- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- 1A-114-478/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-01076-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- E. J.
- Advokatai
- Singrida Samoškienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 15 (penkiolikos) MGL, t. y. 564,90 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 ct) bauda;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 12 (dvylikos) MGL, t. y. 451,92 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt vieno euro 92 ct) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. J. paskirta subendrinta 15 (penkiolikos) MGL, t. y. 564,90 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 ct) bauda.
Į paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 65-66 straipsniais, įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. (vieną dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai) ir galutinė bausmė nustatyta 13 (trylikos) MGL, t. y. 489,58 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų 58 ct) bauda.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista iki bausmės vykdymo pradžios.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
E. J. nuteistas už tai, kad jis, 2012 m. rugsėjo 28 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei Lietuvos Respublikoje neregistruotą transporto priemonę „Ford Mondeo“, draudžiamojo eismo įvykio metu apgadino S. Č. vairuojamą automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį jai pačiai, apdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tokiu būdu dėl draudžiamo įvykio būdamas atsakingas už padarytą 699,84 eurų turtinę žalą, siekdamas išvengti turtinės prievolės, iš karto po eismo įvykio pildydamas eismo įvykio deklaraciją, skiltyje „B transporto priemonė“ (išskyrus langelyje 6. Draudėjas, esantį įrašą „M. M.“) įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog transporto priemonę „Ford Mondeo“ vairavo asmuo vardu ir pavarde „M. M.“, minėtoje deklaracijoje M. M. vardu pasirašė bei patvirtino, kad jis, neva M. M., atsakingas už padarytą žalą. Tokiu būdu E. J. pagamino netikrą dokumentą – eismo įvykio deklaraciją ir apgaule savo naudai išvengė turtinės prievolės – asociacijai „Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui“ (toliau – Biuras) sumokėti 699,84 eurus, kadangi Biuras dėl minėto eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės „Audi A4“ padarytą 699,84 eurų žalą išmokėjo S. Č. ir pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę iš E. J., kaip atsakingo už žalą padariusio asmens, reikalauti grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.Apeliaciniame skunde nuteistasis E. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendį ir bylą grąžinti papildyti bei pilnai ištirti, kadangi teismas nebandė nustatinėti tikrojo kaltininko M. M. tapatybės, arba jį išteisinti, nes jis nesiekė sukčiauti, o tik pildė tai, ką jam diktavo M.. Skunde apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent jis vairavo automobilį „Ford Mondeo“ ir sukėlė eismo įvykį. Liudytoja S. Č. jo neatpažino, matė tik kaip jis pildė eismo įvykio deklaraciją, o vairuotojo veido neįsidėmėjo, nes patyrė šoką. E. J. teigimu, autoįvykį sukėlė M. M., kuris vairavo transporto priemonę, o jis tuo metu sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės. Eismo įvykio deklaracijos pradžią pildė jo pažįstamas M. M., o toliau pildė jis, padėdamas savo pažįstamam. Transporto priemonė „Ford Mondeo“ jam nuosavybės teise nepriklauso. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nedavė parodymų, nes kai atvykdavo pas tyrėją, ši tyčiodavosi iš jo ir liepdavo ateiti kitą dieną, nes neturinti laiko. Kai neatėjo į apklausą, buvo sulaikytas ir uždarytas į areštinę. Tą naktį buvo pabėgęs sulaikytas asmuo su automatu „Kalašnikov“, kurio ieškojo visa policija, todėl ryte, vežant jį apklausai, tyrėjas tyčiojosi iš jo ir grasino, kad greičiau jis užsimuštų, nes tyrėjui atsibodo visi nusikaltėliai. Dėl šio grasinimo jis raštiškai atsisakė duoti bet kokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir parodymus davė tik teisme. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis E. J. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti arba nuteistąjį išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo E. J. apeliacinis skundas atmetamas.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino E. J. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik liudytojos S. Č. parodymais, sprendžiant dėl apelianto kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – paties kaltinamojo parodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvada, rašytiniai įrodymai, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu bei teisėtumu nėra teisinio pagrindo.Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Taigi, BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.Nagrinėjamu atveju E. J. yra inkriminuotas turtinės prievolės išvengimas apgaule, t. y. pagaminant netikrą dokumentą (eismo įvykio deklaracijoje nurodant melagingus duomenis), kas papildomai kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Apeliantas neneigia, kad 2012 m. rugsėjo 28 d., Kaune, važiavo automobiliu „Ford Mondeo“, kuris pateko į eismo įvykį, tačiau E. J. teigia, kad jis šio automobilio nevairavo, tai darė jo pažįstamas M. M., kuris yra tikrasis eismo įvykio kaltininkas. Nuteistojo teigimu, jis tik padėjo avarijos kaltininkui užpildyti eismo įvykio deklaraciją, nes šis labai jaudinosi. Taigi, tikrasis kaltininkas yra M. M., kuris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surastas ir neapklaustas apie jam žinomas aplinkybes teisme. Su šiuo aiškinimu aukštesnysis teismas nesutinka, kadangi šią gynybinę versiją paneigia visa eilė pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų.Visų pirma, pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent pagal M. M. pareiškimą (t. 1, b. l. 9), kuriame jis nurodė, kad 2013 m. balandžio 17 d. gavo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pranešimą dėl nesumokėtos sumos už padarytą eismo įvykį, kuris įvyko su automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune. Tačiau tokios markės automobilio jis niekada neturėjo, nurodytame eismo įvykyje nedalyvavo, eismo įvykio deklaracijos nepildė ir po ja nepasirašinėjo. Papildomai apklaustas M. M. nurodė, kad 2007 metais buvo pametęs savo asmens dokumentus ir jie buvo paskelbti negaliojančiais, 2012 metais jo prarastais dokumentais taip pat buvo pasinaudota sudarant sutartį su UAB „Tele2“, Šiaulių mieste (t. 1, b. l. 16). Eismo įvykio metu - 2012 m. rugsėjo 28 d. - vairavo bendrovės, kurioje dirba, vilkiką VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grįžo iš Vokietijos į Lietuvą, Vilniaus miestą. Grįžtant į Vilnių, važiavo ir pro Kauną, tačiau jį apvažiavo aplinkkeliu, t. y. per Garliavą, į patį Kauno miestą įvažiavęs nebuvo (t. 1, b. l. 21). Šiuos savo parodymus M. M. pilnai patvirtino pirmosios instancijos teisme, be to, juos patvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga. Iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės informacijos apie kelių transporto priemones (t. 1, b. l. 12) matyti, kad M. M. yra turėjęs dvi transporto priemones: „Opel Ascona“ ir „VW Vento“, „Ford Mondeo“ markės automobilis jo vardu niekada nebuvo registruotas. UAB „T.“ transporto vadybininkas A. Č. patvirtino, kad įmonėje dirbantis vairuotoju M. M. nuo 2012 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. buvo išvykęs įmonės vilkiku maršrutu Lietuva (Vilnius) – Vokietija – Lietuva (Vilnius). Vairuotojas iš komandiruotės į Vilniuje esančią bazę grįžo 2012 m. rugsėjo 28 d., 15.55 val., o Kauno aplinkkelį apvažiavo apie 14.45 val. be sustojimo (t. 1, b. l. 24). Prie bylos taip pat yra prijungtos šią informaciją patvirtinančios GPS sekimo nuotraukos (t. 1, b. l. 25-27). Taigi, tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, kuriame buvo apgadintas S. Č. vairuotas automobilis, t. y. apie 18.35 val., M. M. jau buvo Vilniuje. Nors teoriškai yra galimybė suspėti nuo 16.00 val. iš Vilniaus sugrįžti į Kauną ir apie 18.30 val. sudalyvauti eismo įvykyje, tačiau tai tik hipotetinė prielaida, kuria teismas nesivadovauja. M. M. gyvenamoji vieta yra Vilniuje, todėl po ilgos darbo kelionės vėl nedelsiant vykti į Kauną nebuvo pagrindo.Nors pirmosios instancijos teisme E. J. teigė, kad šio M. M. nepažįsta ir įvykio metu automobiliu „Ford Mondeo“ jis vyko su kitu M. M., kuris taip pat dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau šiuos parodymus apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai, nes jie buvo pateikti tik susipažinus su surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 1, b. l. 139), t. y. pamačius, jog M. M. turi tvirtą alibi ir jo visus parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Tuo tarpu paties apelianto parodymai yra prieštaringi bei nenuoseklūs, kas verčia abejoti jų patikimumu. Ikiteisminio tyrimo metu E. J. pateikė rašytinį paaiškinimą (t. 1, b. l. 79), kuriame nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. Kauno mieste nebuvo, jokiame eismo įvykyje nedalyvavo, nes yra praradęs teisę vairuoti transporto priemones, automobilio „Ford Mondeo“ neturėjo. Apklaustas įtariamuoju E. J. kaltės nepripažino, duoti parodymus atsisakė, tačiau nurodė, kad nežino, kas užpildė deklaraciją M. M. vardu, jis jokios deklaracijos neklastojo (t. 1, b. l. 88-89). Tuo pačiu įtariamasis pažymėjo, kad konvojavimo metu pareigūno buvo išvadintas „debilu“, jo buvo klausta, ką yra apgavęs, nes yra kaltinamas sukčiavimu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad E. J. ikiteisminio tyrimo metu apklausinėjo ne konvojaus pareigūnai, tačiau vyresnioji tyrėja A. M.. Jokių duomenų, kad ši tyrėja būtų nepagarbiai elgusis su įtariamuoju, dariusi jam spaudimą ar kitą neleistiną poveikį, bylos medžiagoje nėra. Nors apeliaciniame skunde E. J. teigia, kad tyrėja iš jo tyčiodavosi ir vis liepdavo ateiti kitą dieną, tačiau tai patvirtinančių duomenų bylos medžiagoje taip pat nėra, nuteistasis jokių pastabų dėl netinkamo tyrėjos elgesio nėra nurodęs po apklausų protokolais, taip pat nėra kreipęsis dėl, jo nuomone, nepagarbaus elgesio į policijos komisariato vadovybę. Bylos medžiaga liudija, kad pats nuteistasis vengė atvykti į apklausas, tyrėją apie negalėjimą atvykti į apklausą buvo informavęs tik kartą elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 133), iš kurio nėra galimybės patvirtinti siuntėjo tapatybės. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu E. J. nepatvirtino savo rašytiniame paaiškinime bei tyrėjai apklausos metu nurodytų aplinkybių. Apeliantas, po susipažinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, teisme pareiškė, kad vis dėlto įvykio vietoje buvo, važiavo automobiliu „Ford Mondeo“, tačiau šios transporto priemonės nevairavo. Avarijos metu jis sėdėjo mašinos gale, už priekinės keleivio pusės. Liudyti teisme pakviestas M. M. nėra tas pats jo pažįstamas M. M., kuris įvykio metu vairavo „Ford Mondeo“ ir sukėlė eismo įvykį. Jis savo pažįstamui padėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją, M. M. užpildė deklaracijos viršų, o jis pildė toliau, ką pildyti jam diktavo M. M.. Deklaracijos pildymo metu jis sėdėjo „Ford Mondeo“ keleivio sėdynės pusėje, o M. M. sėdėjo automobilio gale. Taigi, teisme apeliantas savo pirminius paaiškinimus pakeitė dėl šių esminių aplinkybių: 1) iš pradžių teigė, kad įvykio vietoje nebuvo, vėliau pripažino, kad buvo; 2) tyrimo metu teigė, kad eismo įvykio deklaracijos nepildė, vėliau pripažino, kad dalį deklaracijos pildė; 3) iš pradžių aiškino, kad automobilio „Ford Mondeo“ niekada neturėjo, o teisme nurodė, kad minėtą automobilį planavo pirkti iš M. M.. Atkreiptinas dėmesys, kad jokių anketinių duomenų apie savo pažįstamą M. M. E. J. teismui nesugebėjo pateikti, nors su juo neva derino automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, vadinasi, kažkokiu būdu kontaktavo. Be to, apelianto versiją, kad liudytojas M. M. yra ne tas asmuo, apie kurį apeliantas davė parodymus, kaip apie automobilį vairavusį ir eismo įvykį sukėlusį asmenį, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neva nerado tikrojo M. M., paneigia eismo įvykio deklaracijoje paties E. J. nurodyta M. M. gimimo data, kuri sutampa su liudytojo M. M. gimimo data. Visa tai rodo, jog E. J. parodymai teisiamajame posėdyje apie kitą M. M. yra išgalvoti, siekiant suklaidinti teismą ir tokiu būdu sulaukti sau palankaus procesinio sprendimo. Pažymėtina ir tai, kad „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje direktorius yra pateikęs informaciją, kad automobilis „Ford Mondeo“, be valstybino ženklo, WIN kodas: (duomenys neskelbtini), jų draudimo bendrovėje buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Sutartis buvo sudaryta 2012 m. birželio 25 d. ir galiojo iki 2012 m. rugsėjo 25 d. Draudėju įvardytas E. J., gim. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 35). Šie duomenys netiesiogiai patvirtina, kad minėta transporto priemone naudojosi būtent apeliantas. Nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus paneigia ir nuoseklūs liudytojos S. Č. parodymai. Minėta liudytoja dalyvavo 2012 m. rugsėjo 28 d. įvykusiame eismo įvykyje, jos automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadintas, dėl ko Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmokėjo S. Č. 699,84 eurus (2416,41 Lt) padarytai žalai atlyginti (t. 1, b. l. 17). Ikiteisminio tyrimo metu S. Č. parodė, kad ji pildė eismo įvykio deklaracijos kairę pusę, kur nukentėjęs asmuo, o dešinę pusę pildė kaltininkas. Duomenų ji netikrino, kaltininkas jai rodė vairuotojo pažymėjimą, tiek jame, tiek deklaracijoje buvo pateikti M. M. duomenys. Kaltininkas tą pačią dieną po eismo įvykio, vakare, jai skambino ir siūlė 1000 litų padarytos žalos atlyginimui, tačiau ji nesutiko pinigų priimti (t. 1, b. l. 31). Nors S. Č. teigė negalinti atpažinti avarijos kaltininko, nes jo veido bruožų gerai neįsidėmėjo, tačiau apylinkės teisme ji aiškiai nurodė, kad kaltininkas įvykio metu buvo vienas, t. y. jo vairuotame automobilyje daugiau niekas nevažiavo. Eismo įvykio deklaracija buvo pildoma jos automobilyje, ji sėdėjo prie vairo, o pažeidėjas keleivio pusėje, nes automobilio gale sėdėjo jos anūkė. Avarijos kaltininkas deklaraciją pildė jos akyse, tuo metu prie jų nebuvo priėję jokių pašalinių asmenų, todėl atmestina versija, kad apeliantas tik padėjo užpildyti deklaraciją kitam asmeniui. Pažymėtina ir tai, kad S. Č. patirtas turtinis nuostolis dėl automobilio apgadinimo yra pilnai atlygintas, todėl ji neturi jokio pagrindo apkalbėti E. J., sakant netiesą tiek dėl paties įvykio kilimo aplinkybių, tiek dėl eismo įvykio deklaracijos pildymo. Be to, ir apeliantas teisme sutiko, kad avarijos kaltininkas buvo „Ford Mondeo“ vairuotojas.Byloje esančia specialisto išvada Nr. 11-2663(15) (t. 1, b. l. 38-41) nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykio deklaracijoje, skiltyje „B TRANSPORTO PRIEMONĖ“ (išskyrus langelyje „6. Draudėjas“ esantį mėlynos spalvos įrašą „MACKEVIČ MIROSLAV“) parašė ir M. M. vardu pasirašė E. J.. Pateikta išvada nėra tikėtina, tai kategoriška išvada, todėl ja nesivadovauti aukštesnysis teismas neturi pagrindo, juo labiau, kad tyrimą atliko vyriausiosios ekspertės, turinčios rašysenos teismo eksperčių kvalifikaciją ir atitinkamai 23 bei 19 metų ekspertinio darbo stažą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmeniui, nesančiam kaltam dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo, nėra pagrindo atsisakyti savanoriškai duoti rašysenos pavyzdžius, ką padarė E. J. (t. 1, b. l. 98). Ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui priėmus nutarimą paimti iš įtariamojo E. J. lyginamuosius rašysenos pavyzdžius (t. 1, b. l. 99) ir supažindinus įtariamąjį su šiuo nutarimu, jis dar kartą kategoriškai atsisakė duoti savo rašysenos pavyzdžius, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpė, todėl buvo paskelbta jo paieška. Nepaisant to, specialisto išvada buvo pateikta, įvertinus E. J. parašo pavyzdžius, esančius pažymoje apie liudytojo asmens duomenis bei liudytojo apklausos protokole, taip pat prašyme išduoti (pakeisti) pasą. Šie duomenys patvirtina, kad apeliantas, žinodamas, jog melagingai užpildė eismo įvykio deklaraciją, ir žinodamas, jog kvalifikuoti specialistai neabejotinai identifikuos jo rašyseną, pasirinko gynybinę poziciją nebendradarbiauti su pareigūnais, bandant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad E. J. veiksmai buvo tyčiniai. Apeliantas žinojo ir suvokė, kad automobilio „Ford Mondeo“ privalomasis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra pasibaigęs ir nepratęstas, todėl apgaule suklaidino S. Č., prisistatydamas kitu asmeniu bei kito asmens – M. M. vardu užpildydamas eismo įvykio deklaracijos dalį, kurią privalo pildyti eismo įvykį sukėlęs asmuo. Tokiu būdu E. J. išvengė turtinės prievolės, nors suprato, kad žala yra sukelta ir ją reikės atlyginti. Būtent tokių padarinių apeliantas siekė, todėl jo išteisinimui ar ikiteisminio tyrimo medžiagos grąžinimui tolesniam tyrimui nėra jokio pagrindo. E. J. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimų sudėtį, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas. Įrodymų rinkimas negali būti begalinis, o tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį baigiamąjį procesinį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškoti M. M., kuris remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, yra nuteistojo fantazijos rezultatas, nėra jokio pagrindo. Kitų pagrindų grąžinti bylą prokurorui nenustatyta, todėl apelianto skundas atmetamas.Nors teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, tačiau buvo padarytas BPK pažeidimas, kuris apribojo nuteistojo E. J. galimybes išdėstyti savo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo bei viso įrodymų tyrimo, taip pat baigiamųjų kalbų metu išdėstytų teiginių, t. y. 2016 m. spalio 10 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu E. J. nebuvo suteiktas paskutinis žodis (BPK 294 straipsnio 1 dalis). Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 1, b. l. 168-173) turinio matyti, kad teismas, užbaigęs įrodymų tyrimą, paskelbė baigiamąsias kalbas: iš pradžių pasisakė prokuroras, o paskui kaltinamasis E. J.. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis BPK 293 straipsnio 5 dalimi, po to, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pasako baigiamąsias kalbas, jie turi teisę pasakyti atsikirtimus ir pastabas dėl to, kas pasakyta pirmiau baigiamosiose kalbose. Iš minėto protokolo nematyti, kad atsikirtimų teisė buvo suteikta. Iš karto po E. J. baigiamosios kalbos teisėja išėjo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, pranešė nuosprendžio skelbimo datą, t. y. išėjo priimti baigiamojo procesinio sprendimo nesuteikusi E. J. paskutinio žodžio. Vis dėlto, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, dėl kurio gali būti naikinamas visas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo priimtas sprendimas atnaujinti įrodymų tyrimą, E. J. leista iš esmės pasisakyti, jam suteikta tiek baigiamosios kalbos, tiek paskutinio žodžio teisė (BPK 324 straipsnio 8 dalis), taigi, pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas ištaisytas. Be to, pats apeliantas dėl šio procesinio pažeidimo pastabų nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nereiškė, todėl pažeidimas pripažintinas daugiau formaliu, nei realiai pažeidžiančiu teisingumo ar rungimosi principus.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą Nr. NTP-7-13933, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam E. J., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatė Singrida Samoškienė, pateikusi advokato orderį Nr. 378096, teikia antrinę teisinę pagalbą E. J. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 94,61 Eur (t. 2, b. l. 32).Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistojo gynimo iš E. J. nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.