- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-24
- Bylos Nr.
- ATP-126-557/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-46-3-01935-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Linas Pauliukėnas
- Kategorijos
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla A. U. pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2014 m. spalio 16 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko nutarimu A. U. nubaustas pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį 1000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių už tai, kad jis 2014 m. spalio 4 d. apie 01.45 val. (duomenys neskelbtini) Tauragės r. sav., vairavo jam priklausantį automobilį BMW 330D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelėje iš chuliganiškų paskatų bandė užvažiuoti ant aikštelėje esančių asmenų, taip keldamas pavojų eismo saugumui, ir tuo pažeisdamas KET 5, 6, 9 punktų reikalavimus. Šį nutarimą A. U. apskundė teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimu 2014 m. spalio 16 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko nutarimas panaikintas ir administracinė byla A. U. pagal ATPK 124² str. 2 d. nutraukta. Teismas nurodė, kad byloje nėra patikimų, neginčytinų duomenų, kad kaltinime nurodytu laiku automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo A. U.. Konstatavo, kad nors liudytojai P. D., V. D. ir R. G. nurodo, kad buvo apgadinta aikštelės danga, nudaužtas šviestuvas, išvažinėta žolė, tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra, liudytojai remiasi spėjimu, o jokių kitų objektyvių įrodymų dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124² str. 2 d., padarymo byloje nėra.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimą, ir A. U. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124² str. 2 d. bei paskirti jam administracinę nuobaudą. Nurodo, kad nesutinka su teismo nutarimu ir mano, jog nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas rėmėsi tik A. U. ir jo draugų parodymais, nors A. D. aiškiai nurodė, kad būtent A. U. norėjo ant jo užvažiuoti. A. D. purškė dujas, o tai patvirtino ir pats A. U.. Nei V. S., nei V. Š. negalėjo matyti, kas sėdo už vairo ir išvažinėjo iš aikštelės, nes jie prieš tai pabėgo iš įvykio vietos. Apeliantas pažymi, kad P. D. nepranešė apie chuliganišką vairavimą iškarto, nes, ko gero, jam nebuvo pavojaus. Tik pamatęs, kad jo turtui padaryta žala, jis jam žinomas aplinkybes išdėstė paaiškinime.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nutarimą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti, kad A. U. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 2 d., todėl administracinė teisena jo atžvilgiu nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. U. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 2 d., įrodinėjama išimtinai liudytojų P. D., V. D. ir R. G. parodymais, tačiau jų parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi.
P. D. teismo posėdžio metu parodė, kad 2014 m. spalio 4 d. A. U. po šokių sėdo už automobilio vairo ir kartu su mašinoje sėdinčiais draugais aikštelėje pradėjo važinėtis ratais, sudaužė suoliukus, išvartė sūpynes, važiavo į jį, ir po to išvažiavo, tuomet P. D. apie įvykį pranešė policijai (b. l. 44). Tačiau jo parodymus, kad automobilį vairavo A. U., paneigia policijos ataskaitų žiūryklėje (b.l.14) esantys duomenys, kad 2014-10-04 apie 01.46 val. privatus fizinis asmuo P. D. pranešė telefonu, kad automobiliu BMW, baltos spalvos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) k. nuvažiavo Tauragės link galimai neblaivus asmuo. Ataskaitos žiūryklės grafoje „pirminis duomenų patikrinimas“ nurodyta, kad informacija nepasitvirtino. Grafoje „informacija apie patikrinimą“ nurodyta: vairuotojas Ž. B., gim. 1995-12-18, blaivus, KET pažeidimų nenustatyta. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu liudytoja V. D. parodė (b. l. 50), kad paties įvykio nematė, todėl negalėjo nurodyti, kas vairavo automobilį, o liudytoja R. G. parodė (b. l. 50), kad kas sėdėjo už vairo nematė, buvo tamsu. Tuo tarpu liudytojas Ž. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad automobilį vairavo jis (b. l. 44), šiuos jo parodymus patvirtina ir administracinėn atsakomybėn traukiamo A. U. (b. l. 43-44) bei V. S. parodymai (b. l. 44). Taigi atsižvelgiant į tai, kad automobilį vairavus A. U. nurodo tik P. D., o Ž. B., A. U. ir V. S. nurodo automobilį vairavus Ž. B., bei į tai, kad policijos pareigūnams sustabdžius ir patikrinus šį automobilį nustatyta, kad automobilį vairavo Ž. B., apeliacinis teismas konstatuoja, kad A. U. vairavimo faktas byloje nėra patvirtintas jokiais objektyviais duomenimis.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad P. D. aiškiai nurodė, kad ant jo bandė užvažiuoti A. U. ir net jam buvo papurškęs dujų, o ir pats A. U. patvirtino dujų purškimo faktą. Tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad teismo posėdžio metu A. U. nurodė, kad tuo metu, kai jie sustojo, P. D. pribėgo iš galo ir pripurškė dujų į automobilio vairuotoją, tačiau jis nenurodė, kad dujos buvo purškiamos į A. U. (b. l. 43). Tokius parodymus patvirtina ir Ž. B. teismo posėdžio metu (b. l. 44) ir 2014-10-07 paaiškinime (b. l. 20) išdėstytos aplinkybės, kuriose nurodoma, kad būtent jam vairuojant automobilį, į veidą buvo papurkšta ašarinių dujų. Taigi, nors prieš automobilio vairuotoją buvo panaudotos ašarinės dujos, ši aplinkybė, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesuponuoja išvados, kad automobilį vairavo ar ant žmonių bandė užvažiuoti dujų purškimo faktą patvirtinęs A. U.. Be to, nors P. D. ir R. G. nurodė, kad automobilio vairuotojas ketino užvažiuoti ant P. D. ir kitų žmonių (klientų), tačiau nei vieno iš kitų žmonių neįvardino, taip pat nepaaiškino, iš ko suprato būtent tokius automobilio vairuotojo ketinimus.
Iš 2014 m. spalio 4 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog 2014-10-04 dienos ryte, 9.55 val. buvo gautas pranešimas, kad BMW vairuotojas apgadino prie kavinės esančią teritoriją. Atvažiavę policijos pareigūnai apžiūrėjo teritoriją, buvo rasta sugadinta supynė, automobilio vėžių išvažinėta žolė, nuverstas apšvietimo stulpas, nuverstas suoliukas (b. l. 13). Tačiau liudytojai nenurodo jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog šią žalą padarė būtent A. U. vairuojamas automobilis. Liudytoja V. D. posėdžio metu parodė, kad jie važinėjo tik aikštelėje, o kada viskas buvo išvartyta nežino, mano, kad tai buvo padaryta vaikinams sugrįžus, keršijant (b. l. 50). Liudytoja R. G. parodė, kad padaryta žala buvo tikriausiai tuomet, kai vaikinai sugrįžo, negirdėjo, kad kas būtų žadėję sugrįžti ar atkeršyti, tačiau jos spėjimu, tai padarė vaikinai, kurie norėjo atkeršyti. Tai, kad su automobiliu buvo grįžę į prie baro esančia aikštelę, paneigia liudytojas Ž. B., kuris nurodė, kad jie antrą kartą prie baro negrįžo, juos važiuojant patikrino policija, ir jie parvažiavo namo. „Saulučių“ su automobiliu nepiešė, inventoriaus neapgadino, automobilį vairavo pirmą kartą (b. l. 44), šiuos jo parodymus patvirtina ir liudytojo V. S. parodymai, kad išvažiuodamas automobilis jokių „saulių“ nepiešė (b. l. 44). Iš išvardinto matyti, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad būtent A. U. automobiliu buvo apgadinta aikštelės danga, nudaužtas šviestuvas, suoliukas ir išvažinėta žolė. Be to, nors policijos pareigūnai 2014 m . spalio 4 d. ryte buvo atvykę apžiūrėti įvykio vietos ir tarnybiniame pranešime įvardino padarytą žalą, tačiau šios žalos tinkamai neužfiksavo (byloje yra tik dvi fotonuotraukos, kuriose matyti vėžės žvyruotoje aikštelėje (b. l. 16)), nenustatė, ar supynės ir suoliukas buvo apgadintos po susidūrimo su automobiliu. Byloje nėra ir duomenų apie A. U. automobilio apgadinimus, kurie turėjo atsirasti po susidūrimo su išvardintais objektais, nors teisiamojo posėdžio metu A. U. parodė, kad automobilis buvo apžiūrėtas policijoje (b. l. 44). Pažymėtina, kad koks nors aikštelės dangos ar inventoriaus suniokojimas A. U. apskritai nebuvo inkriminuotas nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei policijos nutarime skirti administracinę nuobaudą.
Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei V. S., nei V. Š. negalėjo matyti, kas sėdo už vairo ir išvažinėjo iš aikštelės, nes jie prieš tai pabėgo iš įvykio vietos, tačiau tokį apeliacinio skundo argumentą paneigia byloje surinkti duomenys. V. S. teismo posėdžio metu parodė, kad po šokių jis su V. Š. išėjo į lauką, stovėjo prie automobilio, įvyko susistumdymas, buvo smūgiuota A. U., tuomet Ž. B. ir A. U. sėdo į mašiną ir nuvažiavo Tauragės link, o tada, t. y. jau po to, kai Ž. B. ir A. U. įsėdo į automobilį, V. S. ir V. Š. pradėjo bėgti link Pagėgių (b. l. 44). Tokią įvykių versiją patvirtina ir byloje esantys V. Š. parodymai, iš kurių matyti, kad įvykus konfliktui, Ž. B. (vairavo automobilį) su A. U. sėdo į automobilį ir greitai išvažiavo iš aikštelės, o tuomet, pamatęs, kad draugai juos paliko, bijodamas būti sumuštas, kartu su V. S. jis pradėjo bėgti (b. l. 10). Teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų apelianto versiją, kad V. S. ir V. Š. iš įvykio vietos pasitraukė anksčiau, nei A. U. ir Ž. B. sėdo į automobilį, ir šių įvykių nematė.
ATPK 124² str. 2 d. numatyta, kad chuliganiškas vairavimas yra kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Taigi, asmuo už chuliganišką vairavimą gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124² str. 2 d. tik tuo atveju, kai yra nustatytos chuliganiškos paskatos, padarytas bent vienas KET pažeidimas, toks vairavimas kelia pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Teismų praktikoje išaiškinta, jog chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis pažeidimas priežastiniu ryšiu susietas su KET įtvirtinta pareiga eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, tačiau ši norma yra bendro pobūdžio, o kaltininko veiksmus būtina vertinti ir administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti specialias normas, t. y. nurodyti konkretų KET specialios dalies normos pažeidimą. 2014 m. spalio 7 d. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti trys A. U. pažeisti KET punktai: KET 5 p. numato, kad eismo dalyviai privalo išmanyti LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis, KET 6 p. įtvirtinta, jog kiekvienas eismo dalyvis turi teisę naudotis keliais, laikydamasis LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir kitų įstatymų, šių taisyklių ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, tvarkos ir apribojimų, o KET 9 p. nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad šiuose punktuose, t. y. KET 5, 6 ir 9 p., įvardijamos bendrosios eismo dalyvių pareigos, ir nėra nurodytas nei vienas specialiosios KET dalies punktas, kurį savo veiksmais būtų pažeidęs A. U..
Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio pažeidimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje neįrodyta, kad A. U. vairavo automobilį ir jo veiksmais buvo pažeisti KET reikalavimai, kad šie veiksmai buvo tyčiniai, atlikti dėl chuliganiškų paskatų ar tokio pavojingumo, kad būtų sukėlę grėsmę ir realų pavojų eismo ar žmonių saugumui. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais galima tik numanyti, kas vairavo automobilį ir spėti, kad teisės pažeidimas galbūt galėjo būti padarytas (šiuo atveju tai liudytojų P. D., R. G. ir V. D. vertinimai dėl jų stebėto automobilio vairavimo, nepateikiant neginčijamų duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad A. U. vairavo automobilį, ir kad vairuodamas jis pažeidė KET reikalavimus, tai padarė iš chuliganiškų paskatų ir sukėlė atitinkamas pasekmes) nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Tauragės apskrities VPK apeliacinį skundą atmesti.