Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-18 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-33038-726/2015 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui J. D. bei atsakovo J. D. priešieškinį ieškovei A. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto bei prievolių kreditoriams padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, institucija teikianti išvadą - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 nutartimi atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo patenkintas.

2015-11-16 ieškovė pateikė teismui atskirąjį skundą dėl minėtos teismo nutarties, kuriuo prašo iš dalies panaikinti minėtą teismo nutartį.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-11-18 nutartimi nutarė įpareigoti ieškovę A. M. per septynių dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos, sumokėti 28 EUR dydžio žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Išaiškino ieškovei, kad, jei per nustatytą terminą nutartyje nurodyti reikalavimai bus įvykdyti, atskirasis skundas bus laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Priešingu atveju atskirasis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Teismas nurodė, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 28 EUR žyminis mokestis. Teismas nustatė, kad ieškovė įrodymų apie minėto dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą nepateikė, todėl ieškovę įpareigojo sumokėti 28 EUR dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Atskiruoju skundu ieškovė (apeliantė) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-18 nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 17 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Nurodo, kad CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia CPK 17 straipsnį, kadangi šalių procesinės teisės yra lygios. Ne apeliantė, o atsakovas privalo mokėti žyminį mokestį arba abudu.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-11-18 nutartimi nutarė įpareigoti ieškovę sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2015-11-18 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Dėl žyminio mokesčio už atskiruosius skundus dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia vienintele aplinkybe, jog žyminio mokesčio nustatymas atskiriesiems skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių prieštarauja šalių procesiniam lygiateisiškumui (CPK 17 str.). Teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nekvestionavo teismo nustatytų bylos aplinkybių, jų nepaneigė ir nesuformulavo argumentų, paneigiančių teismo išvadas, o tik nurodė, jog teisinis reglamentavimas prieštarauja CPK 17 straipsniui ir jog žyminį mokestį turi mokėti atsakovas arba abudu. Teismas pažymi, jog žyminio mokesčio – įstatymo nustatytos sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas yra viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų. Nesant išsamiai suformuluotų argumentų dėl minėtos teismo nutarties nepagrįstumo ir neteisėtumo ir juos pagrindžiančių įrodymų, nėra pagrindo naikinti šios nutarties pagal deklaratyvius apeliantės teiginius.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). CPK 3 straipsnio nuostatos numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Nustatęs, kad teisės norminis aktas ar jo dalis, kurio atitikimo Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Bendrosios kompetencijos teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (CPK 3 str. 3, 4 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į esantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, jog pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Apeliantė atskirajame skunde nurodė, jog CPK 80 straipsnio 2 dalies nuostata pažeidžia CPK 17 straipsnio nuostatas, kadangi šalių procesinės teisės yra lygios. Atsakovė nepateikė jokių argumentų, paaiškinimų, nedetalizavo kokiu būdu ir kaip minėtuose Civilio proceso įstatymo straipsniuose įtvirtintos teisės normos prieštarauja Konstitucijai. Apeliantės deklaratyvus nesutikimas mokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra pakankamas pagrindas teismui spręsti klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teismui nekyla abejonių, kad apeliantės nurodyti teisės aktai ar jų dalys, kurios turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.