Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr.1A-201/2012Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.10.1; 1.2.28.4; 1.2.4.6.6; 1.2.3.1

2012 m. balandžio 18 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams ir 3 mėnesiams;

- Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams ir 10 mėnesių;

- Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą (A. Ž. nesunkus sveikatos sutrikdymas kankinant) laisvės atėmimo bausme 3 metams;

- Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 12 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, J. P. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš nuteistojo J. P. nukentėjusiajam V. Š. priteistas 15 000 litų neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 13 d., apie 22.20 val., veikdamas bendrininkų grupe su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui išspyrus namo duris, prieš savininko valią įsibrovė į A. Ž. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Šiame name J. P. , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, siekdamas išsiaiškinti jam priklausančio keturračio motociklo vagystės aplinkybes, vykdė savo tariamą teisę, panaudodamas fizinę bei psichinę prievartą. Nenustatytiems asmenims liepus nukentėjusiesiems rengtis ir sudavus mediniu pagaliu ir kastuvo kotu po vieną kartą nukentėjusiajam V. Š. per nugarą, panaudodami smurtą neteisėtai atėmė nukentėjusiesiems A. Ž. ir V. Š. laisvę – privertė juos išeiti iš namo ir įlipti į ikiteisminiu tyrimu nenustatytą automobilį ir prieš nukentėjusiųjų valią jo (J. P. ) vairuojamu automobiliu vežė juos Panevėžio mieste, Aguonų gatve. Po to nenustatytas asmuo išsitraukė pistoletą ir iššovė vieną kartą V. Š. į pakaušį ir vieną kartą A. Ž. į kairę koją. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, J. P. kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis nuvežė nukentėjusiuosius į Panevėžio rajone, Panevėžio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime esantį mišką, kur ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys liepė gultis V. Š. ir A. Ž. ant sniego, reikalavo pasakyti, kur yra pavogtas keturratis motociklas, ne trumpiau kaip 1 valandą neleido nukentėjusiesiems atsistoti nuo sniego ir sudavė ne mažiau kaip 20 kartų nukentėjusiajam A. Ž. į įvairias kūno vietas. Bendrais tyčiniais veiksmais J. P. kartu su kitais asmenimis padarė skeveldrinį stipinkaulio galvutės lūžį, paviršutinę šautinę kairės šlaunies priekinio - išorinio paviršiaus žaizdą, paviršutinius kairės kaktos pusės, kairio antakio, nosies šaknies, apatinio kairio voko, kairio skruosto, nosies viršūnės, kairės alkūnės, dešinio nykščio odos nubrozdinimus, poodines kraujosruvas kairėje kaktos pusėje, kairiuose vokuose, dešiniam nykšty, kairio peties - mentės srities, kairio žasto, kairės plaštakos, kairės šlaunies, kairės blauzdos, nugaros srityje; muštines kairės kaktos pusės, kairio antakio, dešinio apatinio voko, kairio žasto, kairės alkūnės, kairės plaštakos, kairio IV-V pirštakaulių delnakaulių sąnarių sričių žaizdas, kairio plaučio, skrandžio, kairio inksto sumušimus. Šiais veiksmais J. P. kankindamas nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. Ž. sveikatą. Be to, du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius nukentėjusiajam V. Š. į galvą bei krūtinės sritį, tuo padarydami odos nubrozdinimus viršugalvyje ir pakaušyje, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje pusėje ir šiais veiksmais nežymiai sutrikdydami nukentėjusiojo V. Š. sveikatą.

Be to, J. P. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog nukentėjusysis A. Ž. yra neblaivus, apsvaigęs nuo alkoholio ir pavartoto prieš jį smurto, sušalęs, nes išgulėjo ant sniego ne mažiau kaip 1 valandą ir buvo apsirengęs oro sąlygoms netinkančiais drabužiais, tyčia, nakties metu, žiemą, esant 10,2 laipsnių šalčio temperatūrai, veikdamas bendrininkų grupe su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, paliko nukentėjusįjį A. Ž. gulėti sumuštą miške, kur nukentėjusysis mirė nuo bendro kūno atšalimo. Šiais veiksmais J. P. numatė, kad kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir gali atimti jo gyvybę, ir nors gyvybės atimti nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Šiais veiksmais J. P. tyčia nužudė A. Ž. .

Nuteistasis J. P. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir šališkai vertino faktines bylos aplinkybes, vadovavosi prielaidomis ir nesiaiškino bei nenustatė, kur jis buvo nusikaltimo padarymo metu. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad jo (J. P. ) nurodytą versiją atitinka ir byloje esantys duomenys apie jo mobiliojo ryšio telefono prisijungimą prie stočių.

Apelianto nuomone, jo versiją, kad jis įvykio vietoje nebuvo, patvirtina ir V. Š. elgesys, kuris, atėjęs pas P. K. , nieko neužsiminė apie sumuštą ir miške paliktą draugą, neprašė jokios pagalbos, turėdamas mobiliojo ryšio telefoną, nekvietė greitosios medicininės pagalbos. Nuteistajam atrodo neįtikinami ir V. Š. pasiteisinimai dėl tokio elgesio - buvo pasimetęs ir išsigandęs. Apeliantas mano, kad minėtas V. Š. elgesys parodo, kas paliko miške bejėgiškos būklės nukentėjusįjį A. Ž. . Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad V. Š. , kitą dieną po įvykio atėjęs pas E. V. , neįvardijo jį į mišką nuvežusių ir ten sumušusių asmenų, teigdamas, kad tai padarė jam nepažįstami žmonės. Tokias aplinkybes jis nurodė ir 2010 m. sausio 14 d. vykusių apklausų metu. Nuteistasis pažymi, kad V. Š. tik vėliau patikslino, kad atpažino J. P. kaip vieną iš trijų kaltininkų, kurį žinojo kaip G. žentą. Apeliantas mano, kad tokius parodymus V. Š. davė norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad paliko nukentėjusįjį įvykio vietoje.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M29/10(05) matyti, kad A. Ž. mirtį lėmė natūralaus šalčio poveikis, padaryti sužalojimai įtakos mirčiai neturėjo.

Apeliantui nesuprantama, kodėl M. M. , kurį V. Š. atpažino kaip kitą asmenį, dalyvavusį padarant nusikaltimus, nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas. Nuteistojo nuomone, ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad, pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neobjektyvus, šališkas ir priimtas vadovaujantis prielaidomis. Be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta tiesioginių, objektyvių ir neginčijamų jo (J. P. ) kaltės įrodymų, byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas, nuteistasis apeliaciniame skunde be kita ko nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai ir neobjektyviai, vadovavosi prielaidomis, nesiaiškino ir nenustatė, kur jis buvo nusikaltimo padarymo metu. Jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad jo (J. P. ) nurodytą versiją atitinka ir byloje esantys duomenys apie jo mobiliojo ryšio telefono prisijungimą prie stočių.

Šie apeliacinio skundo teiginiai nėra pagrįsti.

Iš Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos 2010-02-22 rašto matyti, kad, atlikus iš UAB „Omnitel“ gautų išklotinių analizę, nustatyta, kad 2010-01-13 J. P. savo mobiliuoju abonentu Nr. 8 612 27 226 skambučiais ir SMS žinutėmis bendravo daugiausia su abonentu, kurio numeris yra 8 638 50 901. 21 val. 44 min. J. P. į šį numerį skambino jungdamasis prie telekomunikacijų tiekėjo bokšto Nr. 4092; 22 val. 29 min. ir 22 val. 43 min. – jungdamasis prie bokšto Nr. 4148. 23 val. 23 min. jis skambino į numerį 8 607 14 771, jungdamasis prie bokšto Nr. 4156, o 0 val. 9 min. - jungdamasis prie bokšto Nr. 4097. Paskutinis bendravimas tą naktį užfiksuotas 0 val. 50 min., jungiantis prie bokšto Nr. 4198 (b. l. 195, t. 1). Šiame rašte pateikta informacija atitinka Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK kriminalinės policijos skyriaus 2010-01-21 rašto Nr. 50-76-3-IL-71 priede pateiktą informaciją, kur nurodyti visi minėto telefono numerio, priklausiusio J. P. , ryšių duomenys už laikotarpį nuo 2009-12-01 iki 2010-01-16 (b. l. 148-173, t. 1).

2010-03-02 UAB „Omnitel“ informacijos kontrolės specialistės rašte Nr. 2400-584, atsakant į Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK kriminalinės policijos skyriaus paklausimą, nurodyta, kad visos 5 paminėtos bazinės stotys (Nr. 4092, 4097, 4148, 4156, 4198) yra įkurtos Panevėžio mieste. Pirmosios 2 įkurtos Dariaus ir Girėno g. 19, stotis Nr. 4148 - Respublikos g. 58B, stotis Nr. 4156 - Smėlynės g. 73 ir stotis Nr. 4198 - A. Jakšto g. 6. Rašte nurodyta, kad celės veikimo nuotolis sudaro nuo 0,33 km. iki 1,12 km. Toliau rašte paaiškinta, kad celių veikimo atstumai bei kryptys yra radijo tinklo planavimo duomenys, atspindintys tiktai vidutinį statistinį abonentų aptarnavimą tinkle, bet nereiškiantys garantuotos buvimo vietos. Be to, ši informacija (spindulys, azimutas) gali keistis dėl tinklo modifikavimo darbų. Konkretaus abonento skambučiams planavimo duomenų besąlygiškai taikyti negalima. UAB „Omnitel“ neturi techninių priemonių tiksliai nustatyti konkretaus abonento buvimo vietą konkrečiu laiko momentu. Tačiau žinant faktą, kad per konkrečią celę vyko skambutis, galima tikrai teigti, kad pokalbio metu abonentas nebuvo nutolęs nuo GSM bazinės stoties daugiau kaip 35 km ir nuo UMTS bazinės stoties daugiau kaip 20 km, nes didesniu atstumu tarp abonento ir stoties nebeįmanoma sinchronizacija, net jei signalo lygis būtų pakankamas (b. l. 1, t. 2).

Iš kompaktinės plokštelės apžiūros protokolo matyti, kad joje įrašytas garso įrašas, iš kurio matyti, jog 2010-01-13 vyriškis paskambino į bendrąjį pagalbos centrą ir kvietė pagalbą nuo užpuolikų į namą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) (b. l. 58-59, t. 1). Iš įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, paminėto namo laukinėse duryse ties spyna matyti du mechaninio poveikio pėdsakai (b. l. 15-18, t. 1). Kad tiek A. Ž. , tiek ir V. Š. buvo prievarta išvežti būtent iš šio namo, patvirtina ir ne kartą duoti V. Š. parodymai, ir ši jo parodymų dalis apeliaciniame skunde nėra ginčijama. Iš kito įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2010-01-14 A. Ž. lavonas rastas Panevėžio rajono, Panevėžio seniūnijos, Petrauskynės kaime, Žaliosios girios pakraštyje. Kaip nurodyta protokole, ši vieta pasiekiama nuo Panevėžio miesto važiuojant kelio Panevėžys – Pasvalys - Ryga 6 km, po to pasukus į dešinę, pavažiavus 2 km ir ten prasidėjus Žaliajai giriai - dar pavažiavus 450 metrų (b. l. 20-23, t. 1). Taigi, net jei nurodytus atstumus vertinti kaip vienos krypties ir juos sudėjus, lavono radimo vieta nuo Panevėžio nebūtų nutolusi net 10 km. Atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio miestas nėra platesnis kaip keli kilometrai ir 10 km nesiekia, akivaizdu, kad atstumas nuo bet kurios iš 5 paminėtų bazinių stočių (Nr. 4092, 4097, 4148, 4156, 4198), prie kurių atskirais momentais buvo prisijungęs nuteistajam priklausantis telefono numeris 2010-01-13 21 val. 44 min. ir kitos dienos 0 val. 50 min. laikotarpiu, iki A. Ž. lavono radimo vietos yra mažesnis kaip 20 km. Taigi, byloje esantys duomenys apie jo mobiliojo ryšio telefono prisijungimą prie stočių neprieštarauja skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms apie nuteistojo buvimą abiejose įvykio vietose nurodytu laiku. Nėra jokio pagrindo sutikti su deklaratyviu apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai ir neobjektyviai.

Tai, kad nuteistasis buvo tarp asmenų, kurie iš namo Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) prievarta išvežė V. Š. bei A. Ž. , nuvežė į mišką, sumušė ir paliko miške, kur A. Ž. kitą dieną buvo rastas negyvas dėl sušalimo, patvirtina ne prielaidos, kaip rašoma apeliaciniame skunde, bet įrodymų reikalavimus atitinkantys duomenys.

Tai visų pirma nukentėjusiojo V. Š. parodymai.

Šis asmuo visuose parodymuose nuosekliai teigė, kad vienas iš tų trijų vyriškių, kurie pavartojo prieš jį ir A. Ž. prievartą 2010-01-13 vakare, buvo J. P. .

Kritikuodamas V. Š. , kaip įrodymų šaltinio patikimumą, apeliantas nurodo, jog V. Š. kitą dieną po įvykio atėjęs pas E. V. , neįvardijo jį į mišką nuvežusių ir ten sumušusių asmenų, teigdamas, kad tai padarė jam nepažįstami žmonės. Tokias aplinkybes jis nurodė ir 2010 m. sausio 14 d. vykusių apklausų metu. Nuteistasis pažymi, kad V. Š. tik vėliau patikslino, kad atpažino J. P. kaip vieną iš trijų kaltininkų, kurį žinojo kaip G. žentą.

Tokia V. Š. parodymų kritika neatitinka pirmosios instancijos teismo bei ikiteisminio tyrimo protokoluose užfiksuotų E. V. bei V. Š. parodymų, todėl atmestina kaip nepagrįsta. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas E. V. parodė, kad 2010-01-14 apie 11-12 val. pas jo motiną atėjo V. Š. . Jis pasakojo, kad trys asmenys jį ir liudytojo motinos kaimyną, gyvenantį (duomenys neskelbtini) name, išvežė į mišką ir primušė. V. Š. klausė, ar jie nematė to kaimyno, sužinojęs, kad nematė, prašė važiuoti jo paieškoti į mišką. Nuvažiavę rado tą kaimyną negyvą, iškvietė policiją.

Liudytojas E. V. nesakė, kad V. Š. būtų teigęs, jog juos į mišką išvežė nepažįstami asmenys, apkaltino kažką pavogus, reikalavo atiduoti. Liudytojas parodė, kad „neįvardijo nė vieno, kas tokie tie asmenys buvo“, „jis neminėjo pavardės to žmogaus, kuris apkaltino“ (E. V. , duodamas parodymus, kalbėjo apie kaltinimus V. Š. ir A. Ž. , kad šie kažką pavogė) (b. l. 11-12, t. 4). Teiginio, kad V. Š. E. V. būtų sakęs, jog nieko iš tų trijų asmenų nepažino, pastarojo parodymuose nėra.

Netiksliai apeliaciniame skunde perteikiami ir 2010-01-14 duoti V. Š. parodymai. Pirmoji jo apklausa atlikta tą dieną nuo 16 val. 30 min. iki 17 val. 30 min. (b. l. 72-73, t. 1). Šioje Apklausoje V. Š. be kita ko parodė, kad vienas iš trijų į A. Ž. namą įsibrovusių ir jį bei A. Ž. į mišką išvežusių bei sumušusių asmenų buvo „iš matymo pažįstamas Jomantas, jo pavardės nežinau, tačiau jis yra mano pažįstamo J. G. žentas“. Pasakodamas apie šį asmenį, V. Š. parodė ir tai, kad 2009 m. gruodžio mėnesį buvo pavogtas jo (J. P. ) keturratis. Jis parodė ir tai, kad miške, kai jis ir A. Ž. buvo mušami, buvo klausinėjama apie tą pavogtą keturratį. Taigi, jau pačioje pirmoje apklausoje V. Š. parodė, jog žino, kad vienas iš tų trijų vyrų yra vardu Jomantas, jis yra ir J. G. žentas, kuriam dingo keturratis. Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmoje apklausoje V. Š. neįvardijo J. P. kaip vieno iš nukentėjusiuosius į mišką nuvežusių ir ten sumušusių asmenų, teigdamas, kad tai padarė jam nepažįstami žmonės, neatitinka bylos medžiagos ir atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. Š. tuoj po pirmosios apklausos, praėjus tik 55 min. buvo apklaustas dar kartą. Šioje apklausoje užfiksuoti iš esmės tokie pat parodymai, kaip ir prieš tai buvusioje apklausoje (b. l. 74-75, t. 1). Apklausus kaip liudytoją abi apklausas atlikusią tyrėją L. Matiukienę, ji negalėjo paaiškinti, kodėl prireikė tą pačią dieną vėl apklausti nukentėjusįjį V. Š. (b. l. 145, t. 4). Iš alkotesterio parodymų matosi, kad pirmosios apklausos pradžioje V. Š. nustatyta 0,91 promilės, kas atitinka lengvą girtumo laipsnį. Nors tyrėja teigia, kad V. Š. neatrodė neblaivus, jo būklės patikrinimas apklausos pradžioje rodo, kad toks įtarimas apie neblaivumą (beje, pagrįstas) buvo. Todėl realiausia, kad apklausa pakartota, siekiant pašalinti galimą neblaivumo įtaką parodymams. Duomenų, ar antrosios apklausos metu V. Š. jau buvo visiškai blaivas, nėra, tačiau realaus pagrindo manyti, kad jis nesugebėjo atpasakoti įvykius, nėra, nes beveik tokius pačius parodymus, išskyrus kai kurias detales, jis davė ir vėlesnių apklausų metu. O tai, kad vienas iš tų trijų asmenų buvo J. P. , jis tvirtino visų apklausų metu. Tokius parodymus jis patvirtino ir 2010-01-16 akistatos su J. P. metu (b. l. 91-92, t. 1).

Kritikuodamas V. Š. parodymus ir teigdamas, kad jis pats (J. P. ) įvykio vietoje nebuvo, apeliantas nurodo, kad tokias aplinkybes patvirtina V. Š. elgesys, kuris, atėjęs pas P. K. , nieko neužsiminė apie sumuštą ir miške paliktą draugą, neprašė jokios pagalbos, turėdamas mobiliojo ryšio telefoną, nekvietė greitosios medicininės pagalbos.

Ir šie argumentai nėra pagrįsti. Iš liudytojo P. K. parodymų seka, kad pas jį apie pirmą valandą nakties atėjęs V. Š. pasiskundė, kad yra sumuštas, bet iš tikro nepasakė, kad miške liko sumuštas žmogus. Tačiau P. K. parodė, kad V. Š. bandė kažkam skambinti telefonu (b. l. 13-14, t. 4). Iš liudytojo A. P. parodymų matyti, kad 2010-01-14 ryte po 7 val. jam paskambino V. Š. ir sakė, kad jį ir A. Ž. miške sumušė, kas tai padarė nesakė. Liudytojas nurodė, kad V. Š. pas jį pagalbos neprašė, tačiau minėjo, kad eina pagalbos į Piniavą (b. l. 16-17, t. 4). V. Š. telefono Nr. 8 609 61 575 skambučių išklotinė patvirtina, kad iš šio telefono 2010-01-14 buvo skambinta į telefoną Nr. 8 605 36 731 (liudytojas A. P. parodė, kad tai jo telefono numeris) 7 val. 28 min. (skambutis praleistas), prisiskambinta tą pačią dieną 7 val. 48 min. (b. l. 11-14, t. 2).

Šių dviejų liudytojų parodymai duoda pagrindą teigti, kad nors V. Š. ir nebuvo pakankamai aktyvus dėl miške likusio A. Ž. gelbėjimo, tačiau nebuvo tam ir visiškai abejingas. Bet kokiu atveju toks jo elgesys, kokį jis pademonstravo nepakankamai aktyviai gelbėdamas miške likusį draugą, niekaip nepaneigia V. Š. parodymų, kad į mišką jį bei A. Ž. išvežusių ir sumušusių asmenų tarpe buvo ir J. P. , kaip tai teigia pastarasis. Iš jau minėtos akistatos tarp V. Š. ir J. P. protokolo matyti, kad suvesti akistaton asmenys nieko neparodė apie kokius nors priešiškus santykius ar dar kažkokias priežastis, dėl kurių V. Š. galėtų siekti apkalbėti J. P. nebūtų nusikaltimų padarymu (b. l. 91-92, t. 1). Tokių priežasčių nematyti ir iš kitos bylos dalies. Todėl atmestinas kaip niekuo nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad V. Š. jį apkalbėjo, siekdamas išvengti atsakomybės už tai, kad miške paliko sumuštą A. Ž. . Pažymėtina ir tai, kad V. Š. viso bylos nagrinėjimo laikotarpiu nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir jos išvengti nebandė, atvirkščiai – jau 2010-01-14 rytą A. P. telefonu sakė, kad jis ir A. žemaitis sumušti miške, minėjo, kad eina ieškoti pagalbos; tą pačią dieną surado žmones, nuvežusius jį iki miške palikto A. Ž. , tą pačią dieną davė parodymus policijai apie žinomas aplinkybes. Be to, apeliaciniame skunde esantis nuteistojo teiginys, apie tai, kad V. Š. jį apkalbėjo, siekdamas išvengti atsakomybės už tai, kad miške paliko sumuštą A. Ž. yra ir nelogiškas, nes nuo to, kas A. Ž. bei V. Š. išvežė į mišką ir sumušė, paties V. Š. veiksmai (pagalbos A. Ž. suteikimo savalaikiškumas ir apimtis) visiškai nepriklausė, todėl apelianto, kaip vieno iš kaltininkų, nurodymas niekaip negalėjo įtakoti V. Š. atsakomybės.

Kaip aplinkybė, patvirtinanti V. Š. parodymų nepatikimumą bei priimto nuosprendžio neobjektyvumą, šališkumą, apeliaciniame skunde nurodoma tai, kad M. M. , kurį V. Š. atpažino kaip kitą asmenį, dalyvavusį padarant nusikaltimus, nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas.

Tačiau situacija dėl M. M. nėra tapati J. P. situacijai. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad V. Š. tarp pateiktų nuotraukų nurodė į M. M. nuotrauką, kaip į asmens, labai labai panašaus į vyrą, kurį apklausoje buvo nurodęs kaip stambų vyrą, kuris buvo tarp tų, kurie mušė jį ir A. Ž. (b. l. 81-84, t. 1). Asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad V. Š. nurodė į M. M. , kaip į labai panašų į asmenį, kuris vartojo smurtą prieš jį ir A. Ž. . Tuo pačiu V. Š. pareiškė, kad nors tas asmuo labai panašus į tą stambų vyriškį, dėl atpažinimo „tikras nesu“ (b. l. 86-89, t. 1). Taigi, M. M. V. Š. atpažino ne kategoriškai, o dėl V. P. jis jokių abejonių neišsakė. M. M. buvo ne atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o ikiteisminis tyrimas prieš jį nutrauktas. Iš 2010-03-26 prokuroro nutarimo matyti, kad tai padaryta dėl to, kad be minėtų atpažinimo protokolų, kuriuose V. Š. M. M. nurodė kaip labai panašų į nusikaltime dalyvavusį vyrą, nebuvo surinkta jokių kitų duomenų, patvirtinančių M. M. dalyvavus nusikaltimo padaryme (b. l. 84,, t. 2).

Tuo tarpu apie J. P. dalyvavimą nusikaltimo padaryme yra surinkta ir kitų įrodymų, ne vien kategoriški V. Š. parodymai apie J. P. . Po sulaikymo J. P. telefone rasta keturračio nuotrauka, daryta, kaip galima spręsti iš telefone rastos informacijos, 2009-12-21 (b. l. 44-49, t. 1). Apklausiamas kaip įtariamasis 2010-01-15 J. P. teigė, kad 2010-01-13 po 22 val. niekur iš namų nebuvo išėjęs, tvirtino, kad nieko nėra girdėjęs apie keturračio vagystę, joks keturratis jam nebuvo pavogtas, taip pat nebuvo joks keturratis pavogtas iš jo draugų ar artimųjų (b. l. 103-104, t. 2). Paklaustas apie tai, kodėl neigė žinąs apie keturračio vagystę, pirmosios instancijos teisme jis pareiškė, kad „nenorėjau, kad figūruotų mano pareiškimas“, o apeliacinės instancijos teisme teigė, kad nenorėjo būti skundikas, policija šito dalyko vis tiek neišaiškintų, keturračio nerastų, čia ne jų reikalas (b. l. 22, t. 4; 76-77, t. 4). Kolegija atkreipia dėmesį, kad prieš 2010-01-15 apklausą J. P. jau buvo pareikštas įtarimas dėl neteisėtų veiksmų prieš V. Š. ir A. Ž. padarymo 2010-01-13 (b. l. 101, t. 2), ir jis negalėjo nesuprasti, kad tiriamas ne keturračio vagystės faktas, o jam pareikšti įtarimai. Todėl vertindama tokius J. P. teismuose duotus paaiškinimus apie prieštaravimus parodymuose, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme J. P. negalėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti, kodėl pirmojoje apklausoje bandė atsiriboti nuo bet kokio ryšio su pavogtu keturračiu ir kad tai jis darė, siekdamas išvengti atsakomybės už kaltus veiksmus, padarytus prieš nukentėjusiuosius V. Š. ir A. Ž. , besiaiškindamas to keturračio vagystę.

Tai, kad vienas iš nusikaltimą padariusių asmenų yra J. P. , iš dalies patvirtina ir liudytojo J. G. parodymai. Šis liudytojas pats nusikaltimo nematė, tačiau parodė, kad eidamas į parduotuvę sutiko V. Š. . Šis jam papasakojo apie tai, kad pas Žemaičius į namą įsiveržė ir jį bei A. Ž. išvežė į mišką ir sumušė. Sakė, kad tai padarė J. P. su kažkuo. Tuo metu, kai pasakojo, buvo praėjusi viena arba dvi dienos po įvykio. V. Š. tada buvo pasimetęs, bet negirtas.

Apie tai, kad V. Š. sakė, jog vienas iš V. Š. bei A. Ž. išvežusių į mišką asmenų buvo J. P. , J. G. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 116-117, t. 1). Šis liudytojas yra apelianto uošvis, santykiai su nuteistuoju, pasak liudytojo, normalūs, todėl manyti, kad šis liudytojas kalba netiesą, taip pat nėra pagrindo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo apklausta liudytoja D. B. . Ji parodė, kad J. P. yra jos buvusio sugyventinio draugas. Ji su J. P. pažįstama apie 10 metų, jiedu buvo tapę meilužiais, susitikinėdavo 1-3 kartus per mėnesį. Kiek liudytoja pamena, 2011 m. vasarą J. P. žmona jai pasakė, kad J. P. turi problemų dėl baudžiamosios bylos, paprašė padėti jam, pasakyti, kad sausio 13 d. ji buvo su J. P. . Liudytoja parodė esanti tikra, kad iš tikro sausio 13 d. ji buvo su J. P. . Tą dieną apie 22 val. ji nuėjo iki J. P. buto Panevėžio m. Statybininkų gatvėje, tačiau niekas jai durų neatidarė, tada ji laiptais lipo žemyn ir sutiko J. P. . Tada jie abu nuėjo į J. P. butą, ten kažkiek pabuvo, po to važiavo iki J. P. žmonos tėvų namų, esančių Panevėžio miesto dalyje, vadinamoje „Rožynu“, nes ten J. P. reikėjo degalų. Po to grįžo į J. P. butą, pabuvo, ir po to J. P. parvežė ją netoli jos namų, esančių Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), ir apie 23 val. 30 min. paleido (b. l. 77-79, t. 4).

Labai panašiai apie to vakaro bendravimą su liudytoja D. B. apeliacinės instancijos teisme parodė ir J. P. (b. l. 75-77, t. 4). Nepaisant šio parodymų panašumo, teisėjų kolegija nei nuteistojo, nei liudytojos D. B. parodymų apie J. P. buvimo vietą 2010-01-13 vakare nelaiko patikimais ir jais nesivadovauja. Liudytoja D. B. , kaip minėta, parodė, kad J. P. žmona paprašė jos pasakyti, kad sausio 13 d. ji buvo su J. P. . Būtent apie šį vakarą liudytoja ir parodė, nors negalėjo paaiškinti, kuo tas vakaras buvo toks įsimintinas, ji negalėjo nieko papasakoti apie prieš tai buvusį jos ir J. P. susitikimą, negalėjo papasakoti apie savaitės senumo aplinkybes. Taip pat sunku patikėti, kaip liudytoja netikėtai dingus J. P. , iki 2011 m. vasaros, t. y. net apie pusantrų metų nieko nežinojo apie tai, kad jis sulaikytas, apkaltintas ir nuteistas.

Apklausiamas 2010-01-15 kaip įtariamasis J. P. parodė, kad 2010-01-13 iki 22 val. buvo pas savo motiną, po to savo automobiliu grįžo namo ir niekur išvykęs tą vakarą nebebuvo. Apie jokią moterį, su kuria tą vakarą bendravo, J. P. neparodė (b. l. 103-104, t. 2). Apklausiama kaip liudytoja nuteistojo sesuo J. S. parodė, kad sausio 13 d. J. P. pas motiną atėjo apie 20 val. ir išbuvo ten iki maždaug 23 valandos, nes jam tada paskambino, matomai Daiva, ir brolis pasakė, kad „gerai parvešiu“ (b. l. 154-155, t. 3). Tačiau iš D. B. parodymų sektų, kad ji jau apie 22 val. susitiko su J. P. . Ar telefonu ji susiskambino su J. P. ir ar susitarė susitikti, D. B. teigia nepamenanti. J. P. taip pat teigia, jog su D. B. bendravo nuo 22 val. Iš jo bei D. B. parodymų apie tai, kad nuo susitikimo pradžios jie pabuvo J. P. bute, po to nuvyko iki J. P. uošvių namo, kur J. P. paėmė kuro, po to vėl grįžo ir pabuvo J. P. bute, o po to iki 23 val. 30 min. J. P. liudytoją dar parvežė už miesto, galima manyti, kad daug labiau tikėtina, jog šie įvykiai galėjo užimti 1,5 o ne 0,5 val., todėl liudytoja J. S. nurodytas jos girdėto skambučio laikas nėra tikslus, tai galėjo būti apie valandą anksčiau.

Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK kriminalinės policijos skyriaus 2010-01-21 rašto Nr. 50-76-3-IL-71 priede pateiktoje informacijoje nurodyti visi telefono numerio 612 27 226, priklausiusio J. P. , ryšių duomenys už laikotarpį nuo 2009-12-01 iki 2010-01-16. Iš tarnybinio pranešimo žinoma, kad J. P. naudojosi ir kitu telefonu, kurio Nr. 8639 232 53 (b. l. 195, t. 1). Telefone buvusios SIM kortelės turinio ryšio operatorius „Bitė“ neturėjo galimybės pateikti (b. l. 9, t. 2). Tačiau iš apžiūros protokolo matyti, kad telefono Nokia N 95, kuriame buvo SIM kortelė su šiuo numeriu, ryšių duomenų registrai įrašų neturi, o paskutinis pranešimas gautas 2010-01-14 14 val. 38 min., prieš tai esantis pranešimas gautas 2010-01-09 (b. l. 44-47, t. 1). Šie duomenys leidžia manyti, kad 2010-01-13 šis telefonas buvo nenaudojamas. Žiūrint į aptariamą laikotarpį, kurio metu D. B. galėjo skambinti J. P. , apie ką parodė apelianto sesuo – 2010-01-13 apie 22-23 val., matyti, kad 21 val. 44 min. užfiksuotas įeinantis skambutis į J. P. telefoną Nr. 612 27 226 iš numerio 63850901, o skambučio trukmė 63 sekundės. Kitas (vėlesnis) įeinantis skambutis į J. P. telefoną užfiksuotas tą patį vakarą 22 val. 29 min. iš to paties numerio 63850901, jo trukmė 13 sekundžių. Dar vėlesnis skambutis iš to paties numerio J. P. užfiksuotas 22 val. 43 min.; jo trukmė 34 sekundės. Kitas, dar vėlesnis skambutis iš to paties numerio J. P. užfiksuotas 22 val. 52 min.; jo trukmė 12 sekundžių (b. l. 148-173, t. 1). Kam priklauso telefono numeris 63850901 nenustatyta, nes iš tarnybinio pranešimo matyti, kad tai išankstinio apmokėjimo kortelei „Labas“ priskirtas numeris (b. l. 199, t. 1). Liudytoja D. B. parodė, kad savo turėtų telefono numerių nepamena, tačiau remiantis minėtu skambučių sąrašu ir liudytojos J. S. parodymais, darytina išvada, kad jei D. B. ir skambino J. P. , tai ji galėjo padaryti naudodamasi telefonu, kurio numeris 63850901, nes kitų įeinančių ir atsilieptų skambučių tuo laikotarpiu J. P. neužfiksuota. Tačiau nei J. P. , nei D. B. neparodė, kad tą vakarą taip intensyviai būtų skambinę vienas kitam, kaip tai matyti iš įrašų skambučių sąraše. Be to, toks atsilieptų skambučių kiekis - 4 skambučiai- nuo 21 val. 44 min. iki 22 val. 52 min. leidžia tvirtinti, kad J. P. ir jam skambinęs asmuo nebuvo kartu.

Visuma šių duomenų duoda pagrindą teigti, kad liudytojos D. B. parodymai nepatvirtina, kad J. P. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo su liudytoja, o ne nusikaltimų vietoje.

Kaip minėta, nukentėjusysis V. Š. visų apklausų metu nuosekliai patvirtino, kad J. P. buvo vienas iš trijų jį bei A. Ž. į mišką išvežusių ir sumušusių asmenų. Tačiau jo parodymai apie kitas įvykio aplinkybes, nėra visiškai vienodi.

Pirmosiose apklausose jis parodė apie J. P. ir kitų dviejų nenustatytų asmenų atliktus įsibrovimą į A. Ž. namus, prievartinį išvežimą į mišką, tardymą dėl dingusio keturračio, prieš jį ir A. Ž. pavartotus smurto veiksmus, tačiau nieko neparodė apie tai, kad A. Ž. buvo ketinta padegti apliejus degiu skysčiu (b. l. 72-75, 76-78, t. 1). Apklausiamas Panevėžio miesto apylinkės teisme jis parodė dar ir tai, kad būnant miške J. P. ir stambus vyras buvo pasišalinę, tačiau greit sugrįžo. Jis (V. Š. ) gulėdamas ant sniego girdėjo, kaip kažką pila ant A. Ž. , kūrė žiebtuvėlį. Suprato, kad nori uždegti. Jiems pasišalinus, bandė A. Ž. pakelti, tačiau šis susmuko (b. l. 106-109, t. 3). Apklausiamas apygardos teisme, V. Š. taip pat parodė, kad miške A. Ž. buvo kažkuo apipiltas, girdėjo žibintuvėlio spragsėjimą (b. l. 10-11, t. 4). Tikrinant šias aplinkybes, buvo atlikti kai kurie įrodymų tyrimo veiksmai. Apklausti kaip liudytojai įvykio vietą miške apžiūrėję pareigūnai Daiva Daugirdienė ir Raimondas Davainis parodė, kad ant A. Ž. lavono ir šalia degiųjų medžiagų kvapo ir pėdsakų neaptiko, o ar lavono drabužiai buvo drėgni, sunku pasakyti. Liudytojai parodė 5-7 metrų atstumu nuo lavono matę dėmę, panašią į paliekamą šlapimo (b. l. 100-102, t. 4). Tikrinant šias aplinkybę, pagal apeliacinės instancijos teismo pavedimą 2011-12-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas A. Nevardauskis, dalyvaujant Panevėžio apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų vyresniajam specialistui Laisvydui Kalniečiui, apžiūrėjo mirusiojo A. Ž. rūbus, kuriuos jis dėvėjo, ir batus, kuriuos avėjo įvykio metu. Apžiūros metu dėmių ar kvapo, būdingo degiosioms medžiagoms, nerasta. Apžiūroje dalyvavęs specialistas nurodė, kad tai nustatyti galėtų degiųjų medžiagų ekspertizė (b. l. 87, t. 4). Tokia ekspertizė buvo paskirta ir jos akte nurodyta, kad ant tirti pateiktų A. Ž. pusbačių, sportinių kelnių ir džinsinių kelnių yra degių skysčių – dyzelino ir alyvos pėdsakų. Ant jo striukės, megztinio, golfo, sportinių marškinėlių, kojinių ir glaudžių degių skysčių, įskaitant dyzeliną ir alyvą, pėdsakų nėra. Akte nurodyta ir tai, kad daugelis degių skysčių yra lakūs ir priklausomai nuo degaus skysčio rūšies ir kiekio, taip pat priklausomai nuo to, ar objektai saugoti supakuoti hermetiškoje aplinkoje, nuo 2010-01-13 iki tyrimo atlikimo 2012 m. nuo objektų galėjo išgaruoti (b. l. 121-123, t. 4). Visuma šių duomenų iš esmės nepatvirtina, kad A. Ž. miške buvo apipiltas degiu skysčiu. Tačiau tokia galimybė, ypač atsižvelgiant į ekspertų išvadą apie rastus degiųjų medžiagų pėdsakus bei priežastis, dėl ko pėdsakai gali neišlikti, nėra ir paneigta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pasakodamas apie A. Ž. apipylimą, V. Š. netvirtino tai matęs tiesiogiai, iš jo parodymų seka, kad jis, būdamas priverstas gulėti veidu į sniegą, girdėjo pilamo skysčio garsą ir žibintuvėlio spragsėjimą, tačiau šitokius garsus gali sukelti ir šlapinimasis, apie kurio pėdsakų buvimą įvykio vietoje parodė liudytojai Daiva Daugirdienė ir Raimondas Davainis, bei bandymas uždegti žiebtuvėlį užsirūkant ar dėl kitų priežasčių. Todėl teigti, kad duodamas parodymus dabar jau miręs V. Š. melavo ir dėl to atmesti jo kitus parodymus nėra pagrindo.

Visuma nurodytų motyvų patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad J. P. , veikdamas bendrininkų grupe su dviem nenustatytais asmenimis, atliko jam inkriminuotas nusikalstamas veikas – įsibrovė į A. Ž. priklausantį gyvenamąjį namą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, siekdamas išsiaiškinti jam priklausančio keturračio motociklo vagystės aplinkybes, vykdė savo tariamą teisę, panaudodamas fizinę bei psichinę prievartą, kankindamas nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. Ž. sveikatą bei padarė tyčinį nužudymą. Apeliaciniame skunde pastarosios veikos kvalifikavimas ginčijamas, teigiama, kad iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M29/10(05) matyti, kad A. Ž. mirtį lėmė natūralaus šalčio poveikis, padaryti sužalojimai įtakos mirčiai neturėjo.

Šioje specialisto išvadoje iš tikro nurodyta, kad A. Ž. mirtį lėmė natūralus šalčio poveikis. Tačiau joje nurodyti ir kiti, įtakos mirčiai neturėję nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, t. y. skeveldrinis stipinkaulio galvutės lūžis, paviršutinė šautinė kairės šlaunies priekinio-išorinio paviršiaus žaizda, paviršutiniai kairės kaktos pusės, kairio antakio, nosies šaknies, apatinio kairio voko, kairio skruosto, nosies viršūnės, kairės alkūnės, dešinio nykščio odos nubrozdinimai, poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, kairiuose vokuose, dešiniam nykšty, kairio peties-menties srities, kairio žasto, kairės plaštakos, kairės šlaunies, kairės blauzdos, nugaros srityse, muštinės kairės kaktos pusės, kairio antakio, dešinio apatinio voko, kairio žasto, kairės alkūnės, kairės plaštakos, kairio IV-V pirštakaulių delnakaulių sąnarių sričių žaizdos, kairio plaučio, skrandžio, kairio inksto sumušimai. Išvadoje nurodyta, kad dėl padarytų sužalojimų A. Ž. galėjo atlikti visus savarankiškus veiksmus, gintis, judėti šaukti (b. l. 61-63, t. 1).

Tačiau iš nukentėjusiojo V. Š. parodymų matyti, kad dėl padarytų sužalojimų eiti A. Ž. negalėjo. Jis parodė, kad, užpuolikams išvažiavus, bandė A. Ž. pakelti, tačiau šis susmuko, pabandžius pakelti antrą kartą, vėl susmuko, sakė negalintis paeiti, nes jį daužė metaliniais strypais per rankas ir kojas (b. l. 10-11, t. 4; 106-109, t. 3). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tokią A. Ž. būseną, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad A. Ž. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir pavartoto prieš jį smurto, sušalęs, nes išgulėjo ant sniego ne trumpiau kaip valandą ir buvo apsirengęs esamoms oro sąlygoms netinkančiais drabužiais, nakties metu žiemą esant oro temperatūrai 10,2 laipsnio šalčio. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. P. , veikdamas bendrininkų grupėje su dviem ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis tyčia palikdamas nukentėjusįjį A. Ž. gulėti sumuštą miške, dėl ko nukentėjusysis mirė nuo bendro kūno atšalimo, numatė, kad kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir gali atimti jo gyvybę, ir nors gyvybės atimti nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. tyčia (kaltė pasireiškė netiesioginės tyčios forma) nužudė A. Ž. . Tokie nuteistojo veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Kitos nuteistojo padarytos veikos - įsibrovimas į A. Ž. priklausantį gyvenamąjį namą, savavaldžiavimas bei nesunkus A. Ž. sveikatos sutrikdymas - kvalifikuotos taip pat tinkamai.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis numato, kad kaltininkui už tokį nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, į tai, kad darydamas tiek šią, tiek kitas nusikalstamas veikas, J. P. buvo aktyvus vykdytojas, yra viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į nuteistąjį neigiamai charakterizuojančią medžiagą – šią bei kitas skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas recidyvistas, paskyrė J. P. 1 metais už minėto straipsnio sankcijos vidurkį didesnę bausmę - 12 metų laisvės atėmimo. Ši bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina. Už kitas nusikalstamas veikas skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės taip pat yra ne per griežtos, jos paskirtos atitinkamų straipsnių sankcijų ribose, todėl nešvelnintinos.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, J. P. pagrįstai pripažino pavojingu recidyvistu.

Skundžiamame nuosprendyje teisingai išspręstas ir su civiliniu ieškiniu susiję klausimai. Ši nuosprendžio dalis apeliaciniame skunde nėra ginčijama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas Kruopys Rūta MickevičienėJonas Algimantas Venckus