Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. Š. (V. Š., toliau – V. Š.) atstovo advokato Aurelijaus Gruodžio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. birželio 11 d. nutarimo V. Š. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. Š. Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalį, 422 straipsnio 7 dalį ir 426 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2018 m. kovo 26 d. 15.45 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Audi A4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į prekybos centro „N.“ pastato sieną, įvykus eismo įvykiui nepasiliko įvykio vietoje, nepranešė apie eismo įvykį policijai ir iš jo pasišalino, vėliau surastas atvyko į Kelių policija, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, jam nustatytas 1,15 promilės girtumas. Įvykio metu apgadinta pastato siena. Šiais savo veiksmais V. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 16, 219, 221, 222 punktų reikalavimus.Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nutarimu pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį V. Š. buvo nubaustas 10 (dešimties) eurų bauda, pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį – 1000 (vieno tūkstančio) eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vienerių) metų laikotarpiui, pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį – 600 (šešių) šimtų eurų bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, V. Š. buvo paskirta galutinė administracinė nuobauda – 1000 (vieno tūkstančio) eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vienerių) metų laikotarpiuiApeliaciniu skundu V. Š. atstovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nutarimo dalį, pagal kurią V. Š. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį, šioje dalyje priimti naują nutarimą – administracinio nusižengimo teiseną V. Š. atžvilgiu nutraukti. Apelianto teigimu, ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytas ir skundžiamu nutarimu V. Š. inkriminuotas administracinis nusižengimas buvo padarytas dėl nerūpestingumo, tačiau šio nusižengimo kaltės forma skundžiamu nutarimu nustatyta nebuvo, kas, V. Š. atstovo įsitikinimu, apylinkės teismui sutrukdė tinkamai ir išsamiai išnagrinėti administracinio nusižengimo bylą. Pasak advokato, V. Š. manė, jog jokia žala eismo įvykio metu padaryta nebuvo, todėl jis sprendė, kad neprivalo pasilikti eismo įvykio vietoje. Dėl šių aplinkybių, pasitraukęs iš eismo įvykio vietos, V. Š. buvo įsitikinęs, kad joks jo neblaivumo patikrinimas nebus atliekamas, dėl ko, jis buvo tikras, jog jam nėra draudžiama vartoti alkoholį. Tuo tarpu jei teismas vertintų, jog V. Š. iš įvykio vietos pasitraukė tyčia, t. y. žinodamas, jog eismo įvykio vietoje jis turi pasilikti, akivaizdu, kad tokius veiksmus jis būtų atlikęs siekdamas išvengti patikrinimo. Tokiu būdu, tyčia pasišalinęs iš eismo įvykio vietos jis aktyviai išvengė patikrinimo ir tikrai buvo įsitikinęs, kad joks jo neblaivumo patikrinimas nebus atliekamas, dėl ko, analizuojamu atveju jis ir vartojo alkoholį. Esant šių duomenų visumai, pasak apelianto, nagrinėjamoje situacijoje negali būti nustatyta V. Š. kaltė dėl jam inkriminuoto ANK 422 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo.Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad po to, kai V. Š. pavartojo alkoholio, jis atvyko į policijos įstaigą, kas, advokato įsitikinimu, vėlgi patvirtina, jog V. Š. nesitikėjo, jog bus atliekamas jo neblaivumo patikrinimas. Šiame kontekste pažymima, kad eismo įvykio vietoje būtina pasilikti ne dėl kiekvieno eismo įvykio, o tik dėl tokio, kurio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, padaryta žala ir dėl žalos nesutariama. Jei žala nepadaryta, nei pranešimas apie eismo įvykį policijai, nei pasilikimas eismo įvykio vietoje nėra būtinas. Tuo tarpu alkoholį draudžiama vartoti tik po eismo įvykių, į kuriuos būtina kviesti policijos pareigūnus. Šiuo atveju buvo atsitrenkta į pastato sieną, V. Š. automobiliui jokia žala padaryta nebuvo, todėl V. Š., pasak advokato, pagrįstai manė, jog ir sienai, į kurią buvo atsitrenkta, jokia žala nepadaryta. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba pateikė atsiliepimą į V. Š. atstovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.Institucijos teigimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl visų jam inkriminuotų administracinių nusižengimų V. Š. pripažino visiškai, jo kaltę betarpiškai patvirtino ir liudytojos B. Ž. išdėstytos vertinamo įvykio aplinkybės bei V. Š. neblaivumo patikrinimo, atlikto policijos įstaigoje, rezultatas – jam nustatytas 1,15 promilių girtumas. Atsiliepimu pažymima, kad, sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo argumentų, akivaizdu, kad V. Š. svarbiausia, jog jam būtų sušvelninta už ANK 422 straipsnio 7 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta nuobauda, tačiau jos švelninimui pagrindų taip pat nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

V. Š. atstovo advokato A. Gruodžio apeliacinis skundas netenkinamas. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad V. Š. padarė jam inkriminuojamus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 417 straipsnio 8 dalyje, 422 straipsnio 7 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje. Jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo padaryti. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, be kita ko, prieštaraujančiais ir įstatymuose numatytoms taisyklėms, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo sprendimo motyvams, o vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi V. Š., o skundžiamo nutarimo išvados dėl įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo jam nėra priimtinos, nesant jokių ANK nuostatų pažeidimų, nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo turinio, V. Š. kaltė dėl ANK 417 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo padarymo neginčijama. Nors apeliaciniu skundu prašoma tik panaikinti skundžiamo nutarimo dalį dėl V. Š. kaltės pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį, tačiau, iš skundo motyvų akivaizdu, kad šiuo atveju keliamas klausimas ir dėl ANK 426 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo kaltės formos, iš esmės neginčijant šio nusižengimo padarymo fakto. Tokiu būdu, nevertindamas V. Š. kaltės pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakys tik dėl V. Š. veiksmų kvalifikavimo pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį ir 426 straipsnio 1 dalį. ANK 426 straipsnio 1 dalis užtraukia administracinę atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Atsižvelgiant į šios teisės normos dispozicijos formuluotę, akivaizdu, kad sprendžiant asmens atsakomybės pagal komentuojamo straipsnio nuostatas klausimą, būtinas ir atitinkamų Kelių eismo taisyklėse vairuotojams keliamų reikalavimų aptarimas. Pagal Kelių eismo taisykles, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą Taisyklių 91.2 papunktyje ir 92 punkte nustatyta tvarka; pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus; pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo ir privalomosios techninės apžiūros dokumentus, privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ar kitus asmens turimus dokumentus, jeigu to reikalauja kiti su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai; jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam; imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai (Kelių eismo taisyklių 219 punktas). Kaip nustatyta Kelių eismo taisyklių 222 punkte, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 1 d.).Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad, priešingai nei savo skundu tai traktuoja administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas, pasišalinimas iš eismo įvykio vietos nepranešus policijos pareigūnams galimas tik vienu atveju – užpildžius eismo įvykio deklaraciją. Tuo tarpu šiuo atveju, įvertinus tai, kad V. Š. savo vairuojama transporto priemone atsitrenkė ne į kitą transporto priemonę, o į prekybos centro sieną, tokiu būdu neabejotinai padarydamas turtinę žalą prekybos centro savininkams, remiantis aukščiau aptartomis Kelių eismo taisyklių 222 punkto nuostatomis, į eismo įvykio vietą V. Š. privalėjo kviesti policijos pareigūnus arba pranešti apie jį nukentėjusiam asmeniui – šiuo atveju prekybos centro administracijai. Nesiėmęs šių veiksmų, V. Š. pažeidė aukščiau aptartas Kelių eismo taisyklių nuostatas, dėl ko, jis šiuo atveju buvo visiškai pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybės pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, jog V. Š. manymu, jokia žala eismo įvykio metu padaryta nebuvo, jo automobilis nenukentėjo. Peržiūrėjus byloje esantį eismo įvykio vaizdo įrašą, matyti, jog V. Š. vairuojamam automobiliui atsitrenkus į sieną (pakankamai dideliu greičiu, prieš tai peršokus bordiūrą, visiškai nestabdžius), siena įlinksta, o automobilis nuo sienos netgi atšoka, nuo automobilio priekio nukrenta valstybiniai transporto priemonės numeriai, kas tik patvirtina, jog smūgis analizuojamu atveju buvo stiprus, o vien tai, kad šio įvykio metu nuo automobilio nukrito valstybiniai numeriai, suponuoja pagrįstą išvadą, jog žala automobiliui vis tik buvo padaryta. Šiame kontekste vertinant V. Š. veiksmus po jo smūgio automobiliu į prekybos centro sieną, pastebėtina, jog į eismo įvykio vietą (automobilį palikęs kiek tolėliau), priešingai nei buvo tvirtinama teismo posėdžio metu, V. Š. grįžo ne siekdamas įsitikinti, jog prekybos centro siena eismo įvykio metu nenukentėjo, bet pasiimti nuo jo automobilio eismo įvykio metu nukritusio valstybinio numerio ženklo, ką betarpiškai patvirtina vaizdo įraše užfiksuota informacija. Iš vaizdo įrašo matyti, kad po V. Š. smūgio automobiliu į sieną, į įvykio vietą atėjo du asmenys, kurie apžiūrinėjo ten esantį valstybinio automobilio numerio ženklą. V. Š. priėjęs prie jų, tiesiog pasiima savo automobilio valstybinių numerių ženklą ir net nepažiūrėjęs į pastato sieną iš eismo įvykio vietos pasišalina. Teigti, jog tokie V. Š. veiksmai buvo padaryti dėl nerūpestingumo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Aptartas V. Š. elgesys, aukštesniojo teismo vertinimu, betarpiškai patvirtina jo tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos, tokiu būdu išvengiant dėl to galinčių kilti pasekmių – žalos atlyginimo, baudos už eismo įvykio sukėlimą skyrimo ir galimo girtumo nustatymo. Konstatuojant šią išvadą (dėl tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos), atkreiptinas dėmesys ir į vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, nustatinėjant ANK 426 straipsnio 1 dalyje (ankščiau galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje) numatyto administracinio nusižengimo subjektyviųjų požymių visumą, tuo pačiu sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014 ir kt.). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių – psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio nusižengimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan..Įvertinus V. Š. vairuojamo automobilio smūgio stiprumą, aplinkybę, kad automobilis į sieną atsitrenkė net nestabdytas, prieš tai peršokęs pakankamai aukštą bordiūrą, atsižvelgiant į tai, kad po vertinamo eismo įvykio V. Š. į įvykio vietą sugrįžo pasiimti savo automobilio valstybinio numerio, bet ne galimai padarytos žalos įvertinimui, neabejotina, jog analizuojamu atveju V. Š. veiksmai buvo tyčiniai, o jo manymas, kad žala nepadaryta - nepagrįstas. Abejonių šia išvada teismui nekelia ir V. Š. teiginiai, jog eismo įvykio metu sugedo jo automobilis (greičių dėžė). Ši versija vertintina kaip gynybinė V. Š. pozicija, kadangi iš vaizdo įrašo matyti, jog po automobilio smūgio į pastato sieną, šis be jokių didelių sunkumų pavažiuoja atgal, po to pakankamai greitai pervažiuoja į kitą aikštelės vietą ir nuvažiavęs kiek toliau, be jokių didesnių sunkumų sustoja, o pasiėmęs valstybinį numerio ženklą – išvažiuoja. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste vertinant V. Š. kaltės klausimą pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį, visų pirma pažymėtina, jog administracinė atsakomybė pagal šio straipsnio nuostatas kyla, be kita ko, ir už alkoholio ar narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas iki patikrinimo. Kaip nustatyta Kelių eismo taisyklių 221 punktu, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti. Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad priešingai nei teigiama apeliaciniu skundu, pareiga nevartoti alkoholio iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo kyla bet kokiame eismo įvykyje dalyvavusiam asmeniui, t. y. jokios reikšmės, ar jo metu buvo sužalotas asmuo, ar ne, šios teisės normos taikymui neturi. Esant aukščiau aptartų duomenų visumai, jų kontekste neabejojant V. Š. suvokimu dėl savo neteisėtais veiksmais sukelto eismo įvykio, neabejotina, jog jis privalėjo laikytis ir aptarto Kelių eismo taisyklių 221 punkto reikalavimo. Nesilaikęs jo, neišsiaiškinęs dėl padaryto žalos fakto ir dydžio, jis visiškai pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį. Nesutinkant su tokiu V. Š. veiksmų kvalifikavimu apeliaciniu skundu iš esmės remiamasi vien tik V. Š. nežinojimu, jog analizuojamu atveju jis turėjo tokią pareigą, t. y. nesuvokdamas, jog turėjo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, jis negalėjo tikėtis, jog bus tikrinamas jo blaivumas, dėl ko, po eismo įvykio jis ir vartojo alkoholį. Tačiau, sutikti su šiais apelianto teiginiais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutarimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, vis tik pažymėtina, jog V. Š. yra brandaus amžiaus, dirbantis asmuo, įgijęs teisę vairuoti transporto priemones, tokiu būdu, neabejotinai būdamas supažindintas tiek su aukščiau aptartomis, tiek ir su kitomis Kelių eismo taisyklėmis, jis, kaip atsakingas ir rūpestingas vairuotojas privalėjo žinoti ir jam, kaip eismo dalyviui, vairuojančiam padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, keliamas pareigas, tame tarpe ir pareigą nagrinėjamoje situacijoje pasilikti eismo įvykio vietoje bei nevartoti alkoholio po eismo įvykio, todėl vien tai, kad šių pareigų jis, neva nežinojo, nuo atsakomybės jo neatleidžia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, V. Š. atstovo advokato A. Gruodžio apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. Š. (V. Š.) atstovo advokato Aurelijaus Gruodžio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.