- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-13
- Bylos Nr.
- I-1791-394/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01112-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. R. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 20 d., nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktų numatyto 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, nes kameros užstatytos baldais, sanitariniu mazgu, o kamerose buvo laikomi 6 ir daugiau žmonių. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų išgyveno stresą, nepatogumus, orumo pažeminimą, asmenybės sumenkinimą.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (59 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (48-53 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016-04-25 iki 2016-09-30 kamerose Nr. 28, 30, 21, 42, 22, 93, 7 ir 10, kuriose jam teko nuo 3,65 iki 6,24 kv. m. Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, šis reikalavimas nustatytas įsakyme, reikalavimas neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto nėra įtvirtintas. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo V. R. skundas netenkintinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2016-04-25 iki 2016-11-20, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2017-07-07 pažymos Nr. 60/09-25688 (22-25 b. l.) matyti, kad pareiškėjas V. R. ginčo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016-04-25 iki 2016-09-30, viso 144 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 28, 30, 21, 42, 22, 93, 7 ir 10, vienas arba su dar 2-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,64 iki 6,24 kv. m. Kameroje Nr. 28 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016-04-25 iki 2016-05-16, šioje kameroje tuo laikotarpiu buvo laikomi 3-4 asmenys, ir pareiškėjui teko nuo 4,40 iki 5,87 kv. m., kameroje Nr. 30 pareiškėjas buvo laikomas 2016-05-24 ir nuo 2016-06-07 iki 2016-06-20, šioje kameroje buvo laikomi 4-5 asmenys ir pareiškėjui teko nuo 4,67 iki 5,84 kv. m., kameroje Nr. 21 – nuo 2016-05-24 iki 2016-06-02, šioje kameroje buvo laikomi 3-5 asmenys ir pareiškėjui teko nuo 3,74 iki 6,24 kv. m., kameroje Nr. 42 – nuo 2016-06-20 iki 2016-08-03, šioje kameroje buvo laikomi 4-6 asmenys ir pareiškėjui teko nuo 3,80 iki 5,71 kv. m., kameroje Nr. 22 – nuo 2016-08-03 iki 2016-09-06, šioje kameroje buvo laikomi 4-5 asmenys ir pareiškėjui teko nuo 4,05 iki 5,07 kv. m., kameroje Nr. 93 – nuo 2016-09-08 iki 2016-09-09, šioje kameroje buvo laikomi 4-5 asmenys ir pareiškėjui teko nuo 3,64 iki 4,55 kv. m., kameroje Nr. 7 – nuo 2016-09-09 iki 2016-09-21, šioje kameroje buvo laikomi 5-6 asmenys ir pareiškėjui teko nuo 3,66 iki 4,39 kv. m., ir kameroje Nr. 10 – nuo 2016-09-26 iki 2016-09-30, kurioje buvo laikomi 4 asmenys ir pareiškėjui teko 4,06 kv. m. Taigi teismas, įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 16,26 iki 23,37 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 3 iki 6), nustatė, kad visas 144 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, sanitarinių mazgų užimamą plotą ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių (22-25, 36-37 b. l.), nustatė, kad kamerose Nr. 28, 30, 22 ir 10, kurių plotas be sanitarinio mazgo ploto atitinkamai yra 15,38 kv. m., 22,17 kv. m., 19,08 kv. m. ir 14,95 kv. m., kai jose buvo laikomi daugiausia 4-5 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,73 iki 4,43 kv., t.y., daugiau kaip 3,6 kv. m. Kamerose Nr. 21, 42, 93 ir 7, kurių plotas be sanitarinio mazgo ploto atitinkamai 16,78 kv. m., 21,31 kv. m., 17,16 kv. m. ir 20,25 kv. m., kai jose buvo laikomi daugiausia 5-6 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,35 iki 3,55 kv. m., t.y. mažiau negu 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Teismas neturi duomenų, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai, tačiau įvertinus išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.). Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų; nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t.y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs nei neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, nei neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, atsižvelgęs į susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-520/2017 ir kt.), teismas laiko, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. R. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.