Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė, sekretoriaujant Daivai Čižinauskienei,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ atstovui P. T. ,

atsakovams V. Ž. , D. Ž.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovams V. Ž. , D. Ž. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovai pateikė dokumentus įrodančius, kad jie negyvena ir negyveno (duomenys neskelbtini). Paskutinis mokėjimas už elektrą atliktas 2011-11-08, o 2012 metais nemokėta, pateikė raštišką patvirtinimą kaimynų, kad negyvena ir negyveno (duomenys neskelbtini).

Atsakovai nesinaudojo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras" paslaugomis, be to, niekados iš jų nebuvo išvežtos šiukšlės, netgi konteinerio nėra jų kieme, todėl jie kreipėsi kelis kartus į atsakovą, prašydami atleisti nuo mokesčio, arba abipusiu susitarimu sumažinti mokestį, bet pareiškėja atsisakė tai daryti. Taip pat kreipėsi ir žodžiu, ir raštu į Prienų merą, kuris žodžiu užtikrino, kad mokėti nereiks, o raštu atsakė priešingai. Atsakovų nuomone jie įrodė, kad negyvena šiuo adresu ir kad nesinaudoja UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras" paslaugomis, taip pat moka vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą įmonei UAB „Kauno švara" Statybininkų g.3, Kaunas pagal pateiktas sąskaitas, todėl mokėti už tą pačią paslaugą du kartus yra neteisinga ir neprotinga, kadangi tuo pačiu metu šiukšlinti dviejose vietose niekaip neįmanoma. Tokiu būdu, būtų pažeistos jų Konstitucinės teisės.

Liudytojas A.T. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis gyvena Prienų raj. prie atsakovo sodybos. Patvirtina, kad atsakovai ten negyvena ir atliekų neturi.

Liudytoja A. T. teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybes, kad atsakovai sodyboje Prienų raj. negyvena ir atliekų neturi.

Specialistas paaiškino, kad jis dirba AB „Lesto“ inžinieriumi. Paaiškino, kad atsakovams priklausančioje sodyboje elektros suvartojimas yra nedidelis. Kiek elektros gali sunaudoti signalizacija ir lauko apšvietimas, pasakyti negali.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis 424,41 lt. nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2009-03-01 iki 2012-09-30.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Viešojo registro duomenimis Prienų rajono savivaldybės teritorijoje atsakovai nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto – 100 procentų baigtumo gyvenamąjį namą, 100 procentų baigtumo ūkio pastatą, malkinę ir kiemo pastatus (b.l. 36-37). Prienų rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Rinkliavų įstatymu, Vietos savivaldos įstatymu, Atliekų tvarkymo įstatymu, Biudžeto sandaros įstatymu, Atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis 1999-07-14 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 217, taip pat Prienų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis 2008-01-31 Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-26 ir viešai paskelbtomis interneto svetainėse www.aratc.lt. bei www.prienai.lt., 2008-03-27 sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai) (b.l. 42-45). Šio teisės akto normų sisteminė analizė patvirtina, jog jie yra privalomi visiems fiziniams bei juridiniams asmenims Prienų rajono savivaldybės teritorijoje valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus). Paminėti duomenys patvirtina, kad nuo 2008-10-01 Prienų rajono savivaldybės taryba įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei pagal Nuostatų 13 p., 14 p., 17 p., 18 p., 20 p. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 p. nustato, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai - tai visi fiziniai, juridiniai asmenys (iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą), valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. To pasėkoje atsiranda pagrindas išvadai, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, todėl konkreti sutartis su pareiškėju dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo ir neturi būti sudaryta. Akcentuotina, jog atsakovai turi teisės aktais nustatytą prievolę mokėti vietinę rinkliavą, nes yra nekilnojamojo turto, esančio Prienų rajono savivaldybėje, Balbieriškio sen., Išmanų kaime, Prienų pl. 25 savininkai, todėl pagal Nuostatų 5 p. jie yra tinkami vietinės rinkliavos mokėtojai. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovai nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri paskaičiuotina Nuostatų 10-12 p. nustatyta tvarka. Teismas pabrėžia, kad jokio pagrįsto juridinio pagrindo atsakovams atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Akcentuotina ir tai, kad vietinės rinkliavos nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 str. 3 d. vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p. nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 str. 1 p., 2 p. numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Iš to seka išvada, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1-2 p., 16 str. 2 d., Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008-03-27 sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 4, 5, 13, 14, 17-19 p.).

Sprendžiant iškilusį ginčą šioje administracinėje byloje svarbi aplinkybė, jog darant galutines procesines išvadas, turi būti vadovaujamasi imperatyvia nuostata, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Net ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (ABTĮ 13 str., 20 str.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.), aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, imperatyviai pažymėta, kad skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d. pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas tik su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu - asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos visoje savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai duoda pagrindą išvadai, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejami su konkrečios paslaugos suteikimu (ABTĮ 57 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat imperatyviai akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Dėl to visiškai pagrįstai aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (pvz. šiukšlių išvežimu) CK 6.584 str. 1 d. prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir jau suformuotą teismų praktiką ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (ABTĮ 13 str., 20 str., 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2011-11-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2012-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-112/2012 ir kt.), kuriose imperatyviai pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose viešosios teisės aktuose.

Rinkliavų įstatymo 3 str. apibrėžia, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys. Rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas paminėtiems asmenims nustatytas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. (teršėjas moka) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-12 nutarimu Nr. 519 patvirtinto Plano 79 p. nuostatomis. Sutinkamai su Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str. reikalavimais savivaldybių institucijos privalo organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o šio Įstatymo 31 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Kaip jau buvo paminėta, pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. To pasėkoje Prienų rajono savivaldybės taryba 2008-03-27 sprendimu Nr. T3-83 ir patvirtino Nuostatus. Nuostatų normų sisteminė analizė patvirtina, kad atsakovai yra vietinės rinkliavos mokėtojai (Nuostatų 3 p, 4 p., 5 p.) ir todėl privalo mokėti vietinę rinkliavą, kurios dydis iš esmės priklauso nuo turimo nekilnojamojo turto (statinių) ploto. Pagal Nuostatų 13 p. ir 14 p. pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas akcentuoja ir tai, jog LVAT taip pat yra teismams išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2012-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-403/2012 ir kt.). Be to, toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) išaiškinimams, kur ETT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 str. a p. (ETT 2009-07-16 sprendimas Nr. C-254/2008 Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (48–50 p.)).

Teismui pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą išvadai, jog Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinti Nuostatai tiek Kauno apygardos administracinio teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo ištirti ABTĮ 16 skirsnio normų kontekste. Teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo, jog Nuostatai Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p. prieštarauja tik ta apimtimi, jog juose nėra numatyta vienintelė alternatyva – galimybė mokėti vietinę rinkliavą ir pagal deklaruojamų atliekų kiekį (pagal sistemos „Liteko“ duomenis administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011 priimtas 2011-10-18 sprendimas, paskelbtas 2012-06-30, Valstybės žinios, 2012, Nr. 76-3949) ). Jokių kitų paminėto norminio administracinio akto neatitikimų teisės aktams tiek Kauno apygardos administracinis teismas, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė. Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir suformuotą Europos sąjungos teisminę praktiką. Kaip jau buvo paminėta, Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Principo „teršėjas moka“ turinio atskleidimui yra aktuali ETT formuojama praktika. 2006-04-15 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB Dėl atliekų 15 str. įtvirtintas principas „teršėjas moka“. Šio principo esmė - atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai, arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai. Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos pilnoje apimtyje atitinka Direktyvos 1 str. pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes (ABTĮ 57 str.). ETT, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remtis Direktyvos 15 str. a p., užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 str. prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (ETT 2009-07-16 prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (ETT 2008-06-24 Didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kaip yra pažymėjęs ETT, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, remiantis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, todėl gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai (ETT 2009-07-16 sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48-50 p.).

Įvertinęs aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir sutvarkymą pagrįstas ir tenkintinas, o atsakovų nesutikimas su nustatyta vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Tiek Kauno apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo, kad Nuostatuose kaip alternatyva turi būti numatyta tik viena papildoma sąlyga – galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Iš to seka, kad mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį nėra teisinio pagrindo. Be to, LVAT, formuodamas vienodą teisminę praktiką, konstatavo, jog faktinis ir deklaruotas atliekų kiekis turinio prasme nėra tapačios sąvokos (pvz. 2012-07-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A585-2235/2012). Atsakovų argumentai, jog jie nesukaupia jokių atliekų, negyvena statiniuose teisiškai nėra reikšmingi, nes kaip jau buvo paminėta, vietinė rinkliava netapatinama su teikiama paslauga CK normų kontekste.

Pareiškėja prašė iš atsakovų skolos sumą priteisti lygiomis dalimis, tačiau toks reikalavimas keičiamas. Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog nekilnojamojo turto objektas yra atsakovų bendroji jungtinė nuosavybė ir tai pažymėta viešajame registre (CK 3.87 str., 3.88 str.). Toks turtas turi būti valdomas ir disponuojama abiejų bendrasavininkių susitarimu (CK 3.92 str. 1 d.). Iš to seka, kad atsakovai pareiškėjos atžvilgiu yra solidarieji skolininkai ir todėl pareiškėja turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų ir vienas iš skolininkų (CK 6.6 str. 1 – 4 d.). Dėl to teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, kadangi įvykdęs solidariąją prievolę atsakovas, įgys regreso teisę į kitą atsakovą (CK 6.9 str.). Tiek Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2 str. – 4 str.), tiek Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (3 str., 9 str.), taip pat paminėtų įstatymų pagrindu priimtų atitinkamų Nuostatų normų analizė patvirtina išvadą, jog viešųjų registrų duomenys laikomi teisingais, kol jie nepakeisti (nenuginčyti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nuostatų 5 p. vietinės rinkliavos mokėjimą betarpiškai sieja su turimu (valdomu, naudojamu, disponuojamu) nekilnojamuoju turtu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovų V. Ž. ir D. Ž. 424,41 lt (keturis šimtus dvidešimt keturis litus 41 ct.) solidariai pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.