Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-02-18 · Civilinė byla Nr. 2-340-370/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-02-18
Bylos Nr.
2-340-370/2016
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00405-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-340-370/2016Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00405-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Ž. K. – L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria bankroto administratorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas, civilinėje byloje Nr. B2-401-278/2015 (bankrutuojančios individualios įmonės „K.“ bankroto byloje) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bankroto administratorė UAB „Algsta“, atstovaujama įgalioto asmens A. S., individualios įmonės „K.“ bankroto byloje 2015-10-29 pakartotiniame prašyme prašė į bankroto bylą bendraatsakiu įtraukti įmonės savininkės sutuoktinį T. L. ir taikyti šio asmens turtui laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad bankroto byloje paaiškėjo situacija, kad T. L. ne tik dirbo įmonėje, bet ir dalyvavo įmonės veikloje, priiminėjo strategiškai svarbius sprendimus, susijusius su įmonės komercine ūkine veikla, t. y. įmonė buvo šeimos verslas, todėl ir įmonės savininkės sutuoktinis turėtų atsakyti pagal įmonės prievoles savo turtu. Administratorius ruošiasi pareikšti išieškojimą į abiems sutuoktiniams priklausantį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi bankroto administratorės prašymą tenkino ir areštavo T. L. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei kitą ilgalaikį turtą, pinigines lėšas, uždraudžiant turtą parduoti, dovanoti, įkeisti, mainyti ar kitais būdais perleisti disponuoti tretiesiems asmenims, nustatant, kad T. L. leidžiama areštuotas pingines lėšas – 325 Eur kas mėnesį, naudoti asmeninėms reikmėms.

Teismas nurodė, kad preliminariai įvertinus bankroto administratoriaus prašyme nurodytas aplinkybes, bei nustačius, kad nesant lėšų bankrutuojančioje įmonėje atsiskaityti su kreditoriais, išieškojimas galėtų būti nukreiptas ir į individualios įmonės savininkų turtą, todėl padarė išvadą, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad nebūtų pažeistos įmonės kreditorių teisės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Bankrutuojančios IĮ „K.“ savininkė Ž. K. – L. atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nesivadovavo CPK 144 str. 1 d. reikalavimais, laikinąsias apsaugos priemones – T. L. turtą areštavo nesant jokių įrodymų ir net prielaidų, kad T. L. vengtų vykdyti solidariąją prievolę kartu su BIĮ „K.“, jei tokia atsirastų.

Atsiliepimas

BIĮ „K.“ bankroto administratorės įgaliotas asmuo A. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas patenkino bankroto administratorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, motyvuodamas iš esmės tuo, kad individualios įmonės bankroto byloje, esant atitinkamoms aplinkybėms, t. y. kai neužtenka įmonės turto atsiskaityti su kreditoriais, išieškojimas gali būti nukreipiamas į įmonės savininkų turtą, o šiuo atveju bankroto administratoriui surinkus duomenis apie įmonės savininkės sutuoktinio T. L. sąsajas su įmone ne tik dėl darbo santykių, bet ir dėl dalyvavimo įmonės valdyme, tokiai išvadai padaryti buvo pakankamas pagrindas.

Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal atskirojo skundo turinį, šios nutarties neskundė asmuo, kuriam buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o apeliantė ir nenurodė, kad ji ar jai atstovaujantis advokatas yra įgalioti veikti T. L. vardu. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas mano, kad revizuojant skundžiamą nutartį yra pagrindas apsiriboti tik ją vertinant per bendruosius CPK 144 str. 1d. ir bankroto teisės normų reikalavimus, kiek tai susiję su bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių interesų apsauga.

Tiek iš atskirojo skundo medžiagos, tiek iš bankroto bylos medžiagos, kurią apeliacinės instancijos teismas išsireikalavo iki šio atskirojo skundo nagrinėjimo posėdžio pradžios matyti, kad

Bankroto administratorius prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškė kartu su procesiniu prašymu įtraukti į bankroto bylą bendraatsakiu T. L., kad būtų galima nukreipti išieškojimą ir į jo, kaip individualios įmonės savininkų turtą, neužtekus įmonės turto atsikaityti su įmonės kreditoriais. Nors šis prašymas ir vertintinas kaip procesinis, tačiau jis apeliacinio teismo vertinimu, konkrečiu atveju sukelia įstatymo numatytas teisines pasekmes, t. y. ne tik proceso teises ir pareigas atsakovui, numatytas CPK, bet ir atsakomybės taikymą pagal Įmonių bankroto teisės normas.

Pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 str.7 d. 1 p. nuostatos reglamentuoja, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas (savininkai) įpareigojamas pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Taip pat pažymėtina ir ĮBĮ 28 str. 2 d. nuostata, susijusi su neribotos civilinės atsakomybės įmone, t. y., kur nurodyta, kad teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo.

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui bei bankroto administratoriui nurodytoms aplinkybėms kaip T. L. susijęs su individualia įmone, pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrįstai padarė preliminarias išvadas dėl galimo išieškojimo nukreipimo ir į T. L. turtą ir apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka. Pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones prioritetu laikė bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių apsaugą ir su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka, nes laiku ir tinkamai nenustačius, nesuradus ir neapribojus disponavimo turto, iš kurio galima būtų tenkinti kreditorių turtinius interesus, būtų pažeisti kreditorių teisėti lūkesčiai per bankroto procedūrą kuo daugiau patenkinti savo reikalavimus.

Taip pat pažymėtina, kad 2016 m. vasario 8 d. nutartimi (bankroto bylos medžiaga, 3 t. b. l. 1197–198) bankroto bylą nagrinėjantis teismas ir leido bankroto administratoriui nukreipti išieškojimą į bankrutavusios įmonės savininkų, kartu ir į T. L. turtą.

Todėl išdėstytų aplinkybių visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, jog egzistuoja visos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos pagrįstai. Kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai taikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį naikinti ar keisti, pirmosios instancijos nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danguolė Martinavičienė