Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjęs kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties, kuria kaltinamajam D. S. pratęstas procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigų, terminas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2015 m. kovo 20 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. Šiaulių apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-354/2015 kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį tuo, kad būdamas valstybės tarnautoju - policijos pareigūnu, dirbdamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėju, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas kitam asmeniui turtinės naudos, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė ir fizinis asmuo, o būtent:

2014 m. gegužės 5 d. ryte, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau, kaip 12.00 val., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato, adresu (duomenys neskelbtini), Kriminalinės policijos skyriaus kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį L. P., tai yra grasindamas L. P. iškelti baudžiamąją bylą pagal jo paties tirtą pareiškimą dėl B. N. turto sugadinimo, nurodydamas, kad nepriims žalos atlyginimo, netaikys atliekamo tyrimo metu susitaikymo, uždarys L. P. į „sklepą“, liepė L. P. surašyti skolos lapelį, jame nurodant, kad L. P. iki 2014-06-05 grąžins V. N. 2400,00 Lt, ko pasėkoje L. P. nurodytą skolos lapelį surašė ir pasirašė bei perdavė D. S.; po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014-06-04 skambindamas L. P. ir atvykdamas pas pastarąjį į namus, (duomenys neskelbtini), toliau reikalavo iš L. P. 2400,00 Lt skolą V. N. naudai, o 2014-06-19 11.19 val., ties Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių policijos komisariatu, adresu (duomenys neskelbtini), L. P. atvežus ir jam perdavus 2400,00 Lt, gavo V. N. naudai reikalaujamą skolą; tokiu būdu D. S. piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, tokiais savo tyčiniais neteisėtais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje garantuojamas žmogaus teises, 1997-07-02 Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VII 1-371 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų nuostatas, 1999-07-08 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-I316 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų nuostatas, 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo Nr. VIlI-2048 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-06-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1 punkto nuostatas, diskreditavo valstybės tarnautojo policijos pareigūno vardą, iškraipė valstybės institucijos Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus bei taip padarė didelę neturtinę žalą valstybei ir nukentėjusiajam L. P.

Be to, D. S. kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį tuo, jog būdamas valstybės tarnautoju - policijos pareigūnu, dirbdamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėju, tyčia nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą V. N. tikrą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms bei teisėtiems interesams, o būtent:

2014-05-05 ryte, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau, kaip 12.00 val., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato, adresu (duomenys neskelbtini), Kriminalinės policijos skyriaus kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį L. P., tai yra grasindamas L. P. iškelti baudžiamąją bylą pagal jo paties tirtą pareiškimą dėl B. N. turto sugadinimo, nurodydamas, kad nepriims žalos atlyginimo, netaikys atliekamo tyrimo metu susitaikymo, uždarys L. P. į „sklepą“, liepė L. P. surašyti skolos lapelį, jame nurodant, kad L. P. iki 2014-06-05 grąžins V. N. 2400,00 Lt, ko pasėkoje L. P. nurodytą skolos lapelį surašė ir pasirašė bei perdavė D. S.; po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014-06-04 skambindamas L. P. ir atvykdamas pas pastarąjį į namus, Viduklėje, Raseinių rajone, toliau reikalavo iš L. P. 2400,00 Lt skolą V. N. naudai, o 2014-06-19 11.19 val., ties Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių policijos komisariatu, adresu (duomenys neskelbtini), L. P. atvežus ir jam perdavus 2400,00 Lt, gavo V. N. naudai reikalaujamą skolą; tokiu būdu D. S. savo tyčiniais neteisėtais veiksmais padarė didelės žalos nukentėjusiojo L. P. asmens teisėms ir teisėtiems interesams.

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. priėmė nutartį, kuria pratęsė kaltinamajam D. S. laikino nušalinimo nuo pareigų terminą trims mėnesiams. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad iki kaltinamajam D. S. nustatyto laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo termino pabaigos (2015 m. kovo 20 d.) išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą nėra galimybės, kadangi baudžiamoji byla dar nepradėta nagrinėti iš esmės, kitas teismo posėdis numatytas 2015 m. kovo 24 d. Teismas kaltinamajam D. S. pratęsė laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo terminą, nes nebuvo išnykę šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai, kuriais remiantis ankstesnėmis ikiteisminio tyrimo teisėjų ir Šiaulių apygardos teismo nutartimis kaltinamasis D. S. buvo nušalintas nuo pareigų ir jam pratęstas nušalinimo nuo pareigų taikymo terminas. Nurodė, kad kaltinamasis D. S. jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas galimai padarė būdamas valstybės tarnautoju, vykdydamas savo tiesiogines tarnybines funkcijas, kurios susijusios su jo užimamomis pareigomis, todėl yra pagrindo manyti, kad kaltinamojo užimamos pareigos sudaro jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, o taip pat kliudyti teisminiam procesui, t. y. siekdamas pakreipti procesą jam palankia linkme, kaltinamasis gali daryti poveikį kitiems proceso dalyviams ir tokiu būdu kliudyti nustatyti tiesą byloje. Teismo nuomone, kaltinimai D. S. padarius nusikalstamas veikas, susijusias su jo pasinaudojimu užimamomis pareigomis, iš esmės reiškia jo veikimą priešingai institucijos, kurioje jis dirba, interesams. Teisminio nagrinėjimo metu byloje neatsirado naujų aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad ši procesinė prievartos priemonė kaltinamojo D. S. atžvilgiu nebėra būtina, ar jos taikymas pasidarė nebetikslingas.

Taip pat, pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas D. S. laikino nušalinimo nuo pareigų terminą, neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 157 straipsnio paskirtį ir esmę. Šis straipsnis neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo visais atvejais laikinai nušalinti nuo pareigų asmenį, kaltinamą padarius nusikalstamą veiką, susijusią su jo užimamomis pareigomis, o jau tuo labiau pratęsti tokios procesinės prievartos priemonės taikymo terminą. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sureikšmino pareikštus kaltinimus jo ginamajam, nevertindamas nekaltumo prezumpcijos ir jo ginamojo teigiamos charakteristikos.

Be to, baudžiamojo byla jau yra perduota nagrinėti pirmosios instancijos teisme, todėl sumažėja tikimybė, kad kaltinamasis galėtų trukdyti procesui. Todėl tokios griežtos procesinės prievartos priemonės taikymas yra nebūtinas ir perteklinis. Nukentėjusysis L. P. yra tolimųjų reisų vairuotojas, kuris didžiąją laiko dalį leidžia ne Lietuvoje, duomenų, jog jo ginamasis būtų bandęs paveikti nukentėjusįjį, nėra.

Jo ginamojo pareigų vykdymas savaime niekaip negali kenkti teisminiam bylos nagrinėjimui. Kaltinamojo teisių varžymas, nesant tam aiškaus faktinio bei teisinio pagrindo, galimai rodo išankstinį teismo nusistatymą dėl D. S. kaltumo. Be to, nušalinimo nuo pareigų taikymas sukelia kaltinamajam finansinius nepatogumus, varžo asmens orumą, galimybę įgyvendinti su savo darbu susijusias teises.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso prievartos priemonės yra teisės aktuose numatytos priemonės ir būdai riboti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, taikomos valstybės įgaliotų asmenų, tik teisės aktuose nustatyta tvarka ir esant sąlygoms bei pagrindams, nurodytiems baudžiamojo proceso įstatyme; procesinėmis prievartos priemonėmis siekiama užkirsti kelią ir nutraukti baudžiamojo proceso dalyvių procesinius pažeidimus, užtikrinti netrukdomą baudžiamojo proceso eigą, jo tikslų įgyvendinimą. Kiekvienu atveju, sprendžiant procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo klausimą, yra būtina įvertinti, ar ši prievartos priemonė yra būtina, ar jos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju yra tikslingas, ar šia priemone nėra nepagrįstai suvaržomos asmens konstitucinės teisės bei laisvės.

BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų, taikoma: 1) siekiant greičiau ir nešališkai ištirti nusikalstamą veiką arba 2) siekiant užkirsti galimybę įtariamajam (kaltinamajam) daryti naujas nusikalstamas veikas, kliudyti bylos tyrimui ar nagrinėjimui. Nurodyti procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai yra alternatyvūs, todėl jos taikymui pakanka nustatyti bent vieną iš jų. BPK 157 straipsnio 4 dalis numato, kad tais atvejais, kai byla yra perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ar laikino teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Būtina laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo ir jos termino pratęsimo sąlyga yra pagrįstas manymas, kad asmuo, kuriam ši priemonė taikoma, galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismui pateiktoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad D. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys yra užfiksuoti nukentėjusiojo L. P., liudytojos M. K. apklausos protokoluose, slapto sekimo protokole bei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl laikino nušalinimo nuo užimamų pareigų termino pratęsimo, nesprendžia asmens kaltės klausimo iš esmės ir nevertina byloje surinktų duomenų BPK 20 straipsnio prasme, nes tai yra baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjančio pirmosios instancijos teismo kompetencija. Byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti (kaltinti) jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu. Dėl asmens kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimų iš esmės pasisakys pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą. Todėl nepagrįstas kaltinamojo gynėjo skundo argumentas, kad toks bylos duomenų vertinimas pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Be to, kaltinimo atkartojimas nutartyje nereiškia teisėjo šališkumo. Kaltinamojo gynėjas skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę dėl apygardos teismo šališkumo, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetama.

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi D. S. taikomo laikino nušalinimo nuo pareigų terminą pratęsė, nustatęs, kad kaltinamojo užimamos pareigos sudaro jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, o taip pat kliudyti teisminiam procesui, t. y. siekdamas pakreipti procesą jam palankia linkme, kaltinamasis gali daryti poveikį kitiems proceso dalyviams ir tokiu būdu kliudyti nustatyti tiesą byloje.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. S. yra kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, kurias galimai padarė būdamas valstybės tarnautoju, vykdydamas savo tiesiogines tarnybines funkcijas, kurios susijusios su jo užimamomis pareigomis. Aplinkybė, kad D. S. nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, galimai padarė vykdydamas savo tiesiogines tarnybines funkcijas, yra pakankamas pagrindas manyti, jog užimamos pareigos sudaro kaltinamajam galimybę trukdyti baudžiamajam procesui, t.y. siekiant pakreipti procesą sau palankia linkme, daryti poveikį kitiems proceso dalyviams. Todėl apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog šis laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindas nėra išnykęs. Šios išvados nepaneigia skundo argumentai, jog byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu D. S. trukdė procesui, darė poveikį bylos dalyviams, liudytojams ar turi galimybę įtakoti bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad nutartyje dėl laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo ar šios procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo nėra reikalaujama nurodyti konkrečius veiksmus, kuriais gali būti trukdoma procesui. Sprendžiant dėl laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo, visiškai pakanka pagrįsto manymo, kad kaltinamojo užimamos pareigos gali sudaryti sąlygas ir galimybę trukdyti procesui.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdis ir padarymo aplinkybės lemia tai, kad kaltinamojo užimamos pareigos sudaro jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, t. y. nebūdamas nušalintas nuo einamų pareigų, gali ir toliau elgtis nusikalstamai. Iš D. S. pareikšto kaltinimo matyti, jog jis nesiekė gauti sau naudos, o norėjo padėti atgauti skolą nukentėjusiajam jo tirtoje byloje. Be to, kaltinamojo D. S. asmenybę charakterizuojantys duomenys, jog jis neteistas, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, neduoda pagrindo manyti, jog jis darys naujas nusikalstamas veikas. Todėl šis laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo pagrindas iš skundžiamos nutarties šalintinas.

Nors iš Šiaulių apygardos teismo2015 m. kovo 18 d. nutarties šalinamas vienas laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo (pratęsimo) pagrindas, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytos procesinės prievartos priemonės, nes kaip minėta aukščiau, BPK 157 straipsnio 1 dalyje numatyti laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindai yra alternatyvūs ir skiriant ar tęsiant šios procesinės prievartos priemonės terminą pakanka bent vieno iš nurodytų pagrindų. Apygardos teismas pagrįstai pratęsė laikino nušalinimo nuo pareigų terminą tuo pagrindu, jog kaltinamasis gali kliudyti teisminiam procesui, kadangi baudžiamoji byla dar neišnagrinėta.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia kaltinamojo gynėjo dėmesį į tai, kad duomenų, reikšmingų visapusiškam ir teisingam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui, rinkimas ir juo labiau įrodinėjimo procesas nesibaigia ikiteisminio tyrimo stadijoje. Skunde nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje yra baigtas ir baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti teismui, bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl kaltinamojo kaltės, nesudaro pagrindo išvadai, kad procesinės prievartos priemonės taikymas yra nebetikslingas. Pažymėtina, kad baudžiamoji byla nebuvo pradėta nagrinėti iš esmės, byloje teisminis įrodymų tyrimas net nepradėtas, o procesinėmis prievartos priemonėmis siekiama ne vien tik surinkti bylai reikšmingus duomenis, bet ir užtikrinti sklandų baudžiamąjį procesą. Todėl, nors baudžiamoji byla perduota teismui, tai neduoda pagrindo išvadai, kad kaltinamasis neturėtų galimybės trukdyti bylos nagrinėjimui.

Kaltinamojo gynėjas skunde akcentuoja dėl taikomos procesinės prievartos priemonės kaltinamajam atsiradusias neigiamas pasekmes, t. y. sukelti finansiniai nepatogumai, varžomas asmens orumas, taip pat varžoma galimybė įgyvendinti su savo darbu susijusias teises. Šiuo aspektu pasakytina, kad bet kokia procesinė prievartos priemonė vienu ar kitu aspektu varžo asmens teises, tačiau vien toks teisių varžymas savaime nereiškia, kad procesinė prievartos priemonė yra taikoma neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant proporcingumo principą. D. S. laikino nušalinimo nuo pareigų terminas buvo pratęstas nepažeidžiant BPK nuostatų, todėl dėl laikino nušalinimo nuo pareigų atsiradusios pasekmės nelaikytinos pakankamu pagrindu naikinti šią procesinę prievartos priemonę. Nagrinėjamu atveju viešas interesas užtikrinti netrukdomą, visapusišką ir teisingą bylos išnagrinėjimą nusveria kaltinamojo patiriamus nepatogumus, atsiradusius būtent dėl paties D. S. galimai padarytų neteisėtų veikų. Taip pat pabrėžtina, kad nors D. S. šioje byloje yra nušalinta nuo konkrečių jo užimamų pareigų, tačiau taikoma procesinė prievartos priemonė nedraudžia jam dirbti kitą darbą bei užsidirbti lėšų pragyvenimui.

Kaltinamojo gynėjo skunde nepagrįstai teigiama, kad skundžiama nutartis yra formali. Vien ankstesnėse nutartyse nurodytų motyvų pakartojimas nedaro skundžiamos nutarties neteisėta ir nepagrįsta, ypač konstatavus, jog vienas iš laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindų nėra išnykęs. Priešingai nei teigiama skunde, skundžiama nutartis, kuria D. S. pratęstas laikino nušalinimo nuo pareigų terminas, yra pakankamai motyvuota ir atitinka šiam procesiniam sprendimui BPK keliamus reikalavimus.

Netaikant laikino nušalinimo nuo užimamų pareigų, šiuo atveju be teisių suvaržymo, neįmanoma pasiekti netrukdomo teisminio proceso. Nors kaltinamojo laikinas nušalinimas nuo pareigų tęsiasi jau ilgą laiką, tačiau įvertinus nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas D. S., pobūdį, sunkumą, padarymo aplinkybes bei kitas svarbias pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad kaltinamajam D. S. procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų taikymas neprieštarauja proporcingumo principui, šios taikomos procesinės prievartos priemonės terminas pratęstas pagristai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant BPK bei tarptautinių teisės aktų reikalavimų, todėl ją naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.