Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 1 d., ir nubausta laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš I. K. priteista po 2290,43 Lt A. B. bei V. P. turtinei ir neturtinei žaloms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2004 m. spalio 14 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini), tarpusavio ginčo metu tyčia peiliu smogė K. Š. vieną smūgį į krūtinės ląstą, padarydama durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą ir kiaurinį širdies pažeidimą, dėl to K. Š. išsivysčius širdies tamponadai ir masyviam kairės pusės hemotoraksui (nukraujavus į širdaplėvę ir kairę pleuros ertmę) mirė, ir taip tyčia jį nužudė.

Nukentėjusiosios V. P. ir A. B. atsikirtime į apeliacinį skundą tiki, kad teisingumas egzistuoja ir kaltininkė ar kaltininkai sulauks tinkamos bausmės. I. K. yra abejotinos reputacijos moteris, iš kurios atimtos motinystės teisės septyniems vaikams, o keturi jos vyrai ar sugyventiniai mirė ne savo mirtimi. Ji atsivedė gyventi pas nukentėjusiųjų brolį savo vieną sūnų ir sugyventinį, pastarasis dingo nuo brolio žuvimo dienos. I. K. po nužudymo pateikdavo vis kitokias versijas, kaip susižalojo brolis. Ji teigė gynusis, tačiau brolis gulėjo lovoje. Šis ne kartą guodėsi kaimynams, jog jį ujo, terorizavo ir mušė I. K. sūnus bei sugyventinis. Nukentėjusiųjų nuomone, nuteistoji viena nebūtų pajėgusi nužudyti, nes brolis fiziškai už ją stipresnis ir galėjo pasipriešinti. Apeliantė teigia, kad K. Š. gyveno asocialiai, tačiau taip gyvendamas jis nebūtų turėjęs dviejų kambarių buto. Seserys nėra girdėjusios, jog brolis būtų gydęsis Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje. Nukentėjusiųjų nuomone, apeliantė slepia daug faktų, susijusių su jų brolio nužudymu, ir dangsto savo sugyventinį. Kaimynai bijo liudyti, nenorėdami sulaukti pastarojo keršto.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. K. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantė skundžia tik paskirtos bausmės dydį, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

I instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą ir paskyrė aiškiai trumpesnę, negu vidutinės trukmės bausmę.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad I. K. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), už kurį numatyta griežta bausmė – laisvės atėmimas nuo 5 iki 15 metų.

Antra vertus, teismas įvertino prieštaringai charakterizuojamą jos asmenybę: jai atimtos motinystės teisės septyniems vaikams, tačiau kaimynai ją apibūdina palankiai.

Teismas pagrįstai pripažino I. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tai turėjo reikšmės bausmės dydžiui.

Tačiau nuteistosios samprotavimas, kad nusikaltimas nepadarė žalos valstybei, yra ciniškas ir amoralus: žuvusysis buvo visuomenės narys, jis užsidirbdavo pragyvenimui uždarbiaudamas pas žmones, turėjo būstą ir nebuvo visuomenės išlaikytinis. Beje, apeliantė irgi nedirbo pagal darbo sutartį ir nebuvo mokesčių mokėtoja.

Žuvusysis vartojo alkoholį, tačiau jį vartojo ir nuteistoji. Negalima neatkreipti dėmesio į sūnaus L. K. parodymus, jog įvykio rytą, dar 7³⁰ val., t. y. prieš einant pas ūkininkus rinkti bulvių, ji su kompanija, kurioje buvo sūnus ir K. Š., namuose girtavo (t. 1 b. l. 124-125). Jau pirmos apklausos metu ji pati parodė, kad metusi darbą ir sugrįžusi ryte iš ūkininkų, būtent ji pasiūlė K. Š. dar išgerti 50 g degtinės (t. 1 b. l. 122-123).

Apeliantė skunde akcentuoja, jog K. Š. vengė mokėti alimentus savo vaikams ir už tai net buvo teistas (pagal bylos duomenis, tai buvo prieš 20 m. – t. 1 b. l. 158), tačiau yra nekritiška savo pačios gyvenimo būdui, nulėmusiam, kad ji prarado teisę auginti ir auklėti net septynis savo vaikus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistosios vertinti kaip aukos. Pagal jos pačios parodymus (t. 2 b. l. 22-23), gyvenant kartu su K. Š. jie kartais pykdavosi dėl kokių nors smulkmenų, t. y. retkarčiais tarp jų kildavo buitiniai konfliktai, kurių metu ir susimušdavo, tačiau po to vėl susitaikydavo ir gyvendavo kartu.

Taigi, tai būdavo abipusiai konfliktai, o ne smurtas prieš ją.

Toks abipusis konfliktas įvyko ir nusikaltimo dieną: pradžioje jie apsižodžiavo, po to apsikeitė po vieną smūgį į veidą, o tada I. K. nubėgo į virtuvę, nuo krosnies pasiėmė peilį ir, grįžusi į miegamąjį, nieko nesakiusi, dūrė lovoje gulėjusiam sugyventiniui.

Dėl išdėstytų motyvų nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jog apeliantė buvo sociologinė auka arba paties K. Š. elgesys buvo rizikingas, turėjęs įtakos veikos padarymui.

Tai, kad apeliantė teisiama pirmą kartą ir anksčiau nebuvo padariusi teisėtvarkos pažeidimų, taip pat nėra aplinkybė, lengvinanti nuteistosios padėtį, kadangi visuotinai priimta gyvenimo norma yra iš viso nenusikalsti.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios I. K. apeliacinį skundą atmesti.