- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-04
- Bylos Nr.
- 2K-831/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Viktoras Aidukas (pran.), Gintaras Goda
- Nuteistasis
- A. T., L. T., A.
- Kategorijos
- 1.2.28.3Savavaldžiavimas (BK 294 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Gintaro Godos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. ir L. T. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) nuteisti:
A. T. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį atlyginti turtinę žalą.
L. T. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartis, kuria Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pakeistas. Nustatyta, kad šiuo nuosprendžiu nuteista L. T. yra ištekėjusi. Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmestas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Priteista iš A. T. ir L. U. solidariai A. G. 4218 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjo, prašiusio skundus tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo, prašiusių skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. T. ir L. T. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe savavaldžiavo: 2004 m. rugpjūčio 6 d. savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė tariamą savo teisę, t. y. nepranešę policijos darbuotojams apie tai, kad prekybos centre ,,Mega Plaza“, esančiame Klaipėdoje, Herkaus Manto g. 21, pavogta A. T. piniginė su 1500 Lt ir mobiliojo ryšio telefonas ,,Nokia“, pasivijo iš prekybos centro išėjusius D. G. ir R. G., A. T., paėmęs už rankos, nusivedė D. G. už prekybos centro ,,Mega Plaza“. Ten už rankos D. G. laikė L. U. A. T. iš R. G. atėmė mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3310“. Šiam išsigandus ir pabėgus, jis paėmė už rankos D. G. ir kartu su L. U. prievarta nusivedė jį į miškelį, esantį Klaipėdoje, prie Klaipėdos miesto stadiono, Sportininkų g. 46. Ten panaudodamas psichinę prievartą, t. y. palenkęs jo sprandą, smūgiavo į nugarą, ranka trenkė per veidą, taip padarė D. G. nežymų sveikatos sutrikdymą ir, grasindamas D. G., kad nuveš jį į sodą, kuriame šis numirs ir nebepamatys mamos, reikalavo grąžinti tariamai iš jo pagrobtus 1500 Lt ir mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia“.
Kasaciniais skundais A. T. ir L. T. prašo panaikinti 2006 m. gruodžio 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį bei 2007 m. birželio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti. Kasatoriai nurodo, kad teismų išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis bei baudžiamojo proceso įstatymai, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos tiek surašant apkaltinamąjį nuosprendį, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Abu kasatoriai nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio (nustatomojoje ir aprašomojoje) dalyse nenurodyti motyvai, kuriais remdamasis teismas nustatė jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikimą bendrininkų grupe. Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų ne bet koks dalyvavimas, o dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir bet kurią kitą nusikalstamos veikos padarymo formą, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Tačiau nei pareikštame įtarime, nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje, nei galiausiai apeliacinės teismo nutartyje neužsimena apie tuos požymius.
Šalies argumentai
Kasatoriai teigia, kad padaryti jų veiksmai (tikėtina jų daiktus pagrobusių asmenų sulaikymas) jokio pavojaus visuomenei ar jų teisėms nekėlė, jų veiksmų motyvai visiškai nebuvo susiję su apibrėžta tyčia padaryti teismų sprendimuose nurodytą nusikalstamą veiką, nes patys motyvai turi atsitiktinumo (situacijos) požymių. Jokios nusikalstamos veikos nei tiesiogiai, nei kitaip jie padaryti tikrai nesiekė, norėjo tik sulaikyti asmenis, tikėtina įvykdžiusius vagystę bei teisingai išspręsti susidariusią situaciją. Tai patvirtina ir liudytojo A. Ž. parodymai, kuris patvirtino, kad jis buvo pakviestas tam, kad nuvežtų kasatorius ir D. G. iki parduotuvės ,,Mega Plaza“, kur laukė pastarojo tėvai. Tokie jų veiksmai vertintini kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
Kasatorių nuomone, apylinkės teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.2 bei 3.1.10 punktų reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys prieštarauja 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 29 punkto reikalavimams.
Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi tiksliai nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, aplinkybes, apibūdinančiais konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingus faktus ir aplinkybes. Apkaltinamojo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra nurodyti motyvai, kuo remiantis, teismas nuosprendyje nustatė jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikimą bendrininkų grupe.
Be to, kasatorė L. T. nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas, nutardamas atlikti įrodymų tyrimą šioje baudžiamojoje byloje ir tuo iš esmės pripažindamas, kad jų tyrimą pirmosios instancijos teismas atliko neišsamiai, atliko įrodymų tyrimą formaliai ir taip pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 11 punkto reikalavimus. Iškviestam į posėdį D. G. baudžiamąją bylą nagrinėjusi teismo kolegija neuždavė nei vieno klausimo ir nieko netikslino, todėl jo parodymų prieštaravimai liko, o esminės bylos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos.
Šalies argumentai
Kasatoriai taip pat nurodo, kad abiejų instancijų teismai ignoravo BPK 301 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą teismams apkaltinamąjį nuosprendį grįsti iš esmės vien tik nukentėjusiojo asmens parodymais, jei jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, taip esmingai pažeisdami BPK 1 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą jų teisę į teisingą teismo sprendimą bei BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus.
Abu kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nuosprendyje taikė BPK 113, 115 straipsnių nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neperžiūrėjo šio nuosprendžio dalies teisėtumo. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. BPK 115 straipsnis įpareigoja teismus, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, remtis įrodymais tiek priimant sprendimą dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, tiek dėl jo dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad turtinės žalos dėl įvykio D. G. visai nepatyrė. Iš 2004 m. rugpjūčio 12 d. specialisto išvados Nr. 1641/04(03) matyti, kad praėjus dviem dienoms po įvykio D. G. kūno apžiūros metu jokių išorinių kūno sužalojimų žymių nenustatyta. Visa turtinė žala yra patirta dėl psichinės traumos ir yra įrodinėjama neteisėtais kvitais, nes byloje nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kurie konkrečiai psichiatrai ar psichologai bei kada D. G. įstatymų nustatyta tvarka yra diagnozavę psichinę traumą. Iš viso to akivaizdžiai matyti, kad teismai, nepagrįstai ir neteisėtai išsprendę turtinės žalos dydžio klausimą, nepagrįstai ir neteisėtai išsprendė ir neturtinės žalos dydžio priteisimo klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų A. T. ir L. T. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 24 straipsnio taikymo
Kasatorių skundžiamuose teismų sprendimuose konstatuota, kad nuteistieji A. T. ir L. T. nusikalstamą veiką padarė „veikdami bendrininkų grupe“ ir tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Kasatoriai teigia, kad ši jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė teismų konstatuota nepagrįstai.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje abu nuteistieji pasivijo iš prekybos centro išėjusius D. G. ir R. G., abu laikė D. G., o po to vedė nukentėjusįjį gatvėmis, abu reikalavo, kad D. G. prisipažintų pavogęs piniginę. A. T. mušė D. G., abu grasino jam. Taigi nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtino, kad abu nuteistieji turėjo bendrą tikslą ir jo siekė suderintais veiksmais, t. y. veikė bendrininkų grupe.
Dėl nuteistųjų L. T. ir A. T. veikos kvalifikavimo
Kasatoriai kasaciniuose skunduose nurodo, kad jie jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o pasinaudojo BK 29 straipsnyje įtvirtinta teise sulaikyti įtariamus jų atžvilgiu nusikalstamą veiką įvykdžiusius asmenis, todėl tokie jų veiksmai turi būti vertinami kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Šis kasatorių teiginys nepagrįstas.
BK 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba <...> jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti.
Kaip matyti iš L. T. kasacinio skundo, <...ji ir A. T. staigiai ir intuityviai apsisprendė nusikaltimą galimai įvykdžiusius asmenis sulaikyti...>. Kolegija pažymi, kad BK 29 straipsnio nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos, nes niekas nematė, jog D. G. ar R. G. padarė nusikaltimą, ir niekas nenurodė į juos kaip į asmenis, padariusius nusikaltimą.
Kasatorė taip pat skunde nurodo, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes ji nemušė nukentėjusiųjų, tačiau teismui tinkamai nemotyvavus fizinio ar psichinio smurto panaudojimo fakto lieka neaišku, kodėl jos padaryta veika yra pripažinta nusikaltimu, o ne administraciniu teisės pažeidimu, numatytu ATPK 188 straipsnyje.
Pagal ATPK 9 straipsnio 2 dalį administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
ATPK 188 straipsnyje (savavaldžiavimas) yra numatyta atsakomybė už savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymą savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadariusi esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms.
Atsakomybė už savavaldžiavimą pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nustatyta tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.
Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes kasatoriai savavaldžiaudami panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį ir psichinį smurtą, todėl jų veika teismų pagrįstai nepripažinta administraciniu teisės pažeidimu pagal ATPK 188 straipsnį, o kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes šis ATPK straipsnis neapima fizinio ar psichinio smurto panaudojimo savavaldžiavimo atveju.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301–305 straipsnių taikymo
Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai ignoravo BPK 301 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą teismams apkaltinamąjį nuosprendį grįsti iš esmės vien tik nukentėjusiojo D. G. parodymais, jei jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, taip esmingai pažeisdami BPK 1 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą jų teisę į teisingą teismo sprendimą bei BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinti bendra tvarka.
Kolegijai nekelia abejonių apkaltinamojo nuosprendžio išvada, kad nuteistieji savavaldžiaudami panaudojo fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį D. G. Šią išvadą teismas padarė išnagrinėjęs ir įvertinęs ne vien nukentėjusiojo D. G., bet ir nukentėjusiojo R. G. parodymus, medicinos specialisto išvadą, nukentėjusiojo D. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolą ir jo priedus, liudytojų parodymus. Taigi, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio reikalavimais, teismas pripažino įrodymais įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis.
Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes; tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Be to, apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, kurios nuosprendyje negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.2, 3.1.3 punktai).
Kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir turi kai kurių trukumų, tačiau nuosprendis surašytas iš esmės laikantis BPK 305 straipsnio reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“). Teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, 2007 m. balandžio 12 d. priėmė nutartį atlikti byloje įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusįjį D. G., nes neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės. Kasatorė kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija nukentėjusiajam neuždavė klausimų, tačiau klausimų turėjo tiek nukentėjusiojo D. G. atstovė advokatė B. Piktužienė, tiek nuteistųjų gynėjas advokatas E. Dereškevičius, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Kasatoriai nesutinka atlyginti nei turtinės, nei neturtinės žalos, nes mano, kad žala priteista nepagrįstai, tačiau byloje nustatyta, kad nuteistieji A. T. ir L. T. tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarė žalą nukentėjusiajam D. G., todėl jie pagrįstai buvo teismo įpareigoti tą žalą atlyginti.
Nukentėjusiojo D. G. įstatyminis atstovas A. G. (tėvas) dėl patirtos sūnaus psichinės traumos turėjo išlaidų, susijusių su jo gydymu. Civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo suma – 5134 Lt.
Apylinkės teismas, tenkindamas iš dalies nukentėjusiojo įstatyminio atstovo pareikštą civilinį ieškinį, padarė teisingas išvadas dėl jo pagrįstumo ir dydžio bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvavo, kodėl priteista 4218 Lt dydžio turtinė žala nėra per didelė.
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir CK 6.282 nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas visą neturtinės žalos dydį – 10 000 Lt, nuosprendyje nurodė, kad buvo atsižvelgta į tai, jog nukentėjusysis yra nepilnametis, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nes psichinę ir fizinę prievartą du asmenys prieš jį naudojo kelias valandas.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvavo, kodėl priteista 10 000 Lt dydžio neturtinė žala nėra per didelė ir pagrindo ją mažinti taip pat nėra.
Kolegijos nuomone, kasatoriai naujų aplinkybių, kurioms esant reikėtų mažinti priteistos neturtinės žalos dydį, nenurodė, todėl ši jų kasacinių skundų dalis netenkintina.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų A. T. ir L. T. kasacinius skundus atmesti.