Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų L. D. ir A. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Z. B. V.“ pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje, suinteresuoti asmenys L. D., A. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjo UAB „Z.B.V.“ prašymą dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, nustatė, kad nėra pagrindų nustatyti nelygias sutuoktinių turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl nustatė kad sutuoktinių turtas yra bendra jų nuosavybė ir turtą padalino ne pagal suinteresuotų asmenų prašymus, o lygiomis dalimis.

Nustatant skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, turi būti taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos. Pagal CK 3.117 straipsnį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Tačiau CK 3.116 str. nustatyta, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. 2013-01-15 vykusio teismo posėdžio metu, skolininko kreditorius išreiškė pageidavimą, kad turtas būtų padalintas lygiomis dalimis, t.y. po ½. To paties teismo posėdžio metu skolininkas ir suinteresuotas asmuo pateikė prašymą nurodydami, kad tiek kreditoriaus, tiek suinteresuoto asmens bei skolininko interesus labiausiai tenkinantys skolininko turto dalies nustatymo variantas būtų natūrinis: t.y. kad: L. D. būtų priskirta - 0,0951 ha ploto žemės ūkio (sodų) paskirties žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), su 46,97 kv.m. bendro ploto sodo pastatu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir kiemo statiniais, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (bendra vertė: 89 000, Lt.), o A. D. būtų priskirti fermos pastatai: unikalus numeris (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) bei katilinės pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (bendra vertė: 60 000, Lt.). Taip pat teismui pateikė nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, kurios pagrindžia nustatytas turto vertes. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs šias aplinkybes neatsižvelgė į CPK XLVII skyriaus – Išieškojimo iš skolininko turto bendrosios taisyklės tikslą, nustatyti skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalį tam, kad kreditorius galėtų į nustatytą turtą nukreipti skolos išieškojimą, t.y. realiai atgauti susidariusį įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl sutuoktinių prašymo padalinti turtą jų nurodytu būdu tik pasisakė, kad šiuo atveju vyksta ne turto padalijimas, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas. Tačiau kaip jau buvo minėta, nustatant skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, turi būti taikomos ir CK 3.116 nuostatos, kurios individualizuojant turtą leidžia remtis ir sutuoktinių sutarimu. Šiuo atveju toks siūlymas buvo pateiktas teismui, pirmosios instancijos teismas jo nenagrinėjo ir neatsižvelgdamas į CPK 667 str. 4 d. bei pateiktą suinteresuoto asmens ir skolininko (sutuoktinių) siūlymą (CK 3.116 str.) nustatė tokias skolininko turto dalis, į kurias nukreipus išieškojimą, kreditoriui taptų sudėtingiau atgauti savo lėšas.

CPK 667 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. To paties straipsnio 2 d. imperatyviai nustatyta, kad nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas tik nustatė turto dalis tenkančias skolininkui ir jo sutuoktinei, tačiau nenustatė padalinto turto naudojimosi tvarkos, t.y. neįvykdė įstatyme imperatyviai teismui numatytos pareigos.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas dalindamas L. D. ir A. D. turtą lygiomis dalimis neatsižvelgė į realias kreditoriaus galimybes atgauti skolą turtą padalinus lygiomis dalimis, taip pat nenustatė naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką, dėl ko klausimas yra grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 3 p., 339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.