Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarimo R. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

R. D. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog ji, būdama UAB „Laimės akmuo“ (toliau – ir Bendrovė) vadove, 2010 m. rugpjūčio 25 d. Bendrovės kavinėje leido dirbti darbuotojams J. D., K. V. ir J. M., nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių, nepranešus valstybinio socialinio draudimo valdybos fondo teritoriniam skyriui, nesupažindinus pasirašytinai su darbo sąlygomis, neapmokius saugiai dirbti. Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais R. D. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 93, 99 straipsnio ir 270 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-394 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Pagal DK 99 straipsnio 3 dalį darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. DK 99 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu šalys nesutarė kitaip.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nustatyta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, jog pažeidimas, numatytas ATPK 41³ straipsnyje, gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 241).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir tinkamai bei visapusiškai įvertino surinktus įrodymus.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d. atlikto patikrinimo metu Bendrovėje rasti dirbantys J. D., J. M. ir K. V. (b. l. 1-2). Minėti asmenys savo pirminiuose paaiškinimuose bei apklausos metu nurodė, jog dėl darbo tarėsi su Bendrovės direktorė R. (pavardės neatsiminė), atlyginimas suderintas dar nebuvo, nes asmenys atėjo pabandyti (b. l. 6-8). Patikrinimo metu ir iš pirminių paaiškinimų taip pat nustatyta, jog J. D. dirbo padavėja, J. M. skuto bulves, K. V. dėliojo bulves į lėkštes. Teismo posėdžio metu apeliantė paaiškino, kad Bendrovė su Lietuvos darbo birža buvo sudariusi sutartį bei kad apie minėtų asmenų įdarbinimą VSDFV teritoriniam skyriui pranešta tą pačią dieną po patikrinimo, t. y. 2010 m. rugpjūčio 25 d. (b. l. 22-24, 33). Apeliantė taip pat nurodė, jog aukščiau nurodytiems asmenims liepusi ateiti į kavinę ir jos laukti, tačiau dirbti jiems neleidusi (b. l. 34). Teismo posėdžio metu K. V., J. D. ir J. M. pateikė prieštaringus parodymus, nurodydami, jog dėl darbo sąlygų su Bendrovės direktore nesitarę, patys sugalvoję padėti Bendrovės kavinės darbuotojams, kol į kavinę atvyks apeliantė (b. l. 35-37, 41-42). Tokia pozicija teisėjų kolegijos vertinta kritiškai, kadangi minėti asmenys teismo posėdžio metu dirbo pas administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, t. y. buvo nuo jo priklausomi bei suinteresuoti bylos baigtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo posėdžio metu VDI inspektorės patvirtino Protokole bei pirminiuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes (b. l. 48-49).

Išanalizavusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantės veika atitiko nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius. Realaus darbo faktas byloje nustatytas Protokolu, pirminiais J. D., J. M. ir K. V. paaiškinimais bei VDI inspektorių parodymais (b. l. 1-2, 6-8, 48-49). Remiantis šia bylos medžiaga, taip pat nustatyta, jog minėti asmenys dėl darbo Bendrovėje tarėsi su Bendrovės direktore R. D. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog visi aukščiau paminėti asmenys, dėl kurių nelegalaus darbo apeliantei inkriminuojamas ATPK 41³ straipsnio 1 dalies pažeidimas, pirminiuose savo paaiškinimuose nurodė, jog į kavinę atėjo „pabandyti“, susitarę su direktore R. Aplinkybė, jog visi aukščiau nurodyti asmenys žinojo apeliantės vardą, patvirtina faktą, kad jie dėl darbo tarėsi būtent su apeliante. Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylų dėl nelegalaus darbo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose (aprobuota LVAT teisėjų pasitarime 2005 m. liepos 14 d.) išaiškino, kad DK numatytas išbandymo, sudarant darbo sutartį, institutas. DK 105 straipsnyje yra nustatyti bendriausi išbandymo sudarant darbo sutartį požymiai. DK 105 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas; jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ketinančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. DK 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 str.), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog, nors darbdavys ar jo įgaliotas asmuo turi teisę prieš priimdami asmenį į darbą organizuoti darbuotojų atranką, vis dėlto tokios atrankos metu gautas (sukurtas) rezultatas neturi pasireikšti kaip darbdavio nauda. Jeigu atrankos metu gautas (sukurtas) rezultatas pasireiškė kaip darbdavio nauda, konstatuotina, jog atrankoje dalyvaujantys asmenys realiai dirbo darbdavio naudai, t. y. vyko darbo procesas, kuriam turi būti taikomi darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Vadovaudamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aukščiau nurodyti asmenys realiai dirbo Bendrovės naudai, su jais nesudarius darbo sutarties. Teismo posėdžio metu bei apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (b. l. 33-34, 56-58), jog minėti asmenys kavinėje dirbo savo iniciatyva, teisėjų kolegija vertina kritiškai ir atkreipia dėmesį, jog jie prieštarauja Protokole nustatytiems duomenims, pirminiams paaiškinimams, jog asmenys atėjo „pabandyti dirbti“ bei nuosekliems VDI inspektorių parodymams, kurių teisingumu teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėti asmenys atliko konkrečias funkcijas, t. y. dirbo padavėjos darbą, skuto bulves, darė salotas, serviravo lėkštes. Tokių funkcijų pašaliniams asmenims iš gatvės kavinėje atlikti nebūtų leista, tokios funkcijos negalėtų būti patikėtos be Bendrovės vadovo leidimo. Darbo santykių požymių buvimą taip pat patvirtina aplinkybės, jog J. D. bei K. V. patikrinimo metu buvo apsirengę darbiniais rūbais – chalatu bei prijuoste (b. l. 1), tai liudija, jog minėti asmenys dirbo paklusdami darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad dėl atlyginimo su J. D., J. M. bei K. V. nebuvo tartasi ar byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylos teisinį santykį reglamentuojančias normas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.