Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas J.Furmanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-61-401/2009

Teisėjas A.Lisauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.

2009 m. sausio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Furmanavičiaus, teisėjų Jurgio Kiškio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, nukentėjusiajam K. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008-10-15 nuosprendžio, kuriuo D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 str. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2007 m. rugsėjo 16 d. apie 22 val., A. S. al., Kaune, prie namo Nr. 57a, mažamečiui S. G., gim. 1995-02-26, sudavė vieną kartą kumščiu į veidą, suėmė už kaklo ir jį spaudė, taip padarė poodines kraujosruvas dešiniame žande ir kakle ir tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Aiškina, kad prieš savaitę, po eilinių krepšinio rungtynių, nepažįstami paaugliai taip pat apspardė jo automobilį, įlenkė automobilio sparną. Tą kartą sulaikyti kaltininkų nepavyko. Apie buvusį įvykį pranešė Kauno m. Panemunės PK, tačiau kaltininkai nebuvo nustatyti. Būtent dėl jau buvusio įvykio, po eilinių krepšinio varžybų, tikėjosi, kad automobilis gali būti apgadintas pakartotinai ir todėl su žmona A. G. sergėjo jį pro buto langą. Netrukus prie savo automobilio pamatė grupę paauglių, iš kurių vienas tyčia spyrė į jo automobilį. Nuo spyrio suveikė automobilio signalizacija, todėl paaugliai, supratę savo elgesio neleistinumą, tuoj pat nuo automobilio pabėgo. Tuomet jis tuoj pat išbėgo iš buto siekdamas sulaikyti paauglius, tyčia gadinančius jo turtą-automobilį. Pasivijęs S. G. jį sulaikė, kiti pabėgo. S. G. paėmęs už pečių, nusivedė atgal į kiemą, prie savo automobilio. Tuo metu žmona iškvietė policijos darbuotojus, kurie netrukus atvyko. S. G. dar iki atvykstant policijos darbuotojams jam, o vėliau ir policijos darbuotojams prisipažino, jog tyčia spyrė į jo automobilį ir prašė paleidžiamas. Tai patvirtino teismo posėdžio metu liudytojais apklausti policijos darbuotojai K. L., D. V. bei žmona A. G..

Sulaikius S. G., šis vedamas spurdėjo, stengėsi ištrūkti ir pabėgti, todėl jį stipriau prispaudė prie savęs. Neneigia, kad jo ranka galėjo nuslysti ant nukentėjusiojo kaklo. Tačiau tyčia nesiekė mažamečiui sukelti fizinį skausmą ir sutrikdyti jam sveikatą, kumščiu jo nemušė, nesmaugė ir ant žemės nepargriovė. Fizinę jėgą mažamečio nukentėjusiojo S. G. atžvilgiu naudojo tik tiek, kiek buvo reikalinga jį sulaikant bei pristatant į įvykio vietą prie automobilio iki atvyks policijos darbuotojai. Sutinka, jog nukentėjusiajam S. G. galėjo sukelti fizinį skausmą, bei padaryti poodines kraujosruvas, tačiau tai padarė ne tyčia, o dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų ir provokuojančių veiksmų, vykdydamas savo pilietinę pareigą, t.y. sulaikydamas asmenį, padariusį teisės pažeidimą, iki atvyks policijos pareigūnai. Pats S. G. pripažįsta padaręs teisės pažeidimą, tai patvirtina ir aukščiau nurodyti liudininkai. Tačiau S. G. negali atsakyti už padarytą teisės pažeidimą, nes jis dar mažametis ir dėl jo amžiaus atsakomybė negalima. Todėl teismo argumentas, kad mažametis S. G. jokių teisės pažeidimų nepadarė, neatitinka nustatytų byloje faktinių aplinkybių.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą ir nukentėjusįjį K. G., prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo D. G. padarytą nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Iš skundo turinio matyti, kad nuteistasis D. G. savo apeliaciniu skundu nesutinka su nukentėjusiajam S. G. sužalojimo žande padarymo aplinkybe bei tuo, kad nukentėjusysis padarė teisės pažeidimą dėl ko D. G. turėjo pilietinę pareigą jį sulaikyti. Todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (LR BPK 320 str.).

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas (BK 29 str. 1 d.) - tai tokia situacija, kai vejantis, neleidžiant ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai vengiančiam sulaikymo, nusikaltimą padariusiam asmeniui padaro­ma turtinės žalos, nesunkus sveikatos sutrikdymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Tam, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens sulai­kymas būtų teisėtas, yra būtinos kelios sąlygos.

Pirma - sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką. Šios nurodytame straipsnyje numatytos sąlygos - nusikalstamos veikos padarymas suprantamas taip, kad gali būti sulaikytas tik tas asmuo, kuris objek­tyviai yra padaręs LR BK numatytą nusikalstamą veiką. Apie tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką gali liudyti tokios aplinkybės: asmuo užklum­pamas bedarantis nusikalstamą veiką arba tuoj po jo padarymo, mačiusieji tiesio­giai nurodo asmenį kaip padariusį nusikaltimą veiką, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs nusikaltimo pėdsakai ir pan.

Taip pat pažymėtina dar viena svarbi aplinkybė, kad sulaikantysis turi būti įsitikinęs, jog asmuo, kurį jis sulaiko, yra padaręs nusikalstamą veiką. Nesant tokio įsitikinimo nėra ir sulaikymo pagrindo. Jeigu asmuo, sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal fakti­nes aplinkybes neprivalėjo ir negalėjo to suvokti, tai jis baudžiamojon atsa­komybėn netraukiamas, nes jo veiksmuose nėra kaltės. Tuo tarpu jei sulai­kantysis asmuo galėjo ir privalėjo suvokti, kad daro klaidą, tai jis atsakys už nusikalstamą veiką, padarytą dėl neatsargumo.

Antra - turi būti proporcingumas tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmens veiksmų. Sulaikantysis asmuo, atsižvelgdamas į nusikaltėlio elgesį, realią situaciją ir savo galimybes, sulaikydamas turi naudoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja nusikaltėlio veiksmų laisvę. Fizinę prievartą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo.

Ir trečia - tai fizinės prievartos panaudojimo ribos. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo aktyviai vengia su­laikymo bėgdamas, bandydamas ištrūkti, norėdamas pasislėpti, tuomet su­laikantysis gali jam padaryti materialinę žalą, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenumato asmens, pada­riusio nusikalstamą veiką, sulaikymo ribų peržengimo, todėl tais atvejais, kai nu­sikaltėliui padaroma neproporcinga žala, tada baudžia­moji atsakomybė už šios žalos padarymą iškyla bendrais pagrindais sulaikančiajam.

Teismui atsižvelgus į aukščiau išaiškintą ir į bylos aplinkybes, nustatyta, kad D. G. sulaikant nukentėjusįjį mažametį S. G., gim. 1995-02-26, buvo peržengtos fizinės prievartos panaudojimo ribos. Nukentėjusysis buvo mažametis, trylikos metų, žemo ūgio. Tai suvokė ir nuteistasis D. G. sulaikymo metu, nes jis pats apylinkės teisme ir apeliaciniu skundu aiškiai nurodo, kad per langą pamatė grupę paauglių, iš kurių vienas tyčia spyrė į jo automobilį, o sulaikomas paauglys, t.y. S. G. buvo žemo ūgio, smulkaus kūno sudėjimo lyginant su nuteistuoju. Iš specialisto išvados Nr. G-359/08(02) nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytos poodinės kraujosruvos žande ir kakle, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu dviejų trauminių poveikių pasėkoje ir galėjo būti padaryti 2007-09-16. Taip pat šioje išvadoje paaiškinta, kad poodinė kraujosruva žande galėjo būti padaryta suduodant tiesioginį smūgį kumštimi ar spiriant. Kraujosruva kakle galėjo būti padaryta ranka spaudžiant kaklo plote. Šių sužalojimų atsiradimo aplinkybes patvirtinta paties nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai. Nuteistasis D. G. apylinkės teisme parodė, kad sulaikęs mažametį jį apkabino per pečius, po to paėmė už kaklo, o S. G. pasakius, kad skauda, jį paleido (b.l. 115). Nukentėjusysis parodė, kad D. G. jį pagavęs prispaudė prie žemės, trenkė kelis kartus į veidą, po ko smaugdamas nutempė prie automobilio (b.l.16). Nors apeliantas neigia kumščiu mušęs S. G., tačiau šiuos nukentėjusiojo parodymus bei kraujosruvos atsiradimo ant jo žando aplinkybę patvirtina ir liudytojų parodymai. Liudytojai T. R., A. D., T. B. taip pat parodė, kad nuteistasis D. G. pagavęs nukentėjusįjį, jį parvertė ant žemės, sudavė smūgį į veidą ir laikydamas už kaklo nusivedė prie automobilio (b.l. 117-119). Šios išvardintos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajam S. G. kraujosruvas žande ir kakle padarė nuteistasis D. G. suduodamas tiesioginį smūgį kumštimi į žando sritį ir ranka spaudžiant kaklo plote.

D. G. nuteistas už tai, kad sudavė vieną kartą kumštimi į veidą, kas neabejotinai patvirtinta liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada. Tai, jog nukentėjusysis teisme parodė, jog buvo suduoti keli smūgiai, o liudytojai aiškino apie vieno smūgio sudavimą, nėra aplinkybė, dėl kurios reikėtų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus pripažinti prieštaringais. Juose jokių esminių prieštaravimų nėra, liudytojai galėjo ir nematyti visų smūgių, o be to, nebūtinai nuo visų smūgių turėjo likti žymės. Nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės ir tuo momentu jam buvo suduotas smūgis, už kurį ir pripažintas kaltu D. G.. Teismas nuteistajam inkriminavo tik tas nusikaltimo aplinkybes, kurios objektyviai įrodytos – vieno smūgio sudavimas, nėra inkriminuotų abejotinų nusikaltimo aplinkybių. Todėl apeliacinio skundo motyvai dėl parodymų prieštaringumo atmestini. Apeliantas neneigia naudojęs fizinę jėgą sulaikymo metu, tačiau dar kartą pabrėžiama, kad ji buvo neproporcinga sulaikytojo atžvilgiu. Apelianto aiškinimas, kad jis nukentėjusįjį sulaikė už pečių, spaudė prie savęs ir laikė už kaklo nėra išsamus, nes vien tik nurodytais sulaikymo veiksmais nebuvo galima padaryti kraujosruvos sulaikytojo veido dešinio žando srityje, kuri yra net 6 x 5 centimetro dydžio. Todėl atsižvelgus į specialisto išvadą, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus neabejojama, kad nukentėjusiajam S. G. į dešinį žandą nuteistasis kumštimi sudavė mažiausiai vieną smūgį.

Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis D. G. neproporcingai panaudojo fizinę jėgą sulaikydamas mažametį S. G. dėl tariamai padarytos nusikalstamos veikos.

Atmestini skundo teiginiai dėl nukentėjusiojo S. G. padaryto nusikaltimo. Nukentėjusysis nepadarė LR BK uždraustos nusikalstamos veikos, nes nuteistojo D. G. automobiliui nebuvo padarytos jokios žalos. Nors nuteistasis D. G. sulaikinėjo nukentėjusįjį kaip tariamą nusikaltėlį, tačiau dėl sulaikytojo nusikalstamų veiksmų suklydo ir pagal byloje nustatytas fakti­nes aplinkybes negalėjo to suvokti. Kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nenumato asmens, pada­riusio nusikalstamą veiką, sulaikymo ribų peržengimo. Todėl D. G. naudota neproporcinga fizinė jėga nukentėjusiojo atžvilgiu ir dėl to kilę padariniai teisingai įvertinti, nes pilnai atitinka baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos požymius. D. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 140 str. 2 d., nes jie buvo padaryti peržengus proporcingumo principą tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmens veiksmų. Nuteistojo D. G. veiksmuose nėra baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės numatytos LR BK 29 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.