- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-257-238-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-1-00507-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- S. L., G. R., E. M.
- Advokatai
- Ingrida Maldeikienė, Rasa Kalkauskienė, Vytautas Gineika
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-238/2012;
Teisėjas R. Juodis Proceso Nr. 1-03-1-00507-2011-1;
2012 m. balandžio 16 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam S. L., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nuteistojo G. R. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nuteistojo E. M. gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M., S. L. ir G. R. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėjus Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį – laisvės atėmimą 20 dienų, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams 20 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.
S. L. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Kauno apygardos teismo 2004 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies - 4 metų 3 mėnesių 18 dienų pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis-vieneri metai septyni mėnesiai ir galutinė subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 5 metams 10 mėnesių ir 18 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu pakeistos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės - 7 metų 10 mėnesių 28 dienų pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis – laisvės atėmimas 1 metai 5 mėnesiai ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 metams 3 mėnesiams 28 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. R., S. L. ir E. M. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad jie 2011 m. balandžio 1 d., apie 14.00 val., Valstybinės įmonės prie Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos filialo Nr. 2 gamybinės zonos teritorijoje, esančioje Kaišiadorių rajone, Pravieniškių 2 kaime, veikdami bendrininkų grupėje, padarė nukentėjusiajam M. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: nuteistieji E. M. ir S. L. kumščiais ir spardydami kojomis bei smūgiuodami medinėmis lazdomis, o nuteistasis G. R. kumščiais ir spardydamas kojomis sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą ir kitas kūno vietas nukentėjusiajam M. L. ir padarė nosinkaulio, akiduobių dugnų ir vidinių sienelių bei kairio alkūnkaulio lūžius.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011-12-19 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padarę BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, jog skundžiamo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta, nes apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. R. nurodė, kad nukentėjusįjį mušė S. L. ir G. R., o apeliantas tuo metu buvo kieme. Nesant kitų objektyvių įrodymų, skundo autoriaus nuomone, jis buvo nuteistas nepagrįstai.
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. L. prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011-12-19 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padarę BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodoma, jog nuosprendis priimtas neteisingai įvertinus įrodymus. G. R. prisipažino, kad vienas sumušė M. L.. Pastarojo nuteistojo parodymus patvirtino ir liudytojų R. P.-Bičiulio bei A. G. parodymai. Aplinkybę, jog skundo autorius nemušė nukentėjusiojo, patvirtina ir nukentusiojo parodymai apie tai, kad sužalojimus jis patyrė krisdamas nuo laiptų. Ikiteisminio tyrimo metu duoti, tačiau teisme nepatvirtinti nukentėjusiojo parodymai apie sumušimo aplinkybes galėjo būti duoti, įtakojant pareigūnams. Skundo autoriaus nuomone, vienintelis įrodymas, kuriuo jis pripažintas kaltu, yra liudytojo M. R. parodymai, tačiau šis liudytojas pats pripažino, kad pyksta ant apelianto, todėl teismas juos turėjo vertinti kritiškai. Kitų įrodymų visetas patvirtina, jog G. R. nukentėjusįjį M. L. sumušė vienas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011-12-19 nuosprendį pakeisti, sušvelninti paskirtą bausmę. Skundo autoriaus nuomone, parenkant bausmę nebuvo atsižvelgta į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis). Be to, nebuvo įvertinti nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai bei tai, kad nukentėjusįjį M. L. jis sumušė vienas dėl to, kad jis atsisakė pagelbėti darbe.
Teismo posėdyje nuteistasis S. L. prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų E. M., S. L. ir G. R. apeliaciniai skundai atmestini.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja, kad teismo nuosprendžiu E. M., S. L. ir G. R. pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, bausmės jiems paskirtos teisingos.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantų kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistųjų nurodytus argumentus dėl tariamo jų nekaltumo. Be to, nuosprendyje teismas išdėstė teisme apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, atliko jų vertinimą, argumentavo, kuriais parodymais ir kodėl tiki bei grindžia apeliantų kaltę, o kuriuos parodymus ir kodėl laiko nepagrįstais. Teismas atliko įrodymų patikrinimą teisiamajame posėdyje ir nuosprendyje pateikė įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai E. M., S. L. ir G. R. pripažino kaltais už nusikalstamos veikos padarymą.
Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad nuteistieji E. M. ir S. L. kumščiais ir spardydami kojomis bei smūgiuodami medinėmis lazdomis, o nuteistasis G. R. kumščiais ir spardydamas kojomis sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą ir kitas kūno vietas nukentėjusiajam M. L. ir padarė nosinkaulio, akiduobių dugnų ir vidinių sienelių bei kairio alkūnkaulio lūžius, t. y. nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apeliantų kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė jų iškeltas versijas dėl kaltės nebuvimo. Apeliantas E. M. nurodo, jog nukentėjusįjį mušė S. L. ir G. R., o jis tuo metu buvo kieme. Šis teiginys grindžiamas liudytojo M. R. parodymais. Apeliantas S. L. nurodo, jog G. R. prisipažino, kad jis vienas sumušė M. L.. Pastarojo nuteistojo prisipažinimas grindžiamas liudytojų R. P.-Bičiulio, A. G. parodymais bei nukentėjusiojo nurodomomis aplinkybėmis, kad sužalojimus jis patyrė krisdamas nuo laiptų. Apeliantas G. R. taip pat nurodo, jog nukentėjusįjį jis sumušė vienas. Tačiau šiuos nenuoseklius ir nesutampančius apeliantų argumentus, kolegijos nuomone, paneigia baudžiamojoje byloje surinktų kitų įrodymų visetas. Objektyviais įrodymais pagrįsto nukentėjusiajam M. L. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo neginčija nei vienas apeliantas, apeliaciniais skundais siekiama paneigti nuteistųjų E. M. ir S. L. baudžiamąją atsakomybę. Kolegija sprendžia, jog šis pastarųjų apeliantų siekis yra nepagrįstas, nes byloje surinkti įrodymai yra pakankami išvadai, kad M. L. jie sumušė trise. Aplinkybę, jog sveikatos sutrikdymas M. L. galėjo atsirasti krintant nuo laiptų, paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 994/11(02). Pastarojoje M. L. konstatuota daugybinės poodinės kraujosruvos kūne, muštinės žaizdos pakaušyje, nosies nugarėlėje, dešinės ausies kaušelio sumušimas, nosikaulių, akytkaulio, akiduobių dugnų ir vidinių sienelių lūžiai, kairio alkūnkaulio lūžis, galvos smegenų sumušimas, kurie galėjo būti padaryti kietu buku daiktu ar suduodant smūgius kumščiu, medine lazda, spardant. Iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintų nukentėjusiojo M. L. parodymų matyti, kad įvykio dieną, apie 14 val., E. M. jį pašaukė ateiti prie džiovyklos, prašydamas pagalbos darbuose. Nukentėjusysis nuėjo į džiovyklos patalpas ir pamatė, kad ten stovintis S. L. išsitraukė pagalį ir puolė link jo. M. L. išbėgti iš patalpos negalėjo, nes G. R. ir E. M. stovėjo prie išėjimo pasiruošę jo neišleisti. Tuomet S. L. jį puolė ir jis su juo pradėjo grumtis. Staiga pajuto stiprų smūgį iš galo į galvą, parkrito ir tuomet visi trys nuteistieji pradėjo nukentėjusįjį mušti. Pavykus išsprukti, apeliantai nukentėjusįjį pasivijo kieme ir vėl mušė, suduodami ne mažiau kaip 15 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas. Liudytojo M. R. duotais parodymais ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu teisingai nustatyta, kad visi trys apeliantai dalyvavo smurtaujant ir sužalojant nukentėjusįjį M. L.. Šio liudytojo duoti parodymai yra nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, sutampa tarpusavyje, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, todėl apylinkės teismas juos teisingai įvertino. Pagrįstai ir teisingai vadovautasi ir liudytojų R. M., V. K., A. G. ir R. P. - Bačiulio parodymais. Taigi, nenuoseklūs ir nesupantys apeliantų argumentai apie aptariamo įvykio aplinkybes, nesutampa tarpusavyje, neatitinka kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų turinio, todėl kolegija juos vertina tik kaip apeliantų E. M. ir S. L. bandymą išvengti atsakomybės bei apelianto G. R. gynybinę taktiką - siekį vienam prisiimti kaltę.
Apeliaciniu skundu G. R. taip pat prašo sumažinti paskirtos bausmės laiką arba skirti švelnesnę bausmę. Apelianto nuomone, parenkant bausmę nebuvo atsižvelgta į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmė G. R. skirta teisingai.
Kolegija pažymi, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
BK 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalis nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę G. R., minėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas aplinkybes - tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, kad anksčiau teistas G. R. laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, pataisos įstaigos charakterizuojamas neigiamai, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu 24 kartus baustas drausminėmis nuobaudomis, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Visa tai įvertinęs, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą G. R. turėjo būti paskirta sankcijoje numatyta vidutinio dydžio reali laisvės atėmimo bausmė.
Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti apeliacinius skundus ir nuosprendį naikinti ar keisti. Todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami, nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistųjų E. M., S. L. ir G. R. apeliacinius skundus atmesti.