Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Šumskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-662-195/2013 Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00079-2013-4

2013 m. spalio 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Šumsko,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. gynėjo advokato Arvydo Milučio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, į bausmės laiką įskaitant laiką, išbūtą sulaikyme nuo 2013 m. kovo 5 d., ir šia dalimi sumažinant laisvės atėmimo bausmę; iš G. K. ir D. Š. priteistas 3000 Lt nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo A. K. naudai, taip pat 380,74 Lt nukentėjusiojo L. K. gydymo išlaidų atlyginimas Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu nuteistas ir D. Š., tačiau jo apeliacinis skundas apygardos teisme negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteistas už tai, kad panaudodamas peilį pagrobė svetimą turtą, o būtent:

jis 2013 m. vasario 5 d. apie 19.00 val., būdamas Vilniuje, Krokuvos g. 59A, veikdamas bendrininkų grupėje su D. Š., grasindami peiliu ir panaudoję fizinį smurtą nukentėjusiojo L. K. atžvilgiu, t. y. sudavę jam į veido sritį ne mažiau keleto smūgių ir tuo jam padarydami nosies kaulų lūžimą, kuris kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, iš drabužių kišenių pagrobė L. K. priklausančius daiktus – mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy“, 380 Lt vertės, su „Tele 2 Pildyk“ SIM kortele, 5 Lt vertės, piniginę, 5 Lt vertės, „Vilniečio kortelę“, 4 Lt vertės, AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę su elektroninės bankininkystės prisijungimo kodų kortele, neturinčias materialinės vertės, ir 50 Lt.

Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nuteistasis G. K. buvo kaltinamas, neva nusikalstamą veiką įvykdė nukentėjusiajam grasindamas peiliu, tačiau toks G. K. veikos vertinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurios buvo ištirtos teisminiame posėdyje. Abu kaltinamieji vienodai parodė, kad peilio imitacija, kuria neva buvo grasinta nukentėjusiajam, buvo tiesiog plastmasinis pakabukas prie raktų, apie 6 cm ilgio, ir juo visiškai nebuvo grasinta, kadangi nei kaltinamieji, nei nukentėjusysis neparodė, kad grasinimo peiliu veiksmas buvo lydimas kokių nors žodžių, kurie natūraliai galimi realiai grasinant peiliu – kaip pavyzdžiui „papjausiu“, „pripjausiu“ ar pan. Kaltinamasis neneigia, kad plastmasinį pakabuką – peilio imitaciją – laikė rankoje, tačiau ne siekdamas juo grasinti nukentėjusiajam, o tiesiog kartu su prie jo prisegtais raktais. Tą teismo posėdyje patvirtino ir nukentėjusysis, parodęs, kad peilis atrodė nelabai natūraliai, tačiau dėl savo girtumo jis nelabai suprato, kad tai peilio imitacija. Pažymėtina ir tai, kad peiliu nebuvo atsikratyta, kaip neva nusikaltimo įrankiu, o jį tiesiog sulaužė nuteistojo sesuo ir jis buvo išmestas. Ikiteisminio tyrimo metu peilis taip ir nebuvo rastas, nors G. K. nurodė pareigūnams, kur jį išmetė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios aplinkybės nebuvo tirtos nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme, todėl, sutinkamai su baudžiamosios teisės doktrina turėjo būti traktuojamos kaltinamojo naudai, todėl grasinimas peiliu iš kaltinimo turėjo būti pašalintas ir G. K. teisiamas pagal BK 180 str. 1 d.

Atkreiptinas teismo dėmesys ir į tai, kad nors abu kaltinamieji buvo kaltinami pagal vienodą kaltinimą, tačiau jiems skirtos bausmės yra labai nevienodos, net nežiūrint į tai, jog kitas nuteistasis D. Š. yra nepilnametis.

Skirdamas D. Š. bausmę teismas atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat į tai, kad jis buvo neteistas, nebaustas administracine tvarka, todėl padarė išvadą, jog jis nelinkęs nusikalsti. Tuo tarpu teismas neatsižvelgė į tai, kad D. Š. veikas, turinčias nusikaltimo ar administracinio pažeidimo požymių, buvo padaręs ne vieną kartą ir sistemingai, tačiau dėl savo jauno amžiaus nebuvo baudžiamas, būdavo baudžiami jo tėvai. Taip pat teismas, skirdamas tokią griežtą bausmę G. K., nekreipė jokio dėmesio į tai, kad ne jis, o būtent D. Š. organizavo ir pasiūlė padaryti šį nusikaltimą. Tai teisme apklausiamas pripažino pats D. Š., į gynėjo klausimą atsakęs, kad jis matė, kiek pas nukentėjusįjį L. K. yra pinigų, kai šis pirko alkoholinius gėrimus, ir pats pasiūlė G. K. nukentėjusįjį apiplėšti. Teismas, skirdamas tokias skirtingas bausmes kaltinamiesiems, vadovavosi jų amžiaus skirtumu, neteisingai manydamas, kad G. K., būdamas pilnametis ir teistas, yra labiau kaltas šio nusikaltimo padaryme nei nepilnametis D. Š., kuris ir organizavo šį nusikaltimą. Teismas nesiaiškino ir tokios aplinkybės, ar jau kviesdamas nukentėjusįjį pas G. K. ir liepdamas nupirkti dar alkoholio D. Š. nebuvo suplanavęs šio nusikaltimo. Gynėjas teisme siekė atkreipti teismo dėmesį į tai, kad tiesiog pagal savo socialinę brandą G. K. negalėjo būti nusikaltimo organizatorius ir iniciatorius, nežiūrint į tai, kad D. Š. yra gerokai jaunesnis. Šios aplinkybės tinkamai teisme ištirtos nebuvo.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti <...>. Kaip matyti iš nuteistojo G. K. gynėjo advokato Arvydo Milučio apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su nuteistajam paskirtos bausmės dydžiu taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai G. K. nuteisė pagal BK 180 str. 2 d. Nuteistojo dalyvavimą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padaryme visiškai patvirtina nukentėjusiojo L. K. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai, kurie buvo vienodi ir nuoseklūs viso proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais netikėti. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis L. K. parodė, kad kaltinamuosius pažįsta. Nurodė, kad su Dima ėjo pas draugą, ten išgėrė alkoholio, vėliau sutiko G. K. ir nuėję pas jį į namus toliau gėrė. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad vėliau kai jis su D. Š. ėjo namo, juos pasivijo G. K., ant veido jis buvo užsidėjęs kaukę o iš kišenės išsitraukė peilį reikalaudamas atiduoti pinigus. L. K. nurodė, kad jį kažkas pargriovė. Dmitrij Ščučko jam pasakė, kad G. K. turi peilį ir pasiūlė geriau iš karto atiduoti pinigus. Pažymėjo, jog abu ir D. Š., ir G. K. jį mušė. Nurodė, kad D. Š. ir G. K. iš jo kišenės ištraukė telefoną Samsung ir piniginę su pinigais. Nukentėjusysis taip pat parodė, jog G. K. jam grasino, jog niekam nesiskųstų. L. K. iš karto po įvykio nuvažiavo pas tėvą, kreipėsi į policiją. Vėliau važiavo į ligoninę, kur jam gydytojai nustatė nosies lūžį (1 t. b.l.8-9; 2 t. b.l.14-15).

Nukentėjusysis L. K. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o teisiamojo pasėdžio metu davęs priesaiką. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad su nuteistuoju G. K. būtų susipykęs, todėl nėra pagrindo manyti, jog L.K.galėtų apkalbėti G. K. Nors nukentėjusysis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau apie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kad nuteistasis jį mušė, iš jo kišenės ištraukė jo mobilųjį telefoną bei piniginę su pinigais, jis nurodė nuosekliai visų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu, duotų parodymų nekeitė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį G. K. atžvilgiu, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo duotais parodymais.

Nors Apeliantas savo skunde nurodo, kad nukentėjusysis L. K., būdamas nepilnametis, dar iki nusikaltimo padarymo girtavo kartu su kitu nuteistuoju D. Š., kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ir rizikingas, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiojo elgesys būtų provokuojantis ar rizikingas, kad pats nukentėjusysis būtų išprovokavęs savo elgesiu plėšimą jo atžvilgiu byloje nėra nustatyta. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis kartu su nuteistaisiais vartojo alkoholius gėrimus nesudaro pagrindo teigti, jog dėl to nuteistieji D. Š., ir G. K. galėjo atlikti nusikalstamą veiką nukentėjusiojo atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad L. K. atliko kokius nors veiksmus, t.y. išsakė įžeidimus, raginimus, skatinimus atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad grasinimas peiliu iš kaltinimo turėjo būti pašalintas ir G. K. turėjo būti teisiamas pagal BK 180 str. 1 d. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis G. K. nurodė, kad jis panaudojo peilį, kuris buvo plastikinis ir jis nesukėlė grėsmės nukentėjusiajam, tačiau tokios versijos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nenurodė, šią versiją pastarasis iškėlė tik bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl laikytina, kad tai galimas siekis išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. K. parodė, kad L. K. ir D. Š. išėjus iš jo namų jis pasiėmė megztą kepurę išsikirpo joje skyles, iš virtuvės pasiėmė peiliuką (1 t. b.l.96-67). Taigi, tiek vertinant nukentėjusiojo parodymus (apie tai, kad jis matė G. K. rankose peilį), tiek vertinant visą byloje surinktą medžiagą, yra pagrindas laikyti, jog plėšimas buvo padarytas panaudojant peilį. Tas faktas, kad peilis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surastas, nesudaro pagrindo nukentėjusiojo parodymus laikyti nepatikimais.

Nors apeliantas savo skunde nurodo, kad abu nuteistieji kaltinami padarę vienodą nusikaltimą, tačiau jiems skirtos bausmės yra labai nevienodos, nurodo, kad ne G. K., o būtent D. Š. organizavo ir pasiūlė padaryti šį nusikaltimą, pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų negalima teigti, jog G. K. atsitiktinai dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme ir, kad jo veiksmai yra mažiau pavojingi, nei D. Š.. Pažymėtina ir tai, kad D. Š. kartu su nukentėjusiuoju išėjus iš G. K. namų, per tą laiką G. K. nuėjo į virtuvę, pasiėmė peilį, pasiruošė kaukę (kepurėje išsikirpo skyles), šią kaukę užsidėjęs, siekdamas likti neatpažintu asmeniu, priėjo prie nukentėjusiojo bei kito nuteistojo, vėliau abu nuteistieji panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Kadangi G. K. ankščiau ne kartą buvo teistas, nėra pagrindo teigti, kad jis dėl savo socialinio nebrandumo nesuvokė savo veiksmų pobūdžio ir yra pakankamas pagrindas teigti, jog jis suprato savo nusikalstamų veikų pobūdį.

Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo G. K. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama G. K. kaltė dėl BK 180 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimais. Nėra teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apylinkės teismas spręsdamas G. K. kaltės klausimą, surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad G. K. padarė jam inkriminuojamą veiką, grindė remiantis įrodymų visuma. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nėra jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, todėl su jomis sutiktina. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl nuteistojo G. K. kaltės padarius BK 180 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Vertinant visas aplinkybes apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistajam buvo nustatytos atsakomybę lengvinančios (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir sunkinančios aplinkybės (BK 60 str. 1 d. 1 p.) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis G. K. iki nusikalstamos veikos padarymą buvo 3 kartus teistas, veiką padarė neseniai išėjęs iš laisvės atėmimo vietos. Todėl nelaikytina, kad nuteistajam G. K. paskirta bausmė yra per griežta.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo G. K. gynėjo advokato Arvydo Milučio apeliacinį skundą atmesti.