Šiaulių apygardos teismo nutarimas

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu R. Š., G. Š. ir P. J. prašo panaikinti 2014 m. spalio 6 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-10-632/2014, skundus patenkinti ir panaikinti 2014 m. kovo 27 d. nutarimus bei administracinio teisės pažeidimo bylas nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo išvados, jog administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų paaiškinimais ir medžioklės vadovo T. M. paaiškinimais įrodyta, kad vis trys pareiškėjai vyko į medžioklės vietą tykoti, t. y. medžioti, tačiau medžioklės lapo su savimi neturėjo yra visiškai nelogiškos ir nepagrįstos, nes teisės aktai nereikalauja nei vykstant į medžioklę, nei jos metu kiekvienam iš medžiotojų turėti medžioklės lapą. Jį privalo turėti medžioklės vadovas. Konkrečiu atveju medžioklės lapą turėjo medžioklės vadovas T. M., kuris taip pat medžiojo. Tame medžioklės lape buvo įrašyti visi asmenys planavę tą vakarą medžioti, tame tarpe G. Š. ir R. Š., todėl nelabai suprantama apie kokį medžioklės lapo atvežimą ar atsiradimą pradėjus tykoti teismas nutartyje nurodo. Teigia, kad teismas nagrinėjęs bylą nelabai suprato, kad G. Š. ir R. Š. jokio pažeidimo dėl medžioklės A. S. universiteto mokomuosiuose medžioklės plotuose nepadarė, nes galiojantis medžioklės lapas buvo ir jis T. M. buvo pateiktas pareigūnams. Pažymi, kad P. J. tą vakarą iš viso neketino medžioti ir nemedžiojo ir tai paneigiančių įrodymų nėra.

Teigia, kad Šušvės medžiotojų būrelio plotuose nei vienas iš jų neturėjo teisės medžioti, tačiau to ir nedarė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Medžioklės įstatymo 2 str. 9 p. medžiojimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Pagal visas faktines aplinkybes, pasak apeliantų, jie tik važiavome į medžioklės plotus. Teisės aktai nenumato draudimo važiuoti ar eiti per svetimus medžioklės plotus, jeigu nėra medžiojama.

Nurodo, kad teismas nutartyje nurodė, kad visų pareiškėjų, liudytojų parodymais įrodyta, kad pareiškėjai, važiuodami medžioti, automobilio salone vežėsi G. Š. šautuvą. Pažymi, kad pats teismas konstatavo, jog pareiškėjai dar tik važiavo medžioti, bet nemedžiojo. Teismas nurodė, kad iš liudytojų V. K., Donato ir R. G. parodymų matyti, kaip jie matė, kad gale sėdintis R. Š. dėjo medžioklinį šautuvą į dėklą, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad R. Š. gale kažką susilenkęs padarė.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad visų apeliantų protokoluose nurodyta, jog pažeidimui išaiškinti buvo panaudotos techninės priemonės, t. y. filmavimo kamera Sony HD Nr. 120543061. Pasak apeliantų, vaizdo kamera turėjo užfiksuoti visus pažeidimus dėl kurių surašyti protokolai, o vėliau nutarimai, t. y. švietimas su prožektoriumi į laukus, ginklo buvimas ne dėkle ir pan., ir tai būtų objektyvūs, neginčijami įrodymai šioje byloje. Kadangi nei vienas iš jų jokio pažeidimo nepadarė, dar prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės teisme prašė, kad vaizdo įrašas būtų prijungtas prie bylos, nes buvo įsitikinę, kad jame nebus užfiksuota nieko neteisėto. Apeliantai teigia, kad peržiūrėjus vaizdo įrašą posėdžio metu, jame matyti keliasdešimt sekundžių įrašas, kuris yra visiškai neinformatyvus ir nepatvirtina liudytojų (pareigūnų) parodymų apie tai, kad G. Š. ginklas buvo ne dėkle ar bent neužsegtame dėkle. Dar daugiau, vaizdo įraše neužfiksuota, kad pareigūnams išėmus iš automobilio G. Š. ginklą su dėklu jis būtų buvęs neužsegtas. Nurodo, kad vaizdo įraše nematyti, jog R. Š. dėtų šautuvą į dėklą, ar darytų kokius nors veiksmus su dėklu. Teismas nutartyje nurodė, kad visų įrodymų visuma patvirtina, kad R. Š. buvo šalia šio šautuvo, prie jo rasta dėtuvė su šoviniais, šautuvas buvo surinktas, t. y. paruoštas šaudymui. Su tokiomis teismo išvadomis, apeliantų teigimu, sutikti nėra jokio pagrindo ir jos prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Teigia, kad visiškai nesuprantama teismo išvada, kad šautuvas buvo paruoštas šaudymui. Jokie įrodymai šios išvados nepatvirtina. Visi iš jų nuosekliai tvirtino, kad G. Š. graižtvinis medžioklinis ginklas buvo dėkle, kuris buvo pastatytas už vairuotojo sėdynės. Teisės aktai nenumato reikalavimo, kad ginklas būtų automobilio bagažinėje, svarbu, kad jis būtų dėkle su išimtais šoviniais ir nuleistu mušamuoju mechanizmu ir jeigu yra techninių galimybių, šautuvas turi būti išnarstytas (Medžioklės taisyklių 63. p.).

Nurodo, kad pagal byloje esančius įrodymus – vaizdo įraše neužfiksuota, kad ginklas ne dėkle, ar dėklas neužsegtas (nors tokio reikalavimo dėl dėklo užsegimo nėra), nėra įrodymų, kad ginkle būtų buvę neišimti šoviniai (jie rasti dėkle atskirai dėtuvėje neįdėtoje į ginklą), nėra jokių įrodymų, kad mušamasis mechanizmas būtų nenuleistas. Teismas nagrinėjęs šią bylą ir nutartyje nurodęs argumentus, esą „galų gale nepaaiškinama, kodėl G. Š. ginklas, jei jis netilpo į bagažinę, negalėjo būti išnarstytas, ir taip saugiai gabenamas“ pademonstravo savo nesupratimą apie šaunamuosius ginklus. Pasak apeliantų, pagal bylos medžiagą matyti, kad G. Š. priklauso graižtvinis ginklas „TIKKA T3“, kuris neturi techninių galimybių būti išnarstytas ir tokioje būklėje gabenamas į medžioklę. Medžioklės taisyklėse reikalavimas išnarstyti ginklą yra taikomas iš esmės lygiavamzdžiams medžiokliniams ginklams ir su retomis išimtis graižtviniams, kurie gali būti išnarstomi dėl savo specifinių techninių galimybių (kombinuoti ginklai, keičiamais vamzdžiais ir pan.).

Taip pat nurodo, kad nors teismas rėmėsi liudytojų parodymais apie tai, kad jie matė kaip R. Š. dėjo ginklą į dėklą, teismas liudytojų parodymų turinio neanalizavo, o jeigu būtų tai daręs, būtų nustatęs, kad jų parodymai nėra nuoseklūs ir neprieštaringi.

Liudytojas D. G. paaiškinime nurodė, kad matė kaip gale sėdinis pilietis įdėjo ginklą į dėklą ir išėmė šovinių dėtuvę. Teigia, kad techniškai neįmanoma iš pradžių įdėti ginklą į dėklą, o tada išimti šovinių dėtuvę. Teisme liudytojas D. G. parodė, kad galinis pilietis dėjo šautuvą į dėklą, tam piliečiui dėklas buvo iš dešinės, dėklas buvo už keleivio sėdynės. Dėklas buvo plastmasinis, buvo atviras. Ričardas filmavo (pagal logišką pasakojimo seką, tai ką matė D. G. turėjo užfiksuoti vaizdo kamera, tačiau to nėra). Liudytojo D. G. parodymus apie dėklo vietą paneigia liudytojo M. K. parodymai, kad šautuvas buvo padėtas vairuotojui už nugaros. Liudytojas R. G. paaiškinime nurodė, kad gale sėdintis medžiotojas yra užgulęs tą vietą, kur buvo padėtas ginklas. Vaizdo įraše užfiksuota, kad R. Š. pasilenkęs į vairuotojo sėdynės pusę. Teigia, kad jie visi nuosekliai tvirtino, kad ginklo dėklas buvo už vairuotojo sėdynės. Esant paminėtoms aplinkybėms, pasak apeliantų, kyla pagrįsta abejonė ar teismas turėjo pagrindą remtis liudytojų (pareigūnų) nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Pažymi, kad teisme liudytojas R. G. nurodė, jog jam pradėjus filmuoti, jie aiškino, kad paišdykavo ir siūlė tartis, tačiau peržiūrėtame vaizdo įraše nėra užfiksuota, kad kas nors R. G. būtų siūlęs tartis ir pan.

Apeliaciniame skunde apeliantai taip pat nurodo, kad teismas nutartyje nurodė, kad ir jų prisipažinimu ir liudytojų paaiškinimais įrodyta, kad jie švietė į šonus su prožektoriumi, tačiau jų teigimu, jie taip ieškojo kelio. Su tokiomis išvadomis apeliantai nesutinka ir nurodo, kad jos prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Nei vienas iš jų nei paaiškinimuose, nei teisme nenurodė, kad švietė su prožektoriumi į šonus. Priešingai, nuosekliai buvo teigiama, kad pravažiuoto keliuko ieškota žiūrint pro naktinio matymo žiūroną, kas yra visiškai teisėta ir nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų.

Pasak apeliantų, svarbi aplinkybė į kurią neatsižvelgė teismas vertindamas liudytojų parodymus dėl švietimo su prožektoriumi patikimumo prasme, yra tai, kad nors ir turėjo techninę galimybę viską užfiksuoti, tačiau dėl kažkokių priežasčių pareigūnai to nedarė. Teisme liudytojas D. G. nurodė, kad jam nežinoma, kodėl vaizdo kamera nebuvo naudojama, o kadangi atstumas buvo nedidelis buvo galimybė nufilmuoti šviesas iš automobilio. Šie jo parodymai paneigia liudytojo M. K. parodymus, kad su kamera negalima užfiksuoti, kad šviesta prožektoriais.

Teigia, kad šioje byloje nėra objektyvių įrodymų, kad iš automobilio buvo šviečiama su prožektoriumi. Vieninteliai įrodymai yra parodymai pareigūnų, kurie turi procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismas nutartyje nenurodė, kad byloje buvo apklaustas liudytojas T. M., kuris neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi ir kuris parodė, kad jis nematė, jog į laukus iš automobilio būtų šviesta su medžiokliniu prožektoriumi. Byloje esantis vaizdo įrašas taip pat nepatvirtina fakto, kad buvo šviesta prožektoriumi, nors kaip nurodyta ATP protokoluose, kad pažeidimams fiksuoti panaudotos techninės priemonės.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad prožektorius buvo pritvirtintas prie medžioklinio ginklo. Teigia, kad kas šiek tiek yra susidūręs su medžiokle tamsiu paros metu supranta, kad tamsoje šauti iš graižtvinio ginklo naudojant optinį taikiklį ir nesant prie šautuvo pritvirtinto šviesos šaltinio yra neįmanoma. Nurodo, jog iš teismo nutarties taip neaišku, ar buvo pažeistos Medžioklės taisyklės panaudojus naktinio matymo žiūroną. Byloje pateikti įrodymai, kad prie naktinio matymo žiūrono yra naudojamas infraraudonųjų spindulių šaltinis, kuris nėra šviesos (kas draudžiama taisyklėse), o yra šilumos šaltinis, kurį naudoti draudimo nėra.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Radviliškio rajono apylinkės teismas šių nuostatų nesilaikė, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri, pasak apeliantų, turi būti panaikinta.