- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-26
- Bylos Nr.
- I-472-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02078-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- D. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
nedalyvaujant pareiškėjui D. N. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. N. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 38 888 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-7). Skunde nurodė, kad nuo 2011 m. spalio mėnesio buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų bendrabučio ir kamerų tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, dėl to pareiškėjui kilo įvairių nepatogumų. Patalpose buvo tamsu, veisėsi tarakonai, pelės ir blakės, trūko oro, patalpos buvo avarinės būklės, įrenginiai surūdiję, trūko klozetų, vietos daiktams susidėti ir maistui gaminti bei laikyti. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, nepatogumais, depresija, sveikatos pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais, nemiga. Šią žalą vertina 38 888 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 15-23) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, apšviečiamos natūraliai ir dirbtiniu apšvietimu, kenkėjai yra periodiškai naikinami. Patalpas valyti privalo patys nuteistieji, tam skiriamas valymo inventorius. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).
LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m., o skundą teismui pateikė 2016-10-12 (b. l. 8). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013-10-12 iki 2016-10-12.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 9, 4 ir 12 būrių gyvenamąsias patalpas bei į kameras Nr. 8, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 4 (b. l. 16, 25-26). Laikotarpiu nuo 2014-08-14 iki 2015-01-15 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 8 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 17,90 kv. m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,98 kv. m. ploto. Konstatuotina, jog minimalaus ploto norma 9 būrio 8 patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta 154 dienas. Tuo tarpu laikotarpiais nuo 2013-10-12 iki 2014-08-14, nuo 2015-01-15 iki 2016-10-12 pareiškėjas gyveno 9 būrio 4 miegamojoje patalpoje, 4 būrio 2 miegamojoje patalpoje ir 12 būrio 1 miegamojoje patalpoje, kurių plotas buvo nuo 17,62 kv. m. iki 35,62 kv. m., jose buvo įrengta nuo 4 iki 8 miegamųjų vietų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui minėtose patalpose teko daugiau, nei 3,1 kv. m. ploto, kas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Nors pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpos buvo perpildytos, skunde pateikia tik abstrakčius nedetalizuotus teiginius, jog „mažojoje sekcijoje“ gyveno nuo 6 iki 8 asmenų, o „didžiojoje sekcijoje“ - nuo 8 iki 16 asmenų, tačiau nepaaiškina, ką skunde laiko „didžiąja“ ar ‚mažąja“ sekcija, nenurodo konkrečių patalpų, nepateikia jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, todėl minėti pareiškėjo argumentai nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo pateiktus duomenis.
Skirtingais laikotarpiais nuo 2015-01-21 iki 2015-07-05 pareiškėjas atlikinėjo drausmines nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 8, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 4, kurių plotai buvo nuo 12,28 kv. m. iki 33,42 kv. m., jose buvo įrengta nuo 2 iki 9 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,71 kv. m. iki 6,14 kv. m. ploto, kas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Šiuos atsakovo atstovo pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų ar argumentų pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, neteisėti atsakovo veiksmai dėl ploto normos pažeidimo kamerų tipo patalpose nekonstatuotini.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo tamsu, veisėsi tarakonai, pelės ir blakės, trūko oro, patalpos buvo avarinės būklės, įrenginiai surūdiję, trūko klozetų, vietos daiktams susidėti ir maistui gaminti bei laikyti.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Taip pat nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovas nurodo, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus arba ventiliacines angas (b. l. 19, 48). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Taip pat nėra jokių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo deklaratyvius teiginius, jog ventiliacinės angos buvo užkimštos ir nefunkcionavo. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 76:2010 ir vėliau įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl oro trūkumo atmestini, kaip nepagrįsti.
Į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo. Atsižvelgtina į tai, kad nors pareiškėjas teigia, jog dėl prasto apšvietimo jam skaudėjo akis, byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, priešingai, atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje užfiksuota, kad pareiškėjas dėl regėjimo sutrikimų į gydytojus nesikreipė (b. l. 51). Taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, jog dėl prasto apšvietimo, negalint rašyti laiškų, jo socialiniai ryšiai susilpnėjo. Pareiškėjas nenurodo, su kokiais asmenimis jam buvo apsunkinta galimybė bendrauti, nenurodo, kokiose konkrečiai patalpose jam trūko dienos šviesos. Taip pat pats pareiškėjas teigia, jog esant galimai esant natūralios šviesos trūkumui, jam buvo sudaryta galimybė naudotis dirbtiniu apšvietimu. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjo argumentas dėl prasto apšvietimo laikytinas deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, kuris yra nevertintinas kaip pakankamas neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Atsakovas pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 41-44), pagal kurią pataisos namuose reguliariai (kas mėnesį) atliekami deratizacijos, dezinsekcijos darbai. Savo argumentus pagrindžiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Taip pat pažymėtina, jog byloje esančioje pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas nors ir kreipėsi į gydytojus dėl blakių įkandimų, jam buvo diagnozuotas odos uždegimas (dermatitas) (b. l. 51). Iš šių duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad toks sveikatos sutrikimas buvo sukeltas būtent buitinių parazitų. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai paneigia deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.
Žemesnės instancijos teismas
Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerų tipo patalpos buvo prastos būklės, įrenginiai surūdiję, byloje pateiktoje Pažymoje nurodyta, kad uždarosios zonos kamerų techninė priežiūra atliekama kasdien. Jos metu apžiūrimi kameros įrenginiai, grotos, sanitarinis mazgas (b. l. 27). Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pats pareiškėjas nenurodo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Nors pareiškėjas teigia, kad avarinės būklės patalpa su kyšančiomis iš sienų metalo konstrukcijų nuolaužomis ir kt. kėlė pavojų jo sveikatai (galėjo sužeisti), byloje nėra duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltą žalą. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl saugios aplinkos neužtikrinimo, šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 9 būrio patalpose buvo įrengti 4 klozetai ir 2 unitazai, 4 būryje – 3 klozetai ir 3 unitazai, o 12 būryje – 4 klozetai ir 3 pisuarai (b. l. 48). Duomenų, kiek nuteistųjų gyveno minėtuose būriuose, atsakovo atstovas nepateikia, todėl teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju sanitarinių įrenginių kiekis galėjo neatitikti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimų. Taip pat byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl vietos daiktams susidėti trūkumo. Tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl inventoriaus nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Tuo tarpu atsakovas nurodo bei pats pareiškėjas patvirtina, kad pataisos namuose buvo įrengtos virtuvėlės (b.l. 48, 5), kaip nurodo pats pareiškėjas, buvo įrengti ir 3 šaldytuvai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. ir 5.10. punktai numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė. Kaip minėta, bylioje nustatyta, jog virtuvėlės pataisos namuose yra įrengtos, o maistui laikyti skiriami šaldytuvai. Teisės aktai nereglamentuoja virtuvės patalpos ploto. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad Pravieniškių PN nuteistiesiems suteikiama pakankamai vietos maisto produktams susidėti ir gaminti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl netinkamų buitinių ir sanitarinių kalinimo sąlygų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais neturi pagrindo. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl prastų buities ir sanitarinių sąlygų Pravieniškių PN atmestini, kaip nepagrįsti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 154 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos (trūko 0,12 kv. m.), todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų butų kreipęsis į Psichologinę tarnybą (b. l. 45). Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos žmogaus teisių teismas (toliau - EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Tokia teismo išvada darytina ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio byloje, kurioje buvo nustatyta, kad pareiškėjui 292 paras pataisos namų bendrabučio tipo patalpoje buvo neužtikrinama minimalaus ploto norma (atitinkamai trūko 0,31 kv. m.), tačiau teisėjų kolegija sprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (LVAT 2016-01-12 nutartis byloje Nr. A-360-662/2016). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjui teko didesnis gyvenamasis plotas, nei minėtoje byloje (trūko ne 0,31 kv. m., o tik 0,12 kv. m.), be to, pažeidimo trukmė yra dvigubai mažesnė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis LVAT praktika, teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista D. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės
aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.