Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Petronėlė Markauskienė Procesinio sprendimo kategorija

2009 m. balandžio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo P. J., gim. (duomenys neskelbtini), už vieną nusikaltimą nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams ir vienam mėnesiui, už kitą nusikaltimą nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta trejų (3) metų ir penkių (5) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo – suėmimo – laikas nuo 2009-01-17 iki 2009-02-12. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

P. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 22–23 d., apie 21 val., tiksli data ir laikas nenustatyti, raktu atrakinęs duris įsibrovė į R. L. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir iš kambario slapta pagrobė R. L. 700 litų vertės benzininį grandininį pjūklą „Husgvarna“. P. J. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. sausio 12–13 d., apie 23 val. 30 min., tiksli data ir laikas nenustatyti, raktu atrakinęs duris įsibrovė į R. L. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) pateko į pagalbinę patalpą ir, sulaužęs medinės dėžės užraktą, iš dėžės slapta pagrobė piniginę, kurioje buvo 700 litų. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. J. rašo, kad pagal galiojančius įstatymus Skuodo rajono apylinkės teismas jį nuteisė teisingai. 1995 m. kovo 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu, o remiantis 2002 m. spalio 29 d. įstatymu Nr. IX-1162 dėl „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo“ 9 straipsnio 2 dalimi laikomas pavojingu recidyvistu. Nuteistasis mano, kad termino pavojingas recidyvistas taikymas Baudžiamajame kodekse ir Baudžiamojo proceso kodekse yra antikonstitucinis, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatą, kad „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus“, pažeidžia Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas prigimtines žmogaus teises ir laisves. Nuteistasis P. J. tvirtina, kad baudžiamas ne du kartus, bet daug kartų „su sąlyga (išlyga), – jei išnyks teistumas, išnyks ir „RCD“. Prasikaltus, neišnykus teistumui, yra baudžiamas daug kartų už tą patį nusikaltimą. Nuteistasis P. J. cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 1 d., 29 str. 1 d. nuostatas, tvirtina, kad asmuo, padaręs sunkesnį nusikaltimą ir nepripažintas pavojingu recidyvistu, yra nubaudžiamas švelnesne bausme, klausia, „Argi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai toleruoja dvigubus įstatymų taikymo piliečiams standartus?“ Nuteistasis mano, kad Skuodo rajono apylinkės teismas turėjo gerai įsigilinti „į pavojingo recidyvisto įstatymo sąvoką ir jo taikymo teisėtumą“, nes teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Nuteistasis cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnį ir klausia, „Ar neprivalėjo Skuodo rajono apylinkės teismas remtis Konstitucija, Konstitucijos straipsniais, konkrečiai 110 straipsniu?“ Nuteistasis P. J. klausia: „Argi tokie apibūdinimai: – ...išsiskyręs, nedirbantis...nėra kišimasis į mano asmeninį gyvenimą? Argi toks kišimasis nepažeidžia orumo, nežemina. Juk iki nuosprendžio paskelbimo visi teismo salėje (prokuroras, advokatas, sekretorius, įtariamasis, net žmonės salėje) juridiškai esame lygūs“. Nuteistasis teigia, kad jo teistumų akcentavimas kaltinamajame akte taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, pažeidžia ir Konstitucijos 22 straipsnio nuostatas dėl žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis rašo, kad Skuodo rajono apylinkės teismo 2009-01-19 nutartimi buvo suimtas 15 dienų. Apelianto nuomone, „suėmimas galiojo tik šviesiam paros laikui“, o naktis praleido suimtas pažeidžiant įstatymus, todėl nuteistasis nori „teisinės kompensacijos“.

Nuteistasis P. J. prašo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsniu ir kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą, anuliuoti jo nuosprendį, spręsti klausimą, ar laikyti jį suimtą, ar paleisti, nes Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendis yra antikonstitucinis. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas, nes 2009 m. vasario 12 d. Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Žmogaus teisės ir laisvės, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, yra prigimtinės, bet įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 28 straipsniai). Nuteistasis P. J., naudodamasis savo teisėmis ir laisvėmis, nepripažino savo pareigų, nesilaikė įstatymų, pats pažeidė nukentėjusiojo R. L. Lietuvos Respublikos Konstitucija ginamas teises į privataus gyvenimo neliečiamybę (Konstitucijos 22 str. 1 d.), nuosavybės neliečiamybę (Konstitucijos 23 str. 1 d.), būsto neliečiamybę (Konstitucijos 24 str. 1 d.), todėl jam buvo pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytos poveikio priemonės. Už neteisėtą kito žmogaus teisių ir laisvių varžymą, pasireiškusį nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., padarymu, P. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis (Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnio 1, 3 dalys). Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, ir niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 4, 5 dalys). Šias Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas įgyvendina ir 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu Nr. IX-785 patvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo proceso taisyklės yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso priede, nuostatomis (BPK 1 straipsnis). Baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties (BPK 6 straipsnis). Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą (BPK 10 str. 2 d.). Niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejais ir nustatyta tvarka. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos Baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejais ir tvarka (BPK 44 str. 1, 6, 9 dalys). Nuteistojo P. J. kaltė yra įrodyta byloje surinktais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, savo kaltės neneigia nė pats nuteistasis. Skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad jis buvo pripažintas pavojingu recidyvistu. Nuteistasis tokį teismo sprendimą laiko antikonstituciniu, su tuo sutikti nėra pagrindo. Teismas skyrė bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas privalėjo atsižvelgti ir atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Asmens pripažinimas recidyvistu ar pavojingu recidyvistu yra siejamas su asmenį charakterizuojančia aplinkybe, nuo tos aplinkybės priklausančiu bausmės individualizavimu ir nesietinas su dvigubu baudimu, apie kurį kalbama apeliaciniame skunde. Padariusio nusikaltimus asmens pripažinimo recidyvistu ar pavojingu recidyvistu pagrindus numato Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnis. Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu:

1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą;

2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą;

3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą;

4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą (BK 27 str. 2 d.).

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu (BK 27 str. 3 d.). Pripažinimas recidyvistu ar pavojingu recidyvistu tiesiogiai susijęs su teistumu. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas (BK 27 str. 5 d.). Atsižvelgiant į neišnykusius ir nepanaikintus teistumus kaip į vieną iš nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertinamas nuteistojo pavojingumo visuomenei laipsnis, tinkamos bausmės kaip valstybės prievartos priemonės parinkimo galimybės, kad nuteistasis būtų sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, kad būtų atimta ar apribota jo galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, kad atlikusysis bausmę būtų paveiktas laikytis įstatymų ir vėl nenusikalsti, kad būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str.). Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnis numato galimybę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą BK 56 straipsnio 2 dalis reikalauja skirti griežtesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais. Teistumas, pripažinimas recidyvistu, pavojingu recidyvistu turi įtakos ir bausmės atlikimo vietos parinkimui. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, o laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas (BK 50 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų paskirtis – nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 straipsnio 2 dalis). Norėdamas išvengti pavojingo recidyvisto statuso nuteistasis privalo siekti pasitaisyti, daugiau nenusikalsti. Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų (BK 97 str. 8 d.). Teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais, kai sueina BK 97 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyti terminai (BK 97 str. 6 d.). Atsižvelgiant į teistumą, varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis). Skuodo rajono apylinkės teismas daugiau, negu Lietuvos Respublikos įstatymai numato, nuteistojo P. J. teisių ir laisvių nesuvaržė, todėl šio teismo nuosprendis antikonstituciniu nelaikytinas, kreipimuisi į Lietuvos Konstitucinį Teismą pagrindo nėra.

Į nuteistojo P. J. pastabas apie suėmimo terminų skaičiavimą išaiškinimas duotas Lietuvos Respublikos BPK 100 straipsnyje ir šio kodekso XI skyriuje. Baudžiamojo proceso terminai skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais. Dienomis skaičiuojamas terminas pasibaigia paskutinės dienos dvidešimt ketvirtą valandą. Sulaikymo, suėmimo ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo terminai skaičiuojami nuo faktinio šių priemonių taikymo momento. Kai pasibaigia Baudžiamojo proceso kodekso 127 straipsnyje numatyti laisvės apribojimo terminai, asmuo turi būti nedelsiant paleistas. Tai privaloma net ir tuo atveju, kai terminas baigiasi ne darbo dieną (BPK 100 straipsnio 1, 2, 5 dalys). Kadangi įstatymas dienos trukmės laiką prilygina dvidešimt keturioms valandoms, apeliaciniame skunde vartojama paros sąvoka prilygsta įstatyme vartojamai dienos sąvokai ir atvirkščiai. Kalbant apie nusikaltimus Krašto apsaugos tarnybai, nusikalstamai veikai apibūdinti vartojamos ir paros, ir dienos sąvokos (BK 322, 323 straipsniai). Baudžiamojo proceso kodekso 127 straipsnyje suėmimo taikymo trukmei ir jo termino pratęsimo laikui apibrėžti vartojamas ir terminas mėnuo. Terminas diena vartojamas suėmimo termino pratęsimo tvarkos aprašyme: „Dėl suėmimo termino pratęsimo ikiteisminio tyrimo metu prokuroras likus ne mažiau kaip dešimčiai dienų, o kai suėmimas paskirtas ar pratęstas trumpesniam negu vieno mėnesio terminui, – likus ne mažiau kaip penkioms dienoms iki anksčiau paskirto ar pratęsto suėmimo termino pabaigos turi su pareiškimu kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją...“. Sąvoka para suėmimo termino kaip kardomosios priemonės trukmės apibudinimui nevartojama, tačiau vartojama paskirtos bausmės – arešto – trukmei apibrėžti (BK 49 str.), todėl Skuodo rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi skirdamas P. J. kardomąją priemonę – suėmimą – penkiolikai parų Baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnyje nustatytus terminus vartojo tiksliai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo P. J. apeliacinį skundą atmesti.