Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,

sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,

nedalyvaujant pareiškėjams S. A., I. G., R. V., A. K., D. N., S. B., V. A., R. R., T. S., I. Č., G. B., V. L., S. K.,

nedalyvaujant pareiškėjų atstovo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungos atstovui,

nedalyvaujant atsakovo Šiaulių tarymo izoliatoriaus atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. A., I. G., R. V., A. K., D. N., S. B., V. A., R. R., T. S., I. Č., G. B., V. L., S. K. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl neišmokėtų darbo užmokesčio dalių priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjų skundas, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo neišmokėtą S. A., I. G., R. V., A. K., D. N., S. B., V. A., R. R., T. S., I. Č., G. B., V. L., S. K. darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl tuo metu sumažinto pareiginės algos koeficiento, priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą dydžio.

Pareiškėjai S. A., I. G., R. V., A. K., D. N., V. A., R. R., T. S., I. Č., G. B., V. L., S. K. ir jų atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimais (140-150, 155-156 b. l.). S. B. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta specialiame interneto tinklalapyje (157-158 b. l.). Pareiškėjai I. Č. ir S. B. pateikė prašymus nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant (159-160 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų, statutinių valstybės tarnautojų, teisės gauti darbo užmokestį pažeidimo. Šį savo teisės pažeidimą pareiškėjai, be kita ko, sieja su ta aplinkybe, jog nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. į darbo užmokestį įskaičiuojamas priedas už rangą (anksčiau – priedas už pareiginį laipsnį) buvo sumažintas.

Įvertinus pareiškėjų reikalavimą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui pobūdį, visų pirma privaloma patikrinti, ar atsakovas, mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, inter alia įskaičiuodamas į jį atitinkamo dydžio priedą už rangą, laikėsi teisės aktų reikalavimų, reglamentavusių ginčo teisinius santykius.

Statutinių valstybės pareigūnų teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą reguliuoja Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 41 straipsnio nuostatos. Apskaičiuojant pareiškėjų darbo užmokestį buvo taikomi šio statuto 41 straipsnio nuostatose, galiojusiose ginčo laikotarpiu, įtvirtinti koeficientai. Šios aplinkybės neginčija nė viena iš ginčo šalių. Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę viešojo administravimo subjektai, atlikdami administracinius veiksmus, vadovaujasi šių veiksmų atlikimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia ir tai, kad teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčo laikotarpiu nagrinėjamam atvejui taikytinų Statuto nuostatų teisėtumas kvestionuotas nebuvo. Vadinasi tol, kol teisės aktai (jų dalys) nustatytąja tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatytąja tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas šio ginčo subjektams yra privalomas. Šiomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, nesilaikė imperatyvių teisės normų.

2008 m. lapkričio 6 d. buvo priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo Nr. X-1791 nuostata, numatanti didesnius nei ginčo metu galioję priedo už rangą koeficientus. Ši nuostata pagal faktinį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d. Seimas 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-123, kurio 1 straipsniu iš esmės nustatė, jog pakeitimai, susiję su didesniu priedo už rangą koeficientu, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. Tačiau 2009 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-535, pagal kurio 5 straipsnio 2 dalį, didesni koeficientai įsigalioja 2011 m. sausio 1 d. Tuo metu remiantis šio įstatymo 1 straipsniu ir 5 straipsnio 2 dalimi, 2010 m. sausio 1 d. galioja iki tol taikytas, t. y. nepadidintas ginčo priedų apskaičiavimo koeficientas.

Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ginčo laikotarpiu pareigūnams turėjo būti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 dienos galiojusiems. Ginčo, kad šis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju faktiškai nebuvo taikytas, nėra.

Spręsdamas dėl pareiškėjų teisių galimo pažeidimo bei teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų laikymosi, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai pažeidimą iš esmės tiesiogiai sieja ne su atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais, o įstatymų leidėjo veikla.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-1688-822/2015 teisėjų kolegija nurodė, kad, kaip žinoma, dėl ekonomikos krizės 2008 metų antrojoje pusėje Lietuvoje susiklostė itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Penkioliktosios Vyriausybės veiklos programoje buvo konstatuota, kad „Lietuva atsidūrė ekonominėje krizėje“, ir numatytas svarbiausias artimiausio laikotarpio uždavinys – ekonomikos krizės ir jos pasekmių suvaldymas (1 dalis). Siekdamas sumažinti valstybės biudžeto asignavimus darbo užmokesčiui ir stabilizuoti valstybės finansų sistemą, Seimas priėmė keletą įstatymų, inter alia susijusių su iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų), teisėjų atlyginimo už darbą mažinimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Kaip matyti, šioje byloje kvestionuojamu teisiniu reguliavimu taip pat buvo nustatytas laikinas teisinis reguliavimas tam, kad būtų įgyvendintas viešasis interesas, susijęs su valstybės taupymo priemonėmis valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei padėčiai. Pastebėtina, kad šioje srityje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs plačios apimties teisminę praktiką. Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Dar daugiau, Konstitucinis Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo atidėjimas, kai valstybė prisiimtų įsipareigojimų negali įgyvendinti dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimus). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką. Todėl abejones dėl galimo pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimo galėtų pagrįsti tik akivaizdus minėtos diskrecijos ribų peržengimas. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartyje pabrėžiama, kad bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikta teisė kvestionuoti, ar buvo pasirinktos pačios geriausios priemonės kilusiems sunkumams išspręsti (Administracinių bylų teisenos 3 str. 2 d.). Todėl abejones dėl akivaizdaus diskrecijos ribų peržengimo galėtų pagrįsti esminis pareigūnų teisių pažeidimas ir dėl to jiems kilusi pernelyg didelė sunkumų našta. Taip pat buvo konstatuota, kad įstatymų leidėjas teisinį reguliavimą, susijusį su priedo už rangą koeficiento dydžiu, koregavo apdairiai, t.y. iki ginčo teisinio reguliavimo nuostatų faktinio taikymo. Pastebėtina, kad pareiškėjas bet kuriuo atveju negalėjo pagrįstai tikėtis, kad didesni koeficientai bus taikomi anksčiau nei nuo 2009 m. liepos 1 d. (2008 m. lapkričio 6 d. Įstatymo Nr. X-1791 2 str.). Tuo metu pirmieji teisinio reguliavimo pokyčiai, perspėję apie įstatymų leidėjo pasikeitusius ketinimus, paaiškėjo dar 2008 m. gruodžio 23 d., kai įstatymu palankesnių nuostatų įsigaliojimas buvo atidėtas iki 2010 m. sausio 1 d. Šis teisinis kontekstas patvirtina, kad palankesnių teisinio reguliavimo nuostatų neįsigaliojimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, kurios pareiškėjui nebuvo įmanoma numatyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamas teisinis kontekstas suteikė pareiškėjui pakankamų galimybių prisitaikyti prie pasikeitusios padėties. Juolab atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas nepakeitė esminių teisinio reguliavimo sąlygų. Priedas už rangą yra viena iš sudedamųjų pareigūnų darbo užmokesčio dalių, dideliu mastu nelemianti visuminio darbo užmokesčio dydžio.

Tokį aiškinimą pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, formuojama ginčų dėl teisėtų lūkesčių ribojimo srityje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija negarantuoja teisės gauti konkretaus dydžio darbo užmokestį (2012 m. kovo 20 d. sprendimas dėl priimtinumo Panfile prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13902/11). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad recesijai įveikti naudojamos priemonės, socialinis teisingumas bei ekonominė gerovė yra teisėtas viešasis interesas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. birželio 7 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Leinonen prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 3898/96; 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo Lakićević ir kiti prieš Juodkalniją ir Serbiją, pareiškimų Nr. 27458/06, 37205/06, 37207/06 ir 33604/07, 62–63 p.). Šis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog nenustačius esminių teisių ribojimų ekonominio sunkmečio metu pirmenybė gali būti teikiama viešajam interesui (2013 m. gegužės 7 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Oufaki ir Adedy prieš Graikiją, pareiškimų Nr. 57665/12; 57657/12; minėtas sprendimas dėl priimtinumo Panfile prieš Rumuniją).

Pastebėtina, kad panašios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose administracinėse bylose, kai dėl valstybės taupymo priemonių įgyvendinimo kyla privačių asmenų teisėtų interesų ir viešojo intereso suderinimo klausimas. Administracinėje byloje Nr. A-1402-520/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nusprendęs, jog pareiškėjas, kuris savo teisėtų interesų pažeidimą siejo su pensijų indeksavimo tvarkos netaikymu, nepagrindė, jog dėl to susidarę praradimai yra nekompensuoti ar kompensuoti tokiu mažu mastu, jog jam paskirta ir toliau mokama valstybinė pensija užtikrina tik minimalius socialiai priimtinus poreikius ir žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1402-520/2015). Vadinasi, pareiškėjų patiriamų sunkumų mastas turi būti pripažįstamas teisiškai reikšminga aplinkybe, nagrinėjant šio pobūdžio ginčus.

Konstitucinis Teismas inter alia 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis proporcingumo principas reiškia, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos. Konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumų proporcijos priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamų pareigybių ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan.

Pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje būtų sumažinti neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodintas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai būtų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan.; tokiais atvejais būtų ne tik paneigti konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypta nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Šių nuostatų kontekste 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinio Teismo įvertintas ir Kalėjimų departamento pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimas. Šiuo aspektu pažymėta, kad Kalėjimų departamento pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami skirtingu mastu, vertinant procentais. Pažymėta ir tai, kad priedai už kvalifikacinę kategoriją nevienodu mastu, vertinant procentais, buvo mažinami skirtingiems statutiniams valstybės tarnautojams; kai kuriems statutiniams valstybės tarnautojams jie iš viso nebuvo mažinami. Pastaroji aplinkybė įvertinta, kaip pagrindžianti neproporcingą Kalėjimų departamento pareigūnų atlyginimų mažinimo mastą, inter alia konstatuojant, kad „<...> pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje Kalėjimų departamento pareigūnų ir kitų statutinių valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių proporcijos“. Šios aplinkybės sudaro pagrindą svarstyti pareiškėjų argumentus dėl nustatyto teisinio reguliavimo, susijusio su priedų už rangą mažinimu, teisėtumo klausimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A1688-822/2015 taip pat pažymima, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje (2002 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta, kad priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūno darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Teisėjų kolegija šių įstatymo nuostatų kontekste atkreipė dėmesį į tai, kad priedas už rangą yra viena iš sudedamųjų pareigūnų darbo užmokesčio dalių, dideliu mastu nelemianti viso darbo užmokesčio dydžio.

Taip pat minėtoje nutartyje numatyta, kad administracinės bylos kontekste yra būtina atsižvelgti į tai, kad tarnybos santykius reglamentuoja Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Kadangi įstatymų leidėjas pareigūnų teisinį statusą nustatė specialiu įstatymu – Statutu, jų (pareigūnų), kaip turinčių specifinį teisinį statusą, mechaniškas sulyginimas su karjeros valstybės tarnautojais ar kitų statutinių sistemų pareigūnais nėra galimas.

Taigi pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas. Ginčas vyksta tik dėl to, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjams nebuvo taikytas planuotas priedų už rangą koeficientų didinimas, kurio įsigaliojimas nuolat buvo atidedamas.

Įvertinus tai, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, pareiškėjams tenkančią sunkumų naštą, tai, kad pareiškėjų interesai buvo ribojami tiek laiko, tiek masto požiūriu ir dėl to jiems nekilo pernelyg didelė sunkumų našta, darytina išvada, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjų nurodytas teisinis reguliavimas pažeidė jų teises.

Nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-535 nuostatų konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjų prašymas šiuo atveju dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 38 straipsnis nustato, kad pataisos pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir šio statuto nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, 2009 m. kovo 10 d. įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. balandžio 30 d., buvo įtvirtinti tokie 11–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 11 kategorijos – 5,2, 12 kategorijos – 5,7, 13 kategorijos – 6,3, 14 kategorijos – 7,0, 15 kategorijos – 7,8, 16 kategorijos – 8,7, 17 kategorijos – 9,7, 18 kategorijos – 10,8. 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimai (2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227), kuriais buvo nustatyti tokie 15–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6, 16 kategorijos – 8,4, 17 kategorijos – 9,1, 18 kategorijos – 9,9. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17, 12 kategorijos – 5,64, 13 kategorijos – 6,2, 14 kategorijos – 6,86, 15 kategorijos – 7,41, 16 kategorijos – 8,1, 17 kategorijos – 8,69, 18 kategorijos – 9,35.

Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę kategoriją sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę kategoriją – 50 procentų pareiginės algos. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusioje šio statuto 42 str. redakcijoje buvo nustatyta, kad priedas už trečią kvalifikacinę kategoriją sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę kategoriją – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pripažino, kad:

5) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, 2010 m. birželio 30 d. redakcija, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7) Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, 2010 m. birželio 30 d. redakcija, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8) Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9) Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas atidėjo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialų paskelbimą „Valstybės žiniose“ iki 2013 m. spalio 1 d.

Teismas pažymi, kad tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl savo teisių gynimo remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).

Nagrinėjamai bylai aktualiame 2013 m. liepos 1 d. nutarime Konstitucinis Teismas akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 kreipusis į Konstitucinį Teismą, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Įgyvendindama aukščiau aptartą Grąžinimo įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ Nr. 903, kuriuo patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą. Šis nutarimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, t. y. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti dalis jų darbo užmokesčio, kurios buvo sumažintos įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, siekia, kad antikonstituciniai teisiniai padariniai būtų pašalinti už visą laikotarpį, taigi už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.

Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 pažymėjo, kad asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalis). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjai kreipėsi į teismą 2013 m. lapkričio 29 d., prašydami priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., tačiau atsakovas neprašo taikyti ieškinio senaties termino, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjų reikalavimo visa apimtimi pagrįstumo.

Atsižvelgęs į išdėstytas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Taigi Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonomikos krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo.

Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikia argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad nustatytas kompensavimo mechanizmas kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu yra neteisingas. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu.

Apibendrindamas sprendime išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą bei priteisti jiems neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Pažymėtina, jog toks sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimais administracinėse bylose Nr. A-668-602/2015 ir Nr. A-669-602/2015.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų S. A., I. G., R. V., A. K., D. N., S. B., V. A., R. R., T. S., I. Č., G. B., V. L. ir S. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.