- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-23
- Bylos Nr.
- A-146-2450-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02477-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Artūras Drigotas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Naujininkų ūkis“
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Naujininkų ūkis“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė prašymą (b. l. 1–4) dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracijos direktorius, atsakovas) įpareigojimo 2011 m. spalio 14 d. įsakyme Nr. 30-1479 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-1479) nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
Pareiškėjas rėmėsi 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas Nr.603) 2.2 punktu, kuris nustato, kad „ savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...>, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Šis reikalavimas nustatytas ir pagal naują nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto redakciją.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (b. l. 22–28) paaiškino, kad Įsakymas Nr. 30-1479 priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) K 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau - ir 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai), Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) bei įgyvendinant savivaldybių savarankiškąją funkciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus. 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, kad administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką.Vyriausybės atstovas neginčijo nei 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintos Metodikos ir neprašė ištirti šių norminių teisės aktų teisėtumą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovas teigė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-1479 nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Paskirtas bendrosios nuosavybės administratorius nėra laisvas nustatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis apskaičiuojamas kiekvieną mėnesį vadovaujantis Tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai (2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas) ir negali viršyti pagal šią Metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Administratorius atlieka tik techninį darbą – pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį.
Atsakovo nuomone Vyriausybė, Nutarimo Nr.603 2.2 punktu nustatydama savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendro naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinį, galimai viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir galimai prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui ir 120 straipsnio 2 daliai. Atsakovo nuomone, įstatymu nenumatytas bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, galimai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Atsakovas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 51-55) patenkino pareiškėjo prašymą – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių 2011 m. spalio 14 d. įsakyme Nr. 30-1479 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
Ištyręs į bylą pateiktus įrodymus teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 30-1479 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (b. l. 29–34) papildė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Naujininkų ūkis“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą 385–516 eilutėmis pagal priedą ir įpareigojo UAB „Naujininkų ūkis“ valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre įregistruoti priede nurodytų daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdymo juridinį faktą. Įsakymo Nr. 30-1479 2.3.2 punktu įpareigojo UAB „Naujininkų ūkis“ neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio (b. l. 29). Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, siūlydamas Administracijos direktoriui svarstyti dėl Teikimų prieduose nurodytų įsakymų (tarp jų Įsakymo Nr. 30-1479) pakeitimo ir nustatyti juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius (b. l. 5–9). Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau apie įvykdymą pranešta nebuvo.
Teismas nagrinėdamas bylą vadovavosi Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu (redakcija nuo 2010 m. kovo 19 d.). Taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, kurioje pažymėta, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 603 priimtas vykdant CK 4.84 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Šioje nutartyje išaiškinta, jog iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau jis neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams, kuriuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie Nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją atlieka pagal CK 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius. Atsižvelgdamas į šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktą Pavyzdinių nuostatų aiškinimą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai yra privalomi ir savivaldybės administracijos direktoriui, kuris priėmė ginčijamą Įsakymą Nr. 30-1479.
Pagal Vietos savivaldos 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiklos teisėtumu, o visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas nusprendė, kad Administracijos direktorius Įsakyme Nr. 30-1479 nenustatęs paskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (redakcija nuo 2010 m. kovo 19 d.) nustatytą reikalavimą.
Dėl atsakovo argumento, kad Įsakymas Nr. 30-1479 buvo priimtas vadovaujantis 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais, kurių 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką, teismas pažymėjo, kad tiek Administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte, tiek ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes turėjo būti nustatomi vadovaujantis tuo pačiu aktu - Tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl konkretaus akto atitikties Vyriausybės nutarimui. Panaikinus Įsakymo Nr. 30-1479 dalį, kitų, su juo susijusių aktų teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas paties atsakovo ar kitų savivaldybės institucijų, tuos aktus panaikinant ar pakeičiant. Pareiškėjas neprivalo ginčyti susijusių aktų.
Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo prašymą pripažino pagrįstu ir jį patenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, pažymėdamas, kad teismui nekilo abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės normų atitikties Konstitucijai.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 61-69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliantas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktą prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Apeliacinį skundas grindžia šiais pagrindiniais argumentais, kurie, apelianto nuomone, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1, 2 dalimis ir 143 straipsniu:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nagrinėjamoje byloje privalėjo elgtis analogiškai kaip ir administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012, Nr. I-1380-815/2012, kuriose 2012 m. kovo 9 d. nutartimis patenkino atsakovo prašymą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto atitikties Konstitucijos ir kitų įstatymų normoms.
2. Administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą Nr. 30-1479, vadovavosi galiojančių norminių teisės aktų nuostatomis, tarp jų ir 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) 8.1 punktu. Teismas šios teisės akto normos netaikė. Teismas nenustatė ir nenurodė jokių Įsakymo Nr. 30-1479 prieštaravimų šiam norminiam teisės aktui. Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo teikimo, kuriame išdėstyti reikalavimai prieštaravo 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui. Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai, numatytai Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje, įstatymo viršenybės, protingumo principams. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, kadangi nesustabdė šios bylos kol Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. I-2029/2012, kurioje Vyriausybės atstovas prašė ištirti 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų teisėtumą.
3.Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011, kurioje buvo nagrinėjamas Vyriausybės atstovo prašymas įpareigoti Administracijos direktorių pakeisti 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų atitinkamus punktus ir suderinti juos su Pavyzdiniais nuostatais. Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino Vyriausybės atstovo įgaliojimų ribas ir jų įgyvendinimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepatikrino, ar Vyriausybės atstovas laikėsi kreipimosi į teismą tvarkos.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas priėmė sprendimą, kurio negalima įgyvendinti. Įsakymą Nr. 30-1479 papildžius punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis, administratoriui būtų likusi pareiga apskaičiuoti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą savarankiškai, t. y. vadovaujantis 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu.
5. Skundžiamu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 str.2 d.2 p.). Įsakymas Nr. 30-1479 yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Naujininkų ūkis“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų šio administracinio akto priede, t.y. bendrųjų patalpų savininkams, kurie turėjo būti įtraukti į bylą pagal ABTĮ 48 straipsnio nuostatas.
6. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepateikė jokių argumentų, dėl kurių atsakovo prašymas galėjo būti atmestas (ABTĮ 86 str. 1, 2 d., 87 str. 4 d.), tokiu būdu priimtas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neteisėtas iš esmės.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 107-117) nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
Šalies argumentai
1. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad analogiškose bylose teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės Nutarimo Nr.603 nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo, nagrinėjamoje byloje teismo priimtam sprendimui įtakos neturi. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais (Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B- 5/2012) atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus apelianto nurodytose bylose. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto nuostatų konstitucingumo, ir jis pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.
2. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Toks įpareigojimas kyla tiek iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies, tiek ir Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto nuostatų. 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas, kuriuo remiasi apeliantas, nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšmingas, nes yra skirtas ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto bendrosios nuosavybės administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą.
3. Administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitus Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (toliau – ir 2012 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) ir juos suderinus su Vyriausybės nutarimu Nr.603 bei juo patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, Vyriausybės atstovas atsisakė teismui pateikto prašymo ir dėl to administracinė byla Nr. I-2029/2012 buvo nutraukta. Apelianto argumentai, esą pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą kol nebuvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2029/2012, pažeidė procesinės teisės normas, nepagrįsti.
4. Į nagrinėjamą bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.
5. Apelianto minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. AS858-293/2011 neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, todėl į ją neatsižvelgtina.
6. Tiek pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktą nustatytas mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės) turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal tą patį principą – pagal Tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, kad buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį nuosavybės administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas 2012 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą yra suderinęs su Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, t.y. pašalinęs anksčiau keltas abejones dėl nuosavybės administratoriaus pareigos apskaičiuoti mokesčius.
7. Mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkte. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas (šiuo atveju – Administracijos direktorius), vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto nuosavybės administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant, ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.
8. Teismas atsakė į Vyriausybės atstovo prašyme išdėstytus pagrindinius reikalavimus, todėl atsakovo teiginys, esą teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatą, yra nepagrįstas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normų nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo 2011 m. spalio 14 d. įsakyme Nr. 30-1479 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimu Nr.1T-36 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šio Teikimo priede išvardytų įsakymų, tarp jų dėl Įsakymo Nr.30-1479, pakeitimo, t.y. pasiūlė pašalinti šio Įsakymo neatitikimą Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 2.2 punktui, tačiau atsakovas Teikime išdėstyto pasiūlymo nevykdė. Todėl Vyriausybės atstovas, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (SAPĮ 5 str.1 d.1 p.), pasinaudojo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti teikimą. Esant minėtoms aplinkybėms apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Apelianto nurodyta administracinė byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl nagrinėjamam ginčui teismų praktikos prasme (ABTĮ 13 str.1 d.) nėra reikšminga. Minėtoje byloje pateiktas aiškinimas dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo kontekste, o nagrinėjamam ginčui yra aktualios kitos šio įstatymo normos (SAPĮ 5 str.1 d.1 p., 5 str. 2 d.2 p.).
Vyriausybės atstovas Teikime Nr.1T-36 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus Įsakymo Nr.30-179 neatitikimą aukštesnės galios teisės akto normai - Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 2.2 punktui.
Vyriausybės Nutarimas Nr.603 priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d. įsakymo Nr.30-1479 priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr.235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.
Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad atsakovo kompetencija paskirti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorių, esant įstatymu nustatytoms sąlygoms, nustatyta specialioje šiuos teisinius santykius reglamentuojančioje teisės normoje – CK 4.84 straipsnyje – ir su šios įstatymo normos įgyvendinimu susijusio poįstatyminiame teisės akto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, kuris, be kita ko, nustato ir sprendimo skirti bendrosios nuosavybės administratorių turinio būtinuosius elementus. Pagal Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą, vienas iš tokių elementų - mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatyto vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, nurodymas. Nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšminga CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostata, kad turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Taigi Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, kad sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, negali būti vertinama kaip neatitinkanti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų ar perteklinė.
Atsakovas Įsakymu Nr. 30-1479 paskirdamas atitinkamų bendrosios nuosavybės objektų (daugiabučių namų bendro naudojimo patalpų) administratorių UAB „Naujininkų ūkis“, šiame administraciniame akte nenurodė mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatyto vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, kaip to reikalauja Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, o tik nurodė nuosavybės administratoriui neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio (Įsakymo Nr. 30-1479 2.3.2 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą Nr. 30-1479, neįvykdė minėto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo.
Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007. Teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai analogiškos arba labai panašios, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama tos pačios redakcijos jo norma). Pirmosios instancijos teismo nurodyta administracinė byla Nr. A248-916/2007 tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal taikytas teisės normas nėra analogiška nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl įpareigojimų nustatymo savivaldybės tarybai patvirtinti komunalinių atliekų tvarkymo tarifą nustatymo vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu, Atliekų tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat Vyriausybės Nutarimu Nr.603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 9 punktu. Minėtoje nutartyje dėl Vyriausybės Nutarimu Nr.603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų yra pažymėta, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai neturi prieštarauti Pavyzdiniams nuostatams, tačiau šioje byloje nagrinėjamas ginčas susijęs ne su Pavyzdinių nuostatų, o su Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punkto taikymu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai teisingai rėmėsi teismų praktika, nagrinėjamu atveju ginčo išsprendimui esminės įtakos neturėjo.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą Nr. 30-1479 vadovavosi 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 30-637) 8.1 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą - vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, teisėjų kolegija pažymi, kad šis pagal teisės aktų hierarchiją žemiausios teisinės galios norminis aktas negali paneigti tų pareigų, kurios kyla iš aukštesnės teisinės galios aktų.
Vyriausybės Nutarimo Nr.603, įgyvendinančio CK 4.84 straipsnio nuostatas, 2 punktas nustato savivaldybės administratoriaus atitinkamas teises bei pareigos skiriant bendrosios nuosavybės administratorių. Be to, pagal šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 2 punktą atitinkamos savivaldybės administratorius turi patvirtinti tos savivaldybės Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Pagal Pavyzdinius nuostatus, šiame norminiame teisės akte savivaldybės administracijos direktorius turi nustatyti nuosavybės administratoriaus uždavinius ir funkcijas (II skyrius), teises ir pareigas (III skyrius), patalpų savininkų mėnesinių mokesčių apskaičiavimo tvarką (IV skyrius) ir kt. Pagal Pavyzdinių nuostatų IV skyriaus 8.1 punktą administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors Pavyzdiniai nuostatų 8.1 punktas nustato atitinkamas pareigas nuosavybės administratoriui, tačiau jis yra susijęs su Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punktu ta prasme, kad tiek vienoje, tiek kitoje teisės normoje įtvirtintas ta pati nuostata – savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto atstovo) sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija dėl Vyriausybės Nutarimu Nr.603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų, yra pažymėjusi, kad savivaldybės institucijos patvirtinti nuostatai neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams (administracinė byla Nr. A248-916/2007) .
Atsakovas 2012 m. kovo 19 d. pateiktame apeliaciniame skunde nenurodo, kad jis 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr.www.vilnius.lt) yra pakeitęs Įsakymo Nr. 30-1479 priėmimo metu galiojusių 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2011 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr.30-637) (žr.www.vilnius.lt) 8.1 punktą, kuris nustatė, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį vadovaudamasi Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. 2011 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas nukreipia į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (žr.www.vilnius.lt). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad apelianto nurodytą administracinę bylą Nr. I-2029-580/2012, kurioje Vyriausybės atstovas prašė teismo ištirti norminio teisės akto - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr.30-637 patvirtintų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų kai kurių normų, tarp jų 8.1 punkto, teisėtumą ir nustatyti, ar jis neprieštarauja Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punktui ir šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nutraukė pareiškėjui atsisakius savo pareiškimo. Teismo nutartyje nurodyta, kad Vyriausybės atstovas atsisakė savo pareiškimo, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir juos suderino su Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punktu ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu. Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „8.1. už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Skiriant ir keičiant administratorių butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas, atsižvelgiant butų ir kitų patalpų savininkų prašyme pakeisti/paskirti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodytą administravimo mokesčio dydį, jei šis dydis neviršija teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio, o skiriant administratorių atrankos būdu mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį“. Nors Įsakymo Nr.30-1479 priėmimo metu galiojusius 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (2011 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr.30-637 redakcija) atsakovas pakeitė vėliau (2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454) nei priėmė skundžiamą administracinį aktą, tačiau šis pakeitimas padarytas galiojant tam pačiam Vyriausybės nutarimo Nr.603 reikalavimui, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos 8.1 punktas) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto reikalavimo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
Pagal 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.3 punktą bendrosios nuosavybės administratorius turi teisę dalyvauti kitų asmenų pradėtose bylose, susijusiose su administruojamu turtu. UAB „Naujininkų ūkis“ į nagrinėjamą bylą įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 str.2 d. 2 p.), atmeta kaip nepagrįstus.
Bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis išsprendimui ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t.y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažeidė procesinės teisės normas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
Pirmosios instancijos pagrįstai nusprendė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą Nr. 30-1479, neįvykdė minėto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo. Pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 ar 2 dalies bei 143 straipsnio nuostatas byloje nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendime ne visiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Šio įsakymo priėmimo metu galiojusios redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimas Nr.235) reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės akto normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr.1194 redakcija).
Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr.1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr.1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti 2011 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. 30-1479, neturi sudaryti atsakovui kliūčių, sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimą Nr.1194. Kuriuo iš Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme ne visiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti 2011 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. 30-1479 nurodant šiame įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „ Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2011 m. spalio 14 d. įsakymą Nr. 30-1479 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.
Nutartis neskundžiama.