- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-16
- Bylos Nr.
- T-XX-26-07
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Stasys Gudynas, Aloyzas Marčiulionis, Algirdas Taminskas
- Pareiškėjas
- A.E.F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 94.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Stasio Gudyno, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Aloyzo Marčiulionio ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Algirdo Taminsko,
išnagrinėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti ginčo pagal pareiškėjos A.E.F. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, rūšinio teismingumo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A.E.F. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 5911,57 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių piniginį indėlį, buvusį valstybinio banko statusą turėjusiame Lietuvos Ekonominių ryšių su užsieniu banke, jo vertę nacionaline valiuta 2002 m. sausio 30 dienos oficialiu kursu, t.y. 23646,28 Lt. Be to, pareiškėja prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 302909,47 Lt turtinę žalą (negautas pajamas (palūkanas) bei 140000 Lt neturtinę žalą.
Pareiškėja A.E.F. skunde nurodė, kad Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke Vilniuje 1991 m. rugsėjo 11 d. buvo atidaryta sąskaita Nr. 07062457, į kurią SSRS Injurkolegijos Lietuvos skyrius pervedė 15814,17 JAV dolerių, kuriuos ji gavo kaip palikimą iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Valstybės naudai 1991 m. rugsėjo 14 d. buvo nurašytas 1221 JAV doleris, po ko jos sąskaitoje liko 10412,57 JAV dolerio. Pareiškėja skunde pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. kovo 13 d. potvarkiu Nr. 253p uždraudė Lietuvos Ekonominių ryšių su užsieniu bankui be Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo nuo 1992 m. kovo 14 d. naudoti valiutą, esančią šio banko saugyklose. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 5 d. nutarimą Nr. 140, 1994 m. kovo 16 d. nutarimą Nr. 176, 1996 m. vasario 2 d. nutarimą Nr. 174 per atitinkamus bankus jai buvo išmokėta dalinė kompensacija - 900 JAV dolerių bei 2000 litų, kas to meto kursu sudarė bendrą 1400 JAV dolerių sumą. Pareiškėjos tvirtinimu, 1992 m. kovo 12 d. nutraukus SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko (Vnešekonombanko) veiklą, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Lietuvos bankas, nei kita valstybės institucija nesprendė jos turtinių teisių ir teisėtų interesų apsaugos problemų. Pareiškėja savo skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Civilinio kodekso 6.892 straipsnio, 6.913 straipsnio, 6.915 straipsnio bei Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo nuostatomis.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – Finansų ministerija) su pareiškėjos skundu nesutiko
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus Lietuvos valstybė prisiėmė įsipareigojimą nustatyta tvarka mokėti kompensacijas indėlininkams, turėjusiems valiutinių indėlių buvusios SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko (Vnešekonombanko) Lietuvos skyriuje. Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdydama Lietuvos valstybės įsipareigojimus, 1993, 1994, 1996 ir 2004 metais priėmė nutarimus, kurių pagrindu iš Lietuvos valstybės biudžeto bei Vyriausybės rezervo fondo lėšų buvo mokamos kompensacijos indėlininkams, turėjusiems valiutinių indėlių buvusios SSRS Ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje. Finansų ministerijos turimais duomenimis, pareiškėjai A.E.F. priklausančio valiutinio indėlio likutis (atėmus išmokėtas kompensacijas) yra 5811,57 JAV dolerio. Tačiau pareiškėja praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Atsiliepime Finansų ministerija taip pat pabrėžė, kad pareiškėjos skunde nurodytos negautos pajamos yra tikėtinos, pareiškėja nepateikė įrodymų patvirtinančių galimybes gauti pajamas, t. y. skunde nurodyto dydžio palūkanas. Be to, Finansų ministerija atsiliepime pažymėjo, kad ji 2003 m. sausio 15 d. raštu atsakė pareiškėjai į pastarosios paklausimus. Todėl, Finansų ministerijos manymu, pareiškėja praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Be to, atsiliepime buvo pažymėta, kad Finansų ministerija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti ministro ar Vyriausybės, kaip kolegialios institucijos, veiklos.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lietuvos bankas su pareiškėjos skundu taip pat nesutiko.
Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 223 „Dėl gyventojų valiutinių indėlių apsaugos" nustatė, jog likviduojamas Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas turi iki 1992 m. gegužės 1 d. pervesti į Lietuvos banką fizinių asmenų indėlių likučius ir atidaryti šiems asmenims sąskaitas. Šio nutarimo 2 punkte buvo nustatyta, kad fizinių asmenų indėliai, pervesti į Lietuvos banką garantuojami Lietuvos Respublikos valiutos fondais (biudžetu). Atsiliepime Lietuvos bankas pažymėjo, jog likviduojamas Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas reikalavimo iki 1992 m. gegužės 1 d. pervesti į Lietuvos banką fizinių asmenų indėlių likučius ir atidaryti šiems asmenims sąskaitas neįvykdė. Lietuvos banko tvirtinimu, jis neperėmė SSRS Vnešekonombanko įsipareigojimų bei skolų, o SSRS Vnešekonombanko skolos grąžinimo klausimas gali būti išspręstas tik tarpvalstybinių derybų metu.
Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ir vidaus administravimo srityje. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo turinio ir reikalavimo pareikšto Lietuvos valstybei, pareiškėja siekia susigrąžinti valiutinį indėlį, laikytą buvusiame SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje. Teismo nuomone, banko ar kitos kredito įstaigos ir indėlininko, turinčio sąskaitą, į kurią įdėtas indėlis, santykiai reguliuojami Civilinio kodekso normomis. Turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėja taip pat kildina iš nepagrįstai pareiškėjos nuomone nusavintos ir negrąžinamos jos indėlio dalies, t. y. netinkamos prievolės vykdymo. Tokio pobūdžio ginčas, teismo manymu, yra susijęs su civiliniais teisiniais santykiais. Teismas konstatavo, kad nuo byloje susiklosčiusių aplinkybių, susijusių su banko sąskaitos sutartimi, banko prisiimtų įsipareigojimų, kuriuos vėliau pagal Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą (1999 m. kovo 30 d. įstatymo Nr.VIII-1116 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. balandžio 14 d.) prisiėmė vykdyti Lietuvos valstybė, vertinimo, priklausys viešojo administravimo subjektų veiksmų ir sprendimų teisėtumo įvertinimas. Todėl teismas pabrėžė, jog kyla abejonės, kad šis ginčas gali būti kilęs iš civilinių teisinių santykių, t. y. nėra išimtinai administracinio teisinio pobūdžio ir yra susijęs su tolimesniu civilinio teisinio ginčo išsprendimu. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ir vidaus administravimo srityje, t. y. ginčus dėl administracinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja viešosios teisės normos.
Tuo tarpu vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalimi šis kodeksas nustato civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių nagrinėjimo tvarka.
Atsižvelgiant į nurodytas įstatymų nuostatas, sprendžiant klausimą dėl teismui paduoto skundo rūšinio teismingumo (priskirtinumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui) yra svarbu nustatyti iš kokių teisės rūšių (viešosios ar privatinės teisės) reguliuojamų bei kokio pobūdžio (administracinių ar civilinių) teisinių santykių kilo ginčas.
Kaip matyti iš pareiškėjos A.E.F. skundo teismui turinio, pareiškėja atsakovei Lietuvos valstybei kelia turtinio pobūdžio reikalavimus, t. y. siekia susigrąžinti valiutinį indėlį laikytą buvusiame SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 73 reorganizuotas į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką) ir prisiteisti turtinę bei neturtinę žalą, kurią sąlygojo šio indėlio negrąžinimas laiku. Taigi, pateikdama skundą teismui, pareiškėja iš esmės gina savo turtines teises, kurių įgyvendinimą reglamentuoja privatinės teisės normos (Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalis, 1.137 ir 1.1138 straipsniai).
Šį faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad turtiniai teisiniai santykiai, susiję su banko indėliais, banko indėlių sutarčių sudarymu ir vykdymu bei indėlininkų, turinčių sąskaitą banke (kredito įstaigoje), į kurią įdėtas indėlis teisėmis, yra reguliuojami Civilinio kodekso normomis. Tai numatė tiek ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso redakcijos 4681 – 471 straipsniai, tiek ir šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso redakcijos (patvirtintos 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864) 6.892 – 6.902 straipsniai.
Turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėja taip pat kildina iš nepagrįstai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 13 d. potvarkiu Nr. 253p ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 174 nusavintos bei negrąžinamos jos indėlio Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke dalies, t. y. netinkamo turtinės prievolės vykdymo ir nuosavybės teisių suvaržymo. Taigi šie pareiškėjos reikalavimai taip pat yra susiję su nuosavybės ir prievoliniais teisiniais santykiais, kuriuos reguliuoja privatinės teisės normos.
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą (1999 m. kovo 30 d. įstatymo Nr.VIII-1116 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. balandžio 14 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1328 patvirtintas Santaupų, laikytų likviduotame buvusios SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, atkūrimo ir disponavimo jomis taisykles, buvusio SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus įsipareigojimus ir prievoles, susijusias su šiame banke gyventojų laikytais indėliais, prisiėmė vykdyti Lietuvos valstybė (šiems įsipareigojimams vykdyti būtinos funkcijos buvo perduotos atitinkamiems viešojo administravimo subjektams, visų pirma, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai). Tačiau nurodytas funkcijas vykdančių viešojo administravimo subjektų veiksmų ir sprendimų pareiškėjos atžvilgiu teisėtumo įvertinimas tiesiogiai priklauso nuo byloje susiklosčiusių aplinkybių, susijusių su banko indėlio sutarties vykdymu ir indėlininko turtinių teisių įgyvendinimu, taip pat Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko prisiimtų turtinių įsipareigojimų, kuriuos vėliau perėmė vykdyti Lietuvos valstybė, vertinimo. Todėl pareiškėjos keliamas ginčas nėra išimtinai administracinio teisinio pobūdžio ir yra susijęs su privatinės teisės reguliuojamais turtiniais teisiniais santykiais.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šis ginčas yra priskirtinas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis, 22, 25 straipsniai). Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Specialiosios teisėjų kolegijos suformuotą praktiką. Specialioji teisėjų kolegija 2001 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje (Administracinių teismų praktika Nr. 2, p. 273) yra konstatavusi, jog Lietuvos valstybei keliami turtinio pobūdžio reikalavimai dėl banke, kurio įsipareigojimus perėmė vykdyti valstybė, laikytų asmens lėšų grąžinimo, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.
Kadangi pareiškėjos atsakovei Lietuvos valstybei keliamų turtinių reikalavimų suma yra didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, byla perduodama nagrinėti apygardos teismui pagal atsakovo (jį atstovaujančių valstybės institucijų) buvimo vietą (Civilinio proceso kodekso 27 straipsnio 1 punktas, 29 straipsnis).
Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2, 3 dalimis ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.
Bylą pagal pareiškėjos A.E.F. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, perduoti Vilniaus apygardos teismui, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.
Nutartis dėl bylos teismingumo neskundžiama.