Kauno apygardos teismo sprendimas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nutarties L. K. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. L. K. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjo-vyriausiojo darbo inspektoriaus (toliau – Institucija) V. L. 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarimu nubausta 1 000 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad atlikdama darbdavį atstovaujančio asmens funkcijas, būdama įmonės MB „ (duomenys neskelbtini)“ (toliau ir – įmonė) direktore, įdarbino trečiosios šalies ((duomenys neskelbtini)) pilietį A. A., leido jam dirbti įmonės naudai, negavus šiam piliečiui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitų dokumentų, suteikiančių teisę būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. A. A. leido dirbti nelegaliai. Nutarime nurodoma, jog tokiais savo veiksmais (neveikimu) L. K. pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 62 straipsnio 22 dalį ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau –Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. L. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

6. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, paremtu įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma, kai išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

7. Patikrinęs bylos medžiagą, išanalizavęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, apygardos teismas daro išvadą, jog L. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta teisinga nuobauda. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo nutartį, remiantis apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, taip pat nėra objektyvaus pagrindo. Aukštesnysis teismas pažymi, kad L. K. apeliaciniame skunde nenurodė jokių jos kaltę ar netinkamą veiksmų kvalifikavimą pagrindžiančių aplinkybių, kurių nebūtų nurodžiusi pirmosios instancijos teisme ir kurių apylinkės teismas nebūtų išanalizavęs ir dėl jų pasisakęs. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantė, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutartį.

8. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. A. dirbo MB „(duomenys neskelbtini)“ pagal raštu sudarytą darbo sutartį, apie minėto asmens įdarbinimą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo tinkamai ir laiku pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar pripažintina nelegaliu darbu situacija, kai su užsieniečiu raštu sudaroma darbo sutartis, apie jo įdarbinimą tinkamai pranešta SODRAI, tačiau minėtas asmuo nurodytu laikotarpiu neturi leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos. Taigi, šiuo atveju aktualu, ar (duomenys neskelbtini) pilietis A. A. MB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, numatytos tvarkos. ANK 95 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą.

11. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno skyriaus (toliau – Kauno skyrius) pateiktais duomenimis nustatyta, kad A. A. Kauno skyriuje buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 20 d., 2019 m. rugsėjo 3 d. registruotas A. A. prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tačiau 2020 m. gruodžio 11 d. priimtas sprendimas leidimo neišduoti (b. l. 74). Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 39 straipsnio 2 punkte numatyta, kada užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Darbo sutarties sudarymo metu A. A. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo negaliojantis daugiau nei dvejus metus, kas duoda pagrindo neginčijamai išvadai, jog tuo metu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad L. K., būdama įmonės MB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, įdarbino trečiosios šalies ((duomenys neskelbtini)) pilietį A. A. ir leido jam dirbti įmonės naudai, ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos (iki 2020 m. rugpjūčio 28 d.) nepareikalavo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitų dokumentų, suteikiančių teisę būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip to reikalauja Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas. L. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ji žinojo, jog A. A. neturi leidimo gyventi Lietuvoje, tačiau jai taip pat buvo žinoma, kad šiam trečiosios šalies piliečiui Lietuvoje tiriamoje byloje yra paskirta kardomoji priemonė, neleidžianti jam išvykti, todėl maniusi, kad jei valstybė neleidžia asmeniui išvykti iš šalies, jo buvimas šalyje yra teisėtas, todėl nusprendė įdarbinti užsienietį.

12. Iš tiesų, bylos duomenimis nustatyta, kad A. A. nuo 2020 m. rugpjūčio 20 d. buvo taikomos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas (paimtas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas) ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (A. A., kaip įtariamasis, įpareigotas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su T. L.). Nurodytos kardomosios priemonės galiojo tiek darbo sutarties sudarymo metu, tiek per visą A. A. darbo MB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį, t. y. iki darbo sutarties nutraukimo 2021 m. balandžio 21 dieną. Remiantis šia aplinkybe, L. K. laikėsi pozicijos, kad nutarimas, kuriuo A. A. taikomos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dėl kurių trečiosios šalies pilietis negali išvykti iš Lietuvos, laikytinas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodomu kitu dokumentu, suteikiančiu teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėja turėjo teisę įdarbinti A. A.. Tokios pačios pozicijos L. K. laikosi ir apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kardomųjų priemonių paskyrimas turi suteikti kitos šalies piliečiui galimybę gauti teisėtas pajamas pragyvenimui visam buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpyje iki kol užsienietis negali išvykti iš Lietuvos dėl kardomųjų priemonių taikymo arba priimtas sprendimas dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

13. Aukštesnysis teismas, įvertinęs byloje nustatytų duomenų visumą, konstatuoja, kad L. K. apeliacinio skundo argumentai jos kaltės nepaneigia. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, A. A. baudžiamojoje byloje paskyrus kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje teisėtu netapo. Užsieniečių teisinės padėties įstatyme nėra numatyta išlyga, kad neteisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančiam užsieniečiui iškėlus baudžiamąją bylą ir pritaikius kardomąsias priemones, jo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas teisėtu. Asmeniui paskirtos kardomosios priemonės tik sudaro pagrindą neišsiųsti neteisėtai gyvenančio užsieniečio iš Lietuvos Respublikos, kol užsieniečio dalyvavimas reikalingas baudžiamojoje byloje. Kaip parodė liudytoju apklaustas pareigūnas G. G., dirbęs ikiteisminiame tyrime, kuriame buvo įtariamas A. A., šiam pritaikius kardomąsias priemones, buvo susisiekta su migracijos tarnyba, tikslu informuoti apie užsieniečiui taikomas procesines prievartos priemones ir tikslu susitarti, kad A. A. nebūtų išsiųstas iš Lietuvos, nes jis turės dalyvauti teisme nagrinėjant jo baudžiamąją bylą.

14. Skundo argumentai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų kardomųjų priemonių paskyrimas ir jų trukmė turi būti suderinti su migracijos tarnyba, pasižadėjimas neišvykti iš šalies su atitinkamu teisėsaugos šio pasižadėjimo patvirtinimu, turi būti traktuojamas kaip „dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje“, nepagrįsta jokiais faktiniais argumentais, todėl vertintini tik kaip subjektyvi apeliantės nuomonė. Sprendžiant dėl asmens atsakomybės, turi būti paisoma norminių aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119 straipsnis numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms – užsieniečių teisinės padėties klausimų sprendimas tarp kardomųjų priemonių tikslų nėra numatytas. Taigi, pareiškėjos ir jos atstovės pateikiamas kardomosios priemonės prilyginimas dokumentui, suteikiančiam teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimui dirbti, neatitinka pačių kardomųjų priemonių esmės – jomis įtariamiesiems, kaltinamiesiems ar nuteistiesiems yra taikomi tam tikri ribojimai, o ne suteikiamos lengvatos ir privilegijos. Aptartų aplinkybių kontekste negalima nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog procesinį sprendimą dėl kardomosios priemonės paskyrimo prilyginant dokumentui, suteikiančiam teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimui dirbti, susidarytų teisiniu požiūriu ydinga situacija, kai neteisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis, kuris įtariamas, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu ar kuris nuteistas dėl nusikalstamos veikos padarymo, atsidurtų geresnėje teisinėje padėtyje, nei tas, kuris nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir kuris nedaro nusikalstamų veikų.

15. Pažymėtina, kad L. K., kaip darbdavio MB „(duomenys neskelbtini)“, kurio darbinė veikla yra tiesiogiai susijusi su užsieniečių įdarbinimu, vadovei, yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai taikant užsieniečių įdarbinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl ji privalėjo užtikrinti, kad įmonės veikla būtų organizuojama tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, tačiau ji to nepadarė. Pati L. K. pripažino, kad tai buvo pirmas atvejis, kai įdarbino užsienietį, kuriam paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir kuris neturi nei vizos, nei leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau ji nesikreipė į kompetentingas institucijas išaiškinimo, dėl galimumo įdarbinti asmenį, kurio buvimo Lietuvoje pagrindas yra jam paskirta kardomoji priemonė, kadangi pasitikėjo savo logika. A. A. MB „(duomenys neskelbtini)“ nelegaliai dirbo ilgą laiko tarpą, ir atleido jį tik kuomet Migracijos departamentas išaiškino jos klaidą, nurodydamas, kad A. A. Lietuvoje yra neteisėtai. Taigi, apeliantė, kaip bendrovės vadovė, nebuvo pakankamai atsakinga, neįsigilino į užsienio šalių piliečių įdarbinimui keliamus reikalavimus ir tokiu būdu, įdarbindama trečiosios šalies pilietį, nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

16. Už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą numatyta bauda nuo 1 000 iki 5 000 eurų. Institucija, skirdama L. K. nuobaudą, įvertino padaryto nusižengimo sunkumą ir pobūdį, kad trečiosios šalies pilietis neteistai Lietuvos respublikoje dirbo ilgą laiką, taip pat atsižvelgė į pažeidėjos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji kaltę prisipažino ir gailisi, kad ji anksčiau bausta administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, ir paskyrė jai ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalaus dydžio 1 000 Eur baudą. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokia nuobauda pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinta kaip proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, todėl nėra pagrindo jos mažinti.

17. Remiantis aptartu, konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo jos keisti ar naikinti L. K. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir L. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.