažeidė jiems įstatymuose nustatytas pareigas tinkamai organizuoti įmonės veiklą ir dėl tokio pažeidimo kreditoriams buvo padaryta žala.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas, vykdydamas atsiskaitymus, pažeidė Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais tvarką bei kreditorių lygiateisiškumo principą, o dėl šių apelianto veiksmų ieškovas atitinkamai patyrė 58 015 Lt ir 48 715,14 Lt žalą. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos fakto bei dydžio klausimą, išskyrė dvi UAB „Pinolė“ vykdytų atsiskaitymų su kreditoriais laikotarpių grupės: 1) nuo 2009 m. gegužės 24 d. iki 2009 m. liepos 1 d. bei 2) nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. iki bankroto bylos UAB „Pinolė“ iškėlimo.

Nustatydamas pirmąjį laikotarpį (nuo 2009 m. gegužės 24 d. iki 2009 m. liepos 1 d.) bei apskaičiuodamas patirtos žalos dydį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymu, kuris galiojo iki 2009 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegija sutinka tiek su ieškovo, tiek su teismo argumentais, kad pagal bylos duomenis UAB „Pinolė“ 142 244,33 Lt įsiskolinimas, kurio dydis patvirtintas rašytiniais įrodymais, inter alia 2009 m. lapkričio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu bei Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu, turėjo būti sumokėtas UAB „Autuma“ vėliausiai 2009 m. gegužės 24 d. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsniu, t. y. kad sąskaitos, kuriose nebuvo nurodyti mokėjimo terminai turi būti apmokėtos per 30 dienų. Taigi, sutiktina, kad UAB „Pinolė“ prievolė atsiskaityti už parduotas prekes su UAB „Autuma“ atsirado nuo 2009 m. gegužės 24 d. Minėtu laikotarpiu galiojo Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas (neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas priimtas, siekiant valstybiniu reguliavimu įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 1 str.). Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta eilės tvarka, kuria turi būti vykdomi mokėjimai, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų. Minėtame įstatyme nurodyta, kad tos pačios eilės įsipareigojimai vykdomi pagal jų atsiradimo laiką, o laikui sutampant – tenkinami proporcingai (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 str. 2 d., 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2012). Taigi, laikomasi pozicijos, kad mokėjimų vykdymo tvarka yra imperatyvi. Todėl UAB „Pinolė“, neturėdama pakankamai piniginių lėšų visiems įsipareigojimams padengti, vykdydama atsiskaitymus su kreditoriais privalėjo iki 2009 m. liepos 1 d. laikytis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytos mokėjimų eiliškumo tvarkos.

Bylos duomenimis UAB „Pinolė“ iki 2009 m. liepos 1 d. su kreditoriais atsiskaitinėjo pažeidžiant minėto įstatymo imperatyvius reikalavimus, nes ne pagal įsipareigojimų atsiradimo laiką bei neproporcingai tarp tos pačios eilės kreditorių vykdė mokėjimus TubadzinManagementGroup, RKF M.N.S. SIANolikt 2, Andexpawlowscyspolka, UAB „Rezultatas“, UAB „Rivilė“, UAB „Lukoil Baltija“, advokatei V. P.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tuo atveju, jeigu būtų su tos pačios eilės kreditoriais atsiskaitoma pagal minėto įstatymo numatytą tvarką ir sąskaitas apmokant pagal įsipareigojimų atsiradimo laiką, UAB „Autuma“ būtų gavusi 58 015 Lt. Apeliantas nepateikia argumentų, paneigiančių paminėtas faktines aplinkybes bei apskaičiavimus (CPK 12,178 str.) Todėl spręstina, kad UAB „Pinolė“, neturėdama pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su visais savo kreditoriais ir nesilaikydama mokėjimų eiliškumo, pažeidė UAB „Autuma“ teises, nes turėjo imperatyvią pareigą vadovaujantis proporcingumo principu ir taip nors iš dalies atsiskaityti su UAB „Autuma“, tuo tarpu apeliantas kaip UAB „Pinolė“ vadovas savo nuožiūra pasirinko kreditorius, su kuriais atsiskaitinėjo, taip išvengdamas prievolių įvykdymo reikalavimo teisę turinčiai UAB „Autuma“. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl tokių apelianto neteisėtų veiksmų - Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytos mokėjimų eiliškumo tvarkos nesilaikymo - UAB „Autuma“ patyrė 58 015 Lt žalą (CK 6.246 str.- 6.249 str.).

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 48 715,14 Lt žalą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (iki bankroto bylos UAB „Pinolė“ iškėlimo), sprendė, kad ir nebegaliojant Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymui bei toliau išlikus UAB „Pinolė“ mokumo problemoms, apeliantas, nesant galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais, privalėjo atsižvelgti į kilusias fiduciarines pareigas prieš kreditorius ir pareigą elgtis sąžiningai, todėl atsiskaitymai turėjo vykdyti proporcingai esantiems kreditorių reikalavimams, kurių apmokėjimo terminai buvo suėję. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Visų pirma, pareigos vykdyti atsiskaitymus proporcingai kreditorių turimiems reikalavimams po Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo galiojimo pabaigos, t. y. nuo 2009 m. liepos 1 d. nebereglamentavo joks įstatymas. Įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, kuris yra būdingas tik bankroto proceso metu. Taigi, UAB „Pinolė“ atsiskaitymai su vienais kreditoriais, nors yra suėję prievolių vykdymo terminai ir kitiems kreditoriams, įstatymų nėra draudžiami ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti veiksmų neteisėtumą UAB „Autuma“ atžvilgiu. Antra, iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Pinolė“ savo prievoles UAB „Autuma“ iš dalies vykdė, t. y. byloje neginčijamos aplinkybės, jog dalį įsigytų prekių UAB „Pinolė“ grąžino UAB „Autuma“, už dalį prekių atsiskaitė, tačiau liko skolinga 142 244,33 Lt (t. 1, b.l. 22-24, t. 5, b.l. 1-80).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Pinolė“ atsiskaitymus privalėjo vykdyti proporcingai esantiems kreditorių reikalavimams, kurių apmokėjimo terminai jau buvo suėję, o to nevykdžius buvo atlikti neteisėti veiksmai. Todėl laikytina nepagrįsta teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Autuma“ iš kitiems kreditoriams sumokėtos sumos turėjo tekti 48 715,14 Lt.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu priteista suma mažintina, iš apelianto subsidiariai ieškovo naudai priteisiant 58 015 Lt (16 802,31 Eur) padarytos žalos atlyginimo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Pagal bendrąją taisyklę, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos bylos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, tačiau teismui kartu yra suteikta diskrecijos teisė nukrypti nuo tokių išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 str. 2 d., 4 d.).

Pagal 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą. Ieškovas pateikė duomenis, jog pirmosios instancijos teisme patyrė 7 503,90 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, jog yra patenkinta 38 proc. ieškinio reikalavimų sumos, todėl ieškovui iš apelianto priteistina 2 851,48 Lt (825,85 Eur) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Pareiškiant ieškinį pradinis ieškovas BUAB „Autuma“ buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, todėl, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, iš apelianto į valstybės biudžetą priteistinas 444,22 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme sudarė 45,57 Lt (13,20 Eur). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš apelianto priteistinos 5,02 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas iš dalies patenkintas (45 proc.), ieškovui priteistina proporcinga atmestų reikalavimų daliai (55 proc.) išlaidų dalis - 440 Eur (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Bylos duomenimis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartimi apeliantui atidėtas 2 635 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismas išnagrinės bylą. Kaip minėta, pradinis ieškovas byloje buvo bankrutuojanti įmonė UAB „Autuma“, todėl ji buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą. CPK 83 straipsnyje yra išvardinti atvejai, kada, atsižvelgiant į civilinėje byloje nagrinėjamo materialinio teisinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens teisinį statusą ar turtinę padėtį, suinteresuoti asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Kaip vienas iš tokių atvejų yra numatytas įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, o kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims – už šiose bylose paduotus apeliacinius skundus, atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje įvykęs teisių perėmimas nekeičia minėtos normos taikymo, todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju apeliantas už paduotą apeliacinį skundą žyminio mokesčio mokėti neprivalėjo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas už paduotą apeliacinį skundą yra sumokėjęs 500 Lt (144,81 Eur) (t. 8, b.l. 101), todėl šis mokestis jam grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 str. 3 d.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu 151 955,21 Lt sumai (t. 1, b.l. 72-73). Atsižvelgiant į tai, kad iš apelianto ieškovui priteista 16 802,31 Eur (58 015 Lt) suma, keistinas ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas (CPK 145 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti subsidiariai iš atsakovo R. S. (duomenys neskelbtini) ieškovo P. P. (duomenys neskelbtini) naudai 16 802,31 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2011 m. kovo 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo R. S. ieškovo P. P. naudai 825,85 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo R. S. valstybei 444,22 Eur žyminį mokestį ir 5,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą atsakovo R. S. (duomenys neskelbtini) turto atžvilgiu, jį sumažinant iki 16 802,31 Eur sumos.“

Priteisti iš atsakovo R. S. ieškovo P. P. naudai 440 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Grąžinti atsakovui R. S. 144,81 Eur (500 Lt) žyminio mokesčio, sumokėto 2014 m. gruodžio 18 d. įmokos mokėjimo kvitu per AB Swedbank.

Nutarties nuorašą išsiųsti Turto arešto registro tvarkytojui.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėGintaras PečiulisAlvydas Poškus