Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. G. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5561-911/2014 pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovei G. Š. bei atsakovės G. Š. priešieškinį ieškovui D. G., išvadą byloje teikiančioms institucijoms Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsižvelgdamas į vaiko amžių, atsakovės nurodytą jo dienos režimą, į ieškovo gyvenimo sąlygas bei įvertinus Panevėžio miesto VTAS atstovės išvadą, teismas sprendė, kad vaiko interesais, siekiant jo netraumuoti, nesukelti sveikatos problemų ir sudaryti jam sąlygas priprasti prie reguliaraus, nuolatinio bendravimo su ieškovu, yra tikslinga nustatyti ieškovo su sūnumi bendravimo tvarką kas antrą savaitgalį – šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 val. iki 20 val., ieškovui parvežant sūnų Dominyką į atsakovės namus, t.y. be nakvynių. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad iki šiol ieškovo ir jo sūnaus bendravimas nebuvo nuolatinis, reguliarus, ieškovas nuo sūnaus kūdikystės kartu su juo negyveno, vaikui yra suėję tik 4 metukai, teismo nuomone, kad kol šalių ginčas nėra dar pradėtas nagrinėti iš esmės, ieškovo ir jo sūnaus santykiai pasidarys artimesni, glaudesni, vaikas adaptuosis prie nuolatinio, reguliaraus bendravimo su savo tėvu, t.y. ieškovu. Prašymo dalies dėl bendravimo švenčių metu teismas netenkino, atsižvelgdamas į tai, jog teismo nuomone šios bylos nagrinėjimas neužsitęs. Motyvavo, jog byla yra pradinėje stadijoje, jos nagrinėjimo iš esmės metu bus galima vertinti šios nustatomos laikinos ieškovo su sūnumi bendravimo tvarkos įgyvendinimą. Ieškovo prašymo dalies dėl bendravimo 2 savaičių laikotarpiui su sūnumi vasaros (pavasario) atostogų bei neporiniais metais rudenį ar žiemą teismas netenkino, kadangi šiuo metu teismo nuomone vaikas nėra pripratęs prie nuolatinio ir reguliaraus bendravimo su tėvu, todėl psichologiškai ir emociškai yra nepasiruošęs tiek ilgai bendrauti su ieškovu nematant savo motinos ir nenakvojant savo namuose. Pažymėjo, kad ieškovui pradėjus reguliariai ir nuolat bendrauti su sūnumi, šis klausimas gali būti sprendžiamas ir vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje.

1.Byloje nėra nustatytų duomenų apie tai, kad ieškovas darytų bet kokio pobūdžio žalą savo sūnui ar kenktų jo interesams. Nustatyta bendravimo su vaiku tvarka nesuteikia ieškovui galimybės bendrauti su sūnumi betarpiškai, t.y. su nakvynėmis, sukelia nepatogumų, kuriems esant ieškovas patiria ir didžiulius finansinius nuostolius. Ieškovas Panevėžio mieste neturi artimųjų pas kuriuos galėtų praleisti teismo jam skirtą laiką su sūnumi, neturi realios galimybės pamigdyti pietų miego. Ieškovas galėtų šeštadienį 10 val. ryte pasiėmęs sūnų iš atsakovo namų vykti automobiliu į savo namus Kauno mieste, o vakare jį parvežti, tačiau savaitgalinis pasimatymas su vaiku ieškovui kainuotų nemažą pinigų sumą. Ieškovas laikėsi atsakovės nustatyto su vaiku bendravimo grafiko nors jam ir nepritarė ir manė, kad turi teisę su vaiku matytis dažniau, be to vaikas turi pas jį nakvoti, kad bendravimas būtų kuo artimesnis. Bendravimas su vaiku niekada nebuvo nurūkęs, jei ieškovo nebūdavo Lietuvoje jis nuolat su sūnumi bendravo telefonu.

2. Ieškovas realią galimybę matyti sūnų ir su juo bendrauti turi teisę du kartus per vieną mėnesį ir tai pakankamai ribotą laiką, kas negali būti laikoma dažnu bendravimu. Be to, atsakovei suteikta galimybę aiškiai piktnaudžiauti savo teisėmis prisidengiant sūnaus menama liga ar suplanuotais šeimos savaitgaliais, kurių dažnumo įtakoti ieškovas neturi jokios galimybės.

3. Netenkindamas ieškovo prašymo šių metų Kūčias ir Kalėdas praleisti bendraujant su sūnumi teismas nepagrįstai pastarajam ne tik nesuteikė tokios galimybės, bet ir dėl nesuprantamų priežasčių atsakovei su sūnumi suteikė galimybę bendrauti dvi švenčių dienas, o ieškovui tik vieną dieną. Neaišku kokiais argumentais teismas sprendė, kad nepilnametis nėra pasirengęs su ieškovu praleisti jam suteikiamas kasmetines atostogas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, skundžiama pirmos instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Ginčas kilo dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, kuri iš esmės apima ir teismo įgaliojimus nustatyti kito tėvo bendravimo su vaiku tvarką, nes vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 str. 2 d.). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymo – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, jog pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Taigi ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo preliminarus įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o kartu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.). Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t.

Iš ginčijamos teismo nutarties turinio matyti, kad, nutaręs dėl būtinumo šioje byloje taikyti ieškovo D. G. prašomas laikinąsias apsaugos priemones (laikiną bendravimo su sūnumi tvarką), pirmosios instancijos teismas preliminariai vertino ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Pirmos instancijos teismas akcentavo, jog byloje kol kas nenustatyta, kad ieškovas netinkamai bendrauja su savo sūnumi, kenkia jo interesams ar, kad toks bendravimas neigiamai paveiktų vaiko psichiką. Ieškovui laikinas bendravimas su nepilnamečiu sūnumi yra numatytinas mažesne apimtimi nei yra prašoma įvertinus tą aplinkybę, kad vaikas yra 4 metų amžiaus, byla dar tik pradėta nagrinėti ir nenustatytos esminės bylos aplinkybės, o svarbiausia teismo pareiga yra užtikrinti nepilnamečio vaiko saugumą. Teismas, atsižvelgęs į vaiko amžių, atsakovės nurodytą jo dienos režimą, į ieškovo gyvenimo sąlygas bei įvertinęs Panevėžio miesto VTAS atstovės išvadą, sprendė, kad vaiko interesais, siekiant jo netraumuoti, nesukelti sveikatos problemų ir sudaryti jam sąlygas priprasti prie reguliaraus, nuolatinio bendravimo su ieškovu, yra tikslinga nustatyti ieškovo su sūnumi bendravimo tvarką kas antrą savaitgalį – šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 val. iki 20 val., ieškovui parvežant sūnų Dominyką į atsakovės namus, t.y. be nakvynių. Apeliantas nesutinka, kad iki šiol ieškovo ir jo sūnaus bendravimas nebuvo nuolatinis, reguliarus, tačiau preliminariai vertindamas ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumą apylinkės teismas nustatė, kad ieškovas nuo sūnaus kūdikystės kartu su juo negyveno, vaikui yra suėję tik 4 metukai, teismo nuomone, kad kol šalių ginčas nėra dar pradėtas nagrinėti iš esmės, ieškovo ir jo sūnaus santykiai pasidarys artimesni, glaudesni, vaikas adaptuosis prie nuolatinio, reguliaraus bendravimo su savo tėvu, t.y. ieškovu su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliaciniame skunde D. G. nurodo, kad nustatyta bendravimo su vaiku tvarka nesuteikia ieškovui galimybės bendrauti su sūnumi betarpiškai, t.y. su nakvynėmis, sukelia daug daugybę nepatogumų, kuriems esant ieškovas patiria ir didžiulius finansinius nuostolius, Panevėžio mieste jis neturi artimųjų pas kuriuos galėtų praleisti teismo jam skirtą laiką su sūnumi, neturi realios galimybės pamigdyti pietų miego. Tačiau iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovo D. G. bei atsakovės G. Š. gyvenamosios vietos po civilinės bylos iškėlimo pasikeitė, šiuo metu abi šalys gyvena Vilniaus mieste, abi šalys dirba Vilniuje. Civilinės bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad šalių nepilnamečio vaiko D. G. gyvenamoji vieta yra Vilniuje, vaikas lanko darželį – VšĮ Šeimos centras „Kartu saldu“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai nustatyti ir vertinti visas aplinkybes bendravimo su vaiku tvarkai nustatyti, nes, kaip jau buvo minėta, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia reikalavimo pagrįstumo, nevertina įrodymų. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju labiausiai šalių ir nepilnamečio vaiko interesus užtikrins laikinoji nustatyta ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka- bendravimas dienomis, t.y. be nakvynių kas antrą savaitę, įvertinus ir tai, kad ieškovo D. G. bei atsakovės G. Š. gyvenamosios vietos po civilinės bylos iškėlimo pasikeitė, šiuo metu abi šalys gyvena Vilniaus mieste, abi šalys dirba Vilniuje.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde ieškovo D. G. išdėstyti argumentai nepaneigia pagrįstų pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų. Vadovaujantis tuo, ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-07-22 nutartis paliktina nepakeista. Teismas taip pat pažymi, kad laikinosios ieškovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymas yra tik preliminari priemonė, kuria nėra išsprendžiama byla iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.