Kauno apygardos teismo nutartis

2017-03-08 · Byla Nr. ATP-188-594/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-08
Bylos Nr.
ATP-188-594/2017
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-09437-2016-4
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Albinas Antanaitis
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. ATP-188-594/2017Teisminio proceso Nr.: 4-69-3-09437-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.9.; 21.11.10.; (S) 21.11.11.
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 8 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. V. (toliau – J. V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarimo J. V. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

J. V. Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarimu buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnį ir nubausta 90 (devyniasdešimties) eurų bauda už tai, kad ji 2016 m. gruodžio 14 d., 19.18 val., (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje „Maxima“, praėjo pro kasas nesumokėjusi už 2 juodus šokoladus „Eko“, kurių bendra vertė 5,98 eurų ir 2 vaikiškas pėdkelnes „Skinija“, kurių bendra vertė 11,18 eurų. Bendra prekių vertė 17,16 eurų. Tokiais savo veiksmais J. V. įvykdė smulkią vagystę.Apeliaciniu skundu J. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti, jos veiksmuose nesant administracinio nusižengimo, numatyto ANK 108 straipsnyje, sudėties.Apeliantės įsitikinimu, tyčios padaryti jai inkriminuojamą nusižengimą ji neturėjo. Tokį jos elgesį lėmė gyvenimiškai susiklosčiusios aplinkybės – vaikų ligos, miego, poilsio stygius bei darbas, dėl ko, įvykio dieną ji buvo pavargusi, sunkiai orientavosi kasdieninėse situacijose. Kaip įsidėjo protokole nurodytas prekes į rankinę, nepamena. Tuo metu, kai stojo į eilę, ji sulaukė telefoninio skambučio iš namų, kuriuo jos dukra I. G. nurodė negalinti nuraminti pabudusio brolio (tuo metu sirgusio), dėl ko apeliantė labai susijaudino. Apeliaciniu skundu pažymima, kad J. V. su savo sugyventiniu gyvena pasiturinčiai, turi nekilnojamojo turto ir pajamų, dėl ko vogti parduotuvėje ji neturėjo jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad po to, kai ji buvo sulaikyta su prekėmis, už kurias nebuvo sumokėta, ji grįžo į parduotuvę ir įsigijo tokias pačias prekes. Šios aplinkybės, apeliantės įsitikinimu, skundžiamu nutarimu nebuvo tinkamai įvertintos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

J. V. apeliacinis skundas netenkinamas. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Aukščiau aptartų duomenų visumoje patikrinus administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuotina, kad, priešingai nei teigiama J. V. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas byloje surinktus ir teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus vertino tinkamai, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, vertindamas tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.Sutinkamai su ANK 108 straipsnio nuostatomis, vagystė, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, kai pagrobto, įgyto, pasisavinto ar iššvaistyto turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (3 x 37,66=112,98 eurų), užtraukia baudą nuo devyniasdešimt iki trijų šimtų eurų. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas ir ATPK 50 straipsnyje (Smulkusis svetimo turto pagrobimas), kurio pagrindu J. V. 2016 m. gruodžio 14 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) byla perduota Kauno apylinkės teismui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad po 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo ANK ir nustojo galioti ATPK, visiškai pagrįstai J. V. veiksmus kvalifikavo pagal ANK 108 straipsnio nuostatas, kadangi šio straipsnio sankcijoje numatyta švelnesnė administracinė nuobauda, (nebeliko administracinio arešto), kuris buvo ATPK 50 straipsnyje (2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869, 3 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas, 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Analizuojant komentuojamo administracinio nusižengimo sudėties požymius, atkreiptinas dėmesys, kad ANK 108 straipsnyje įtvirtintas nusižengimas gali būti padarytas tik tyčia, todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti, jog nusižengimą padaręs asmuo suprato pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, arba suprato pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti ANK numatytų padarinių ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti ANK numatytų padarinių ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai, 3 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčo dėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime nustatytų faktinių analizuojamo įvykio aplinkybių, t. y. dėl to, kad J. V. 2016 m. gruodžio 14 d., 19.18 val., (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje „Maxima“, praėjo pro kasas nesumokėjusi už 2 juodus šokoladus „Eko“, kurių bendra vertė 5,98 eurų ir 2 vaikiškas pėdkelnes „Skinija“, kurių bendra vertė 11,18 eurų, nėra. Šias aplinkybes patvirtina ne tik administracinio nusižengimo byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai, tačiau jų apeliaciniu skundu neneigia ir pati J. V., nurodydama, kad labai gailisi dėl to, jog įtakota gyvenimiškai susiklosčiusių aplinkybių – vaikų ligos, miego, poilsio stygiaus bei darbo, dėl ko, analizuojamo įvykio dieną ji buvo pavargusi, sunkiai orientavosi kasdieninėse situacijose, ji pamiršo susimokėti už minėtas prekes. Tokiu būdu, įvertinus tai, jog ANK 108 straipsnio inkriminavimui būtina nustatyti ne tik objektyviuosius komentuojamo nusižengimo požymius (kurių buvimu J. V. veiksmuose aukštesnysis teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, neabejoja), bet ir tai, jog nusižengimas buvo padarytas tyčia, pasisakytina dėl tyčios buvimo/nebuvimo J. V. veiksmuose. Šiuo aspektu analizuojant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad 2016 m. gruodžio 14 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą J. V., ji paaiškino, kad šeimoje turi rūpesčių, buvo labai susijaudinusi, dėl ko pamiršo ištraukti prekes iš savo rankinės; su pažeidimu sutinka ir labai gailisi (b. l. 2-3). Šias aplinkybes, jas kiek papildydama, J. V. patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodydama, kad analizuojamo įvykio dieną jos mažiausias vaikas sirgo, jam buvo aukšta temperatūra, vakare vyras pasakė, jog reikia važiuoti į parduotuvę, ji buvo išsekusi, tačiau sutiko vykti apsipirkti. Vaikščiodama parduotuvėje ji pastebėjo, kad kažkas eina jai už nugaros ir, kadangi praeityje buvusi apvogta, pradėjo apžiūrinėti savo rankinę. Rankoje turėjo šokoladus ir pėdkelnes. Pradėjo traukti piniginę, ji sunkiai traukėsi. Su vyru nuėjus prie kasų, iš susijaudinimo praėjo pro kasas ir už jų sustojo. Ją sulaikė apsauga. Prekių krepšelį turėjo. Iš esmės analogiškas aplinkybes ji patvirtino ir apeliaciniu skundu, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytą versiją papildydama tuo, jog momento, kai į savo rankinę įsidėjo prekes, ji nepamena. Be to, prieš stojant į eilę, jai paskambino dukra, pranešusi, jog negali nuraminti pabudusio brolio (kuris tuo metu sirgo), dėl ko, ji labai susijaudino. Vertinant šių skirtingose proceso stadijose J. V. išdėstytų analizuojamo įvykio aplinkybių pagrįstumą, objektyvumą ir atitikimą faktinėms nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos duomenims, visų pirma pažymėtina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėties požymius, tame tarpe ir subjektyviuosius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais, teisinio pagrindo nėra. Neabejotina, jog siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusižengimo aplinkybių, juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos ANK nuostatos. Šių duomenų kontekste analizuojant J. V. aukščiau aptartų parodymų visumą matyti, jog vertinamu atveju jie nebuvo nuoseklūs, kai kurios skirtingose proceso stadijose apeliantės išdėstytos aplinkybės (protokolo surašymo metu, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei apeliaciniame skunde) nesutapo, jos neatitiko ir faktinių nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nustatytų aplinkybių bei rašytinių įrodymų, dėl ko vertinti juos kaip pagrįstus ir patikimus bei vadovaujantis jais nutraukti nagrinėjamą administracinio nusižengimo bylą J. V., jos veiksmuose nenustačius ANK 108 straipsnyje įtvirtinto nusižengimo sudėties, priešingai nei teigiama J. V. apeliaciniu skundu, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad nei apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nei apeliaciniu skundu J. V. negalėjo aiškiai ir įtikinamai paaiškinti, kokiu būdu, jai apsipirkinėjant parduotuvėje, kelios iš jos išsirinktų prekių, (šokolado plytelės ir pėdkelnės), atsidūrė jos rankinėje, nors tam yra skirtas pirkinių krepšelis, kurį, atsižvelgiant į J. V. atvykimo į parduotuvę priežastį – apsipirkti, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, analizuojamo įvykio metu J. V. vis tik turėjo – tai patvirtino ir apeliantė, apklausiama pirmos instancijos teisme. Šią aplinkybę, patvirtina ir vyr. apsaugos darbuotojo G. B. rašytiniame paaiškinime užfiksuotos aplinkybės, kad 2016 m. gruodžio 14 d., parduotuvėje „Maxima“ buvo pastebėta moteris (kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo J. V.), kuri buitinės chemijos skyriuje iš krepšelio išėmė prekę ir įsidėjo į savo rankinę (b. l. 6). Tokiu būdu, akivaizdu, kad J. V. analizuojamo įvykio metu, priešingai nei ji tvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, šokoladą ir vaikiškas pėdkelnes buvo įsidėjusi į pirkinių krepšelį, tačiau, būdama buitinės chemijos skyriuje, iš krepšelio šias prekes išėmė ir jas susidėjo į savo turėtą rankinę, kurioje šios prekės ir buvo rastos apsaugos darbuotojų. Vertinti tokius apeliantės veiksmus kaip padarytus dėl neatsargumo, nėra jokio objektyvaus pagrindo – prekių įsidėjimas į savo rankinę, kai tam yra skirtas parduotuvės prekių krepšelis, neabejotinai patvirtina apeliantės tyčią į rankinę įsidėtas prekes pagrobti. Neabejotina, jog vertinamo įvykio metu J. V. suvokė pavojingą savo veikos pobūdį (įsidėjo prekes, už kurias dar nebuvo susimokėjusi, į savo asmeninę rankinę) ir norėjo taip veikti (tokiu būdu pagrobti parduotuvei priklausančius daiktus).Manyti priešingai skundą nagrinėjančiam teismui neleidžia ir J. V. keliamos versijos dėl analizuojamo įvykio metu buvusios jos emocinės būsenos ar vyro žinios apie jo bendradarbės dukters mirtį. Neabejotina, jog aplinkybės, sąlygojusios administracinio nusižengimo padarymą, jo įvykdymo priežastys ar motyvai, esminės reikšmės sprendžiant J. V. kaltės klausimą neturi - jos niekaip nepaneigia skundžiamu apylinkės teismo nutarimu apeliantei inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo fakto, todėl nelaikytinos pakankamu pagrindu administracinio nusižengimo bylos nutraukimui. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, pasak J. V., jos apsipirkimo metu jai paskambino dukra ir pranešė apie pabudusį broliuką, kuris niekaip nenustoja verkęs. Esant šioms aplinkybėms, įvertinus jas J. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų visumoje (buvo teigiama jog telefonu ji girdėjo, jog vaikas verkia - LITEKO sistemoje esantis garso įrašas), neabejotina, jog tokiu atveju J. V., palikusi namuose mažamečius vaikus, sergantį vaiką prižiūrint 10 metų dukrai, sieks kuo skubiau grįžti namo, tačiau analizuojamu atveju J. V. elgesys buvo akivaizdžiai priešingas – pabendravusi su apsaugos darbuotojais ir į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais (kas akivaizdžiai truko pakankamai ilgai, kadangi kaip seka iš pareigūno tarnybinio pranešimo, jie į įvykio vietą atvyko 20 val. 14 min., b. l. 7), važiuoti namo ji neskubėjo, grįžusi į „Maxima“ prekybos salę ji įsigijo tokias pačias prekes, už kurias nebuvo susimokėjusi. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip matyti iš telefoninių pokalbių išklotinės, pateiktos prie apeliacinio skundo (b. l. 37), galimai apeliantės dukros telefoninis skambutis užfiksuotas 19.30 val., t. y. jau po to, kai pažeidimas buvo padarytas (19.18 val.), kas paneigia apeliantės teiginius, jog skambučio iš dukros ji sulaukė stojant į eilę prie kasos ir leidžia teismui pagrįstai abejoti ne tik J. V. parodymų objektyvumu, bet ir jos keliamų versijų patikimumu.Nors J. V. apeliaciniu skundu ypatingas dėmesys skiriamas jos šeimos finansinės padėties aptarimui, tokiu būdu tikinant teismą, jog vogti ji neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, tačiau apeliantės finansinė būklė jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo padarymo fakto, įrodyto aukščiau aptartais ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintais nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos duomenimis, vėlgi nepaneigia. Nekilnojamojo turto turėjimas neduoda pagrindo teigti, jog gaunamos piniginės šeimos lėšos yra pakankamos, be to, vien tai, jog turimų/turėtų piniginių lėšų pakako prekių vertei apmokėti, nepaneigia paties pažeidimo fakto bei motyvų. Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Albinas Antanaitis