Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. V. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovui J. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

11. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, daro išvadas, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo

12. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

13. Pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas prašė uždrausti ieškovui iki sprendimo priėmimo lankytis bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), uždrausti tęsti buto remonto darbus, išvežti iš buto esamus baldus, šaldytuvą ar imtis bet kokių kitų veiksmų, bloginančių gyvenimo sąlygas bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini).

14. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovui nereiškiant priešinių reikalavimų, laikinosios apsaugos priemonės byloje negali būti taikomos. Pažymėjo, jog nėra atsakovo reikalavimo, kurio įvykdymą turėtų užtikrinti jo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės

15. Atskiruoju skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei iš esmės teigia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti pritaikytos taip užtikrinant atsakovo teisę į gyvenamąją vietą, kuri deklaruota būtent tuo adresu iš kurio ieškovas atsakovą nori iškeldinti ((duomenys neskelbtini)) ir kitos gyvenamosios vietos atsakovas neturi.

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

17. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatyme numatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas, atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

18. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016). Taigi, negali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga.

19. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų.

20. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, jog atsakovas nereiškia priešinių reikalavimų ieškovui, todėl nėra būtinas atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi vien tik faktas, jog atsakovas nepareiškė priešinių reikalavimų, savaime nepaneigia galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo atžvilgiu. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika (pvz., 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2484/2013), laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir kitų proceso šalių, įskaitant ieškovą, atžvilgiu, jeigu to reikalauja būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas ar teisėtų proceso tikslų pasiekimas. Taigi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, lemiamą reikšmę turi ne vien atsakovo veiksmų pobūdis, bet ir objektyvus poreikis užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą bei šalių interesų pusiausvyrą. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ieškovo atžvilgiu yra išimtinė priemonė, taikytina tik specifinėse situacijose, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju byloje ieškovas reiškia reikalavimą dėl atsakovo iškeldinimo. Taigi vertintina, ar aplinkybės (atsakovo nurodyti ieškovo veiksmai) galėtų apsunkti atsakovui galimybę gyventi bute iš kurio ieškovas atsakovą prašo iškeldinti.

21. Atsakovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nurodęs, kad ieškovas el. laiškuose teigė, jog išveš buto baldus, nelaukdamas sprendimo priėmimo byloje, toliau darys remontus, butas bus netinkamas gyventi. Atsakovas teigė, kad prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekia išsaugoti gyvenamąją vietą, ieškovas sudaro neįmanomas sąlygas gyventi bute. Atsakovo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų, jei ieškinys būtų atmestas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo prašyme nurodytų aplinkybių nevertino ir nepagrįstai apsiribojo tik vienu argumentu, jog atsakovo priešieškinis nepriimtas, atsakovas nereiškia reikalavimų ieškovui ir dėl to laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

22. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodo, jog (duomenys neskelbtini), yra vienintelė jo gyvenamoji vieta. Nustatyta, jog į civilinę bylą yra pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pašilaičių seniūnijos 2025 m. rugpjūčio 29 d. pažyma apie tai, jog atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Į bylą taip pat pateiktas atsakovo 2025 m. rugsėjo 5 d. prašymas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo (duomenys neskelbtini), panaikinimo. Pažymėtina, kad nors byla yra nagrinėjimo iš esmės stadijoje, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos kitų aplinkybių kontekste – atsakovui nebuvo suteikta galimybė pateikti atsikirtimų į ieškovo pateiktus duomenis apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą atsakovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo priimtas neįvertinus atsakovo pozicijos, neleidus jam pasisakyti dėl ieškovo pateiktų faktų ir nepateikus galimybės pateikti savo įrodymus, patvirtinančius priešingą situacijos vertinimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas, kaip nustatyta iš skundžiamos nutarties turinio, nevertino atsakovo procesiniuose dokumentuose (prašyme dėl laikinųjų apsaugos taikymo) išdėstytų aplinkybių bei, kaip minėta, nesudarė atsakovui realios galimybės pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Tokiu būdu nebuvo išklausyta atsakovo pozicija, nors ji galėjo turėti reikšmės priimant procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė atsakovo prašymą. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali turėti reikšmingos įtakos tiek tolimesniam atsakovo naudojimuisi butu, tiek šio buto būklei bei buto tinkamam išsaugojimui, būtina užtikrinti, kad tokie sprendimai būtų priimami tik išsamiai įvertinus visų proceso šalių paaiškinimus, pateiktus įrodymus bei galimas jų pasekmes. Nagrinėjamoje situacijoje laikinosios apsaugos priemonės negali būti (ne)taikomos remiantis vien tik vienos šalies pateiktais teiginiais ar formaliai– jos turi būti pagrįstos įrodymais, proporcingos ir tik tiek, kiek būtina siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą bei išsaugoti realią galimybę apginti pažeistas teises.

24. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina priimta neišsamiai išnagrinėjus šiam klausimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai neįsitikinus, kad prašomos taikyti / pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės realiai prisideda prie esamos situacijos laikino sureguliavimo ir yra įgyvendinamos. Toks procesinis sprendimas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir neužtikrina šalių procesinių teisių pusiausvyros.

25. Apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl aplinkybių ir įrodymų, kurie buvo ištirti ir įvertinti klausimą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai spręsta, jog nepareiškus priešieškinio atsakovas negali prašyti taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir tai, jog kas pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinti atsakovo argumentai, kuriuos jis išdėstė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nebuvo nagrinėti prie prašymo pridėti įrodymai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šio klausimo išsprendimas apeliacinėje instancijoje ne tik neatitiktų apeliacijos tikslų – apeliacinės instancijos teismas nagrinėtų tai, ko pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo, tačiau, be kita ko, nepagrįstai apribotų ir šalių teisę į apeliaciją – šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę jas skųsti apeliacine tvarka.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

27. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus: tris el. laiškus. Nurodė, jog šie įrodymai įrodo, jog ieškovas planuoja ir toliau imtis visokių neteisėtų priemonių ir veiksmų, kad išgyvendinti atsakovą iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nelaukdamas iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje. Apelianto įsitikinimu, prie el. laiškų pridėtos foto nuotraukos įrodo, jog ieškovas sudaro netinkamas gyvenimo sąlygas iki sprendimo priėmimo dienos; mano, jog galima daryti išvadą, kad ieškovo veiksmai yra pavojingi atsakovo sveikatai, galimai ir jo gyvybei.

28. Sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos reikšminga tai, kad įstatyme įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui ribojimas. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

29. Atsižvelgiant į tai, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos nesprendžiama. Dėl šių atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, pakartotinai spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevisapusiškai įvertino teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikė proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, jog nagrinėjamoje byloje atitinkami klausimai turėtų būti nagrinėjami didele apimtimi iš naujo, sprendžia, kad yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.