Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2022 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas gavo iš NŽT dokumentą dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo buvusios savininkės J. J. turėtoje žemės valdoje. Šiame dokumente nurodoma, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2022-10-18 raštu Nr. 70-2-3192 pateikė preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (plotas apie 57 kv. m), prie (duomenys neskelbtini), schemą. Iš šios schemos matyti, kad pareiškėjui iš grąžintinų 518 kv. m rastas tik ~57 kv. m laisvos žemės plotas.

Pareiškėjas, nesutikdamas ir manydamas, kad nepagrįstai rastas tik ~57 kv. m laisvas (neužstatytas) žemės sklypas, kreipėsi į atsakovę su Prašymu dėl pakartotino laisvos žemės sklypo peržiūrėjimo ir grąžinimo natūra T. J.. Atsakovė 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. 70-2-175 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas, skundžiamas raštas) atsakė, kad peržiūrėjus teritoriją J. J. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, papildomai laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Grįsdama šį argumentą, Rašte atsakovė vadovaujasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais.

Be to, pareiškėjo teigimu, atsakovės Raštas negali būti laikomas atitinkančiu išsamumo principo reikalavimus ir jau vien dėl to gali būti naikinamas. Raštas yra formalus, abstraktus, Rašte nėra analizuojama individuali situacija, visai nepasisakoma ir neatsižvelgiama į pareiškėjo nurodomus itin svarbius argumentus, jog nuosavybės teisių atkūrimas į J. J. iki 1940 m. turėtą žemę, pareiškėjo atžvilgiu vykdomas vadovaujantis dokumentu/schema, kuri yra su esminėmis klaidomis, neteisingai nubraižytomis SAZ juostomis, todėl galima teigti, kad Rašte nėra prieinama tik prie šiai situacijai būdingos išvados. Atsakovė Rašte itin svarbių pareiškėjo Prašyme akcentuotų argumentų, t. y. dėl vadovavimosi Specialiuoju planu atkuriant nuosavybės teisę bei dėl netinkamai jų schemoje nubraižytų SAZ juostų, kurios yra esminės, neanalizavo ir nieko nepasisakė. Iš Rašto turinio matyti, kad, iš esmės, motyvai tesudaro pora trumpų pastraipų, kas tik patvirtina formalų pareiškėjo Prašymo išnagrinėjimą.

Atsakovės nuomone, Bendrasis planas šiuo atveju yra vienas iš pagrindų, reikšmingų laikant ginčo teritoriją valstybės išperkama, numatantis tam tikrus reikalavimus konkrečiam išreikštam visuomenės poreikiui realizuoti, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamas Raštas prieštarauja tiek Teismo priimtai nutarčiai administracinėje byloje Nr. eA-150-463/2022, tiek susiklosčiusiai realiai situacijai, teisės aktams ir principams bei pažeidžia pareiškėjo teises.

Kauno miesto savivaldybės administracijos nuomone, skundžiamame Rašte išsamiai, aiškiai ir argumentuotai yra aprašytos sprendimo nagrinėjimui įtakos turėjusios aplinkybės, t. y. skundžiamame Rašte pareiškėjui išdėstyta tai, kas buvo nustatyta nagrinėjant pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. prašymą. Pareiškėjas informuotas apie tai, kad pareiškėjo schemoje nurodyta teritorijos dalis patenka į galiojančiame Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane pažymėtą vandenviečių funkcinę zoną (t. y. naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritoriją) ir joje eksploatuojamas požeminis geriamas vanduo, kuris naudojamas visuomenės poreikiams. Atsižvelgiant į tai, ši teritorija patenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 3 punktų reguliavimo sritį, natūra negrąžinama ir yra valstybės išperkama.

Pažymėjo, kad teritorija buvo nagrinėta ne pagal parengtą (duomenys neskelbtini) vandenvietės detaliojo planavimo schemą, kuri anot pareiškėjo yra klaidinga, bet pagal Bendrojo plano sprendinius. Taigi, skundžiamame Rašte nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas (Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punktas), kuriuo vadovaujantis buvo atsisakyta žymėti daugiau laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjas, todėl skundžiamas Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatyto išsamumo principo reikalavimus ir naikinti jo pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjo skundas patenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-150-463/2022 panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. balandžio 20 d. raštą Nr. 70-3-1324 „Dėl informacijos pateikimo”, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad J. J. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta, ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, į kurią nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjas T. J..

Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2022 m. spalio 18 d. raštu Nr. 70-2-3192 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (plotas apie 57 kv. m) prie (duomenys neskelbtini) schemą, skirtą nuosavybės teisėms atkurti.

Pareiškėjas, nesutikdamas ir manydamas, kad nepagrįstai rasta tik apie 57 kv. m laisvos (neužstatytos) žemės, 2022 m. gruodžio 22 d. prašymu (toliau – ir Pareiškėjo prašymas) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl pakartotinio laisvos (neužstatytos) žemės sklypo peržiūrėjimo ir grąžinimo natūra T. J..

Kauno miesto savivaldybės administracija skundžiamu 2023 m. sausio 19 d. raštu Nr. 70-2-175 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau - Raštas) informavo pareiškėją, kad papildomai peržiūrėjus teritoriją J. J. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, papildomai laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Pareiškėjo schemoje nurodyta likusi teritorijos dalis patenka į galiojančiame Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane pažymėtą vandenviečių funkcinę zoną (t. y. naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritoriją) ir joje eksploatuojamas požeminis geriamas vanduo, kuris naudojamas visuomenės poreikiams. Atsižvelgiant į tai, ši teritorija patenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 3 punktų reguliavimo sritį, natūra negrąžinama ir yra valstybės išperkama.

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovės Rašto teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas savo nesutikimą su skundžiamu Raštu, iš esmės, grindžia tuo, kad jis yra nepagrįstas, nemotyvuotas, prieštarauja tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. priimtai nutarčiai administracinėje byloje Nr. eA-150-463/2022, tiek susiklosčiusiai realiai situacijai, teisės aktams ir principams.

Administracinėje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės iki nacionalizacijos J. J. turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra ginčo, jog įstatymo nustatytu terminu pareiškėjas yra išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises natūra. Byloje nustatyta, jog į dalį buvusios savininkės žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos. Pareiškėjas kelia ginčą dėl likusios neatkurtos natūra žemės ir nesutinka, kad atsakovė iš pareiškėjui grąžintinų 0,0502 ha žemės rado tik ~57 kv. m laisvos žemės ploto, kuris ribojasi su jam nuosavybės teise priklausančiu 0,0151 ha žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)).

Sprendžiant šalių argumentų pagrįstumo klausimą pirmiausia pažymėtina, kad atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovė privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintas objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Nagrinėjamu atveju skundžiamas atsakovės Raštas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punkto reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusių miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta, be kita ko, pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams.

Atsakovė savo sprendimą argumentuoja tuo, kad pareiškėjo schemoje nurodyta teritorijos dalis patenka į galiojančiame Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane pažymėtą vandenviečių funkcinę zoną (t. y. naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritoriją) ir joje eksploatuojamas požeminis geriamas vanduo, kuris naudojamas visuomenės poreikiams. Atsižvelgiant į tai, ši teritorija patenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 3 punktų reguliavimo sritį, natūra negrąžinama ir yra valstybės išperkama.

Teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje viešojo intereso (ne)buvimas gali būti sietinas su geriamo vandens gavyba, tiekimu ir apsauga, kadangi ši veikla neabejotinai yra reikšminga ir svarbi didelei žmonių grupei. Kaip nurodė LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartyje, būtent šiuo aspektu ir buvo privalu spręsti apie viešojo intereso buvimą, nes pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teisę į žemę, esančią požeminio vandens vandenvietės apsaugos zonose. Teismo vertinimu, tik nustačius šių apsaugos zonų teisinį režimą, galima daryti išvadą apie (ne)galimumą atkurti pareiškėjui nuosavybės teisę į žemę.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20¹ straipsnyje nurodyta, kad požeminių vandenų vandenviečių apsaugos zonos nustatomos, kad požeminio vandens vandenvietės nebūtų užterštos pavojingomis medžiagomis. Taigi, požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonų nustatymo tikslas – apsaugoti požeminio vandens vandenvietes nuo neigiamo išorinio poveikio užterštumo pavojingomis medžiagomis.

Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas reglamentuoja (duomenys neskelbtini) požeminių vandens vandenviečių žemės tvarkymo sąlygas ir tvarką (4 str. 1 d.). Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 105 straipsnyje nurodyta, kad požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonas sudaro: 1) požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonų juostos; 2) požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonų juostos ir požeminio vandens vandenviečių taršos apribojimo juostos, įstatymo 106 straipsnio 2 dalyje nurodomi bendri ūkinės ir kitokios veiklos draudimai, o 3 dalyje, kad visų grupių požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonų 1-ojoje juostoje draudžiama bet kokia veikla, tiesiogiai nesusijusi su požeminio vandens paėmimu, gerinimu ir tiekimu. Šio straipsnio kitose dalyse detalizuojama, kokią veiklą galima vykdyti apsaugos zonų 2-joje ir 3-joje juostose.

Kaip jau nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartyje, viešasis interesas prieštarautų grąžintino žemės sklypo ribų nustatymui ir patvirtinimui pirmojoje apsaugos zonoje, tačiau, kaip nustatyta byloje, žemės sklypas, į kurį pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra 2-joje ir 3-joje juostose. Atsižvelgiant į tai, kad galiojantis teisinis reglamentavimas numato, jog šiose apsaugos zonose esanti žemė gali būti naudojama su tam tikrais apribojimais ir draudimais, saugomų teritorijų apsaugos teisinis reglamentavimas, pasireiškiantis ūkinės veiklos ribojimu ir draudimu, visiškai užtikrina viešojo intereso apsaugą ir atkūrus pareiškėjui nuosavybės teisę į žemę.

Primintina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismo sprendimo privalomumas suprantamas kaip įsiteisėjusio teismo sprendimo neginčijamumas, paklusimas jam, jo įgyvendinimas, vadovavimasis juo ir jo priverstinis vykdymas.

Iš skundžiamo 2023-01-19 Rašto turinio matyti, kad atsakovė visiškai nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartyje padaryto vertinimo, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra 2-oje ir 3-oje apsaugos zonose galimas, nes šiose apsaugos zonose esanti žemė gali būti naudojama su tam tikrais apribojimais ir draudimais. Akcentuotina, kad pareiškėjas savo 2022-12-22 prašymu būtent ir prašė vadovautis Teismo nutartimi ir ją vykdyti, tačiau atsakovė, visiškai neatsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, jų nevertindama ir dėl jų nepasisakydama, Raštu atsakė, kad pareiškėjo schemoje nurodyta teritorijos dalis patenka į galiojančiame Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane pažymėtą vandenviečių funkcinę zoną (t. y. naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritoriją) ir joje eksploatuojamas požeminis geriamas vanduo, kuris naudojamas visuomenės poreikiams ir ši žemė natūra negrąžinama bei yra valstybės išperkama. Pažymėtina, kad atsakovės nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad ginčo sklypas patenka į Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane pažymėtą vandenviečių funkcinę zoną, buvo žinomos priimant minėtą Teismo nutartį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad atsakovės priimtas 2023-01-19 Raštas yra tinkamai nemotyvuotas ir nepagrįstas faktinių duomenų ir teisinių normų visetu. Iš skundžiamo Rašto turinio nėra aišku, kodėl atsakovė visiškai nevertino galimybės pareiškėjui atkurti nuosavybės teises natūra 2-oje ir 3-oje apsaugos zonose, nors to pareiškėjas prašė savo prašymu, o apie galimumą atkurti nuosavybės teises šiose zonose pasisakė ir Teismas nutartimi. Įvertinus tai, kad atsakovė skundžiamu Raštu formaliai nurodydama, jog pareiškėjui žemė natūra negrąžinama bei yra valstybės išperkama, nes patenka į Bendrojo plano vandenviečių funkcinę zoną, darytina išvada, kad atsakovė visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo 2022-12-22 prašyme išdėstytų motyvų bei dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartimi padarytų išaiškinimų. Šie skundžiamo Rašto faktinio bei teisinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjui suprasti jo atžvilgiu priimto sprendimo esmę, dėl ko Raštas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Primindama Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad individualaus administracinio akto motyvai negali būti nurodyti vėliau nei priimtas individualus administracinis aktas. Kilus administraciniam ginčui dėl individualaus administracinio akto, kuris yra be jokių motyvų, teismas neturi galimybių patikrinti tokio akto teisėtumą ir pagrįstumą kitais aspektais, išskyrus jo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimams, nes iš sprendimo, kuriame nėra motyvų, teismui bei bylos proceso dalyviams nėra žinoma kokia buvo viešojo administravimo subjekto tikroji valia ir motyvai (jei jie buvo) akto priėmimo metu.

Dėl išvardintų priežasčių, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Raštas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, neatitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl pareiškėjo skundas patenkintinas, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2023-01-19 Raštas panaikintinas ir atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022-12-22 prašymą dėl laisvos žemės sklypo peržiūrėjimo ir grąžinimo natūra T. J..

Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjo atstovas prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Prašymas grindžiamas 2023-02-01 sąskaita už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymu, iš kurių matyti, kad išlaidos už atstovo susipažinimą su byla, skundo parengimą sudaro 600 Eur.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas administracinėje byloje priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose.

Pagal rekomendacijų 8.2 punktą, rekomenduojamas koeficientas už skundo parengimą – 2,5. Pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2023 m. vasario mėn., todėl šiuo atveju aktualus 2022 m. III ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 1799,0 Eur. Atitinkamai už skundo rengimą maksimali rekomenduojama maksimali priteisti suma – 4497,50 Eur (2,5 x 1799,0 Eur). Kadangi prašoma 600 Eur suma už skundo parengimą neviršija rekomenduojamo maksimalaus dydžio, yra pagrįsta, todėl priteistina.

Pareiškėjas kreipdamasis į teismą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, todėl sumokėtas žyminis mokestis priteistinas pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo patenkintinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės 622,50 Eur (600 + 22,50) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. J. skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2023 m. sausio 19 d. raštą Nr. 70-2-175 „Dėl informacijos pateikimo“ ir įpareigoti atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo T. J. 2022 m. gruodžio 22 d. prašymą „Dėl pakartotino laisvos žemės sklypo peržiūrėjimo ir grąžinimo natūra T. J.“.

Priteisti pareiškėjo T. J. naudai iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 622,50 Eur (šeši šimtai dvidešimt du eurai, 50 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.