Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės- Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių N. S. R. ir V. B. ieškinį atsakovams R. Ž., I. P., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notarei D. B., Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarėms J. M., V. Z., VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui, AB „SEB bankas“, AB „Swedbank“ dėl mainų sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo iš dalies,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

I. N. S. R. ir V. B. kreipėsi į teismą ir prašė:

1) panaikinti iš dalies 1992-05-29 po T. Ž. mirties 1976-08-30 Vilniaus m. 1-os notarinės kontoros paveldėtojui R. Ž. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 1-2294, dalyje dėl 9/40 dalies kiemo įrengimų, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;

2) panaikinti iš dalies 1996-02-29 po K. R. mirties 1995-08-24 Vilniaus m. 1-ojo notarų biuro paveldėtojai M. R., gim. 1923 m., išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, registro Nr. N-1191, dalyje dėl 28/40 dalių ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 111/m, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo;

3) pripažinti 1996-10-29 Vilniaus m. 7-ame notarų biure tarp R. Ž. ir I. P. sudarytą mainų sutartį, registro Nr. VB-7257, iš dalies negaliojančia dalyje dėl 12/40 dalies ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), išmainymo, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Dėl ieškinio senaties taikymo. M. R. apie galimą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 1995 m. gruodžio 5 d., nes jai tuomet buvo išduotas tuometinio Valstybinės įmonės Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo pažymėjimas Nr. 086946, kurio pagrindu jai buvo išduotas 1996 m. vasario 29 d. paveldėjimo teisės liudijimas. Iš 1996 m. vasario 29 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, kuriame įsakmiai nurodyta jį įregistruoti VĮ RIPP biuro Vilniaus filiale, matyti, kad mirusiajai M. R. buvo žinoma apie jos vardu įgytą nekilnojamąjį turtą. M. R., būdama bent vidutiniškai apdairi ir rūpestinga, galėjo ir privalėjo pasidomėti paveldėtos nuosavybės sudėtimi. Iš M. R. išduoto 1995 m. gruodžio 5 d. VĮ RIPP biuro Vilniaus filialo pažymėjimo Nr. 086946 matyti, kad ūkinio pastato savininkai yra K. R. ir R. Ž.. Įrodymų apie tai, kad mirusioji M. R. buvo beraštė ar jai niekada nebuvo paskelbtas 1996 m. vasario 29 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, ieškovės nepateikė. Vadinasi, M. R. jau nuo 1995 m. gruodžio 5 d. buvo žinoma jos paveldėto turto sudėtis, o ieškovės motina nemanė, kad jos teisės dėl tokios nuosavybės teisės dalies buvo pažeistos. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, ieškinio senaties termino praleidimo negalima pateisinti teisiniu neišprusimu, nežinojimu apie savo galimai pažeistas teises, nes net vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, tvarkydamasis dokumentus, susijusius su nekilnojamojo turto registravimu, galėjo pasidomėti savo turimu nekilnojamuoju turtu, įregistruotu Nekilnojamojo turto registre, gauti pažymėjimus apie įregistruotas nuosavybės teises, nes šiuos dokumentus paprastai turi ir saugo kiekvienas nekilnojamojo turto savininkas. Dėl to nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad M. R. tik 2007 m. balandžio 16 d. tapo žinoma, kad yra įregistruota I. P. nuosavybės teisė į 12/40 ūkinio pastato. Ieškovė N. S. R. gyveno su motina, todėl turėjo galimybe susipažinti su visais dokumentais, taip pat ir su 1995 m. gruodžio 5 d. Vilniaus filialo pažymėjimu Nr. 086946, kuriame nurodyta, kad tik dalis ūkio pastato priklausė K. R.. Tuo metu galiojusiame CK 84 straipsnyje nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl terminas ieškiniui pateikti pasibaigė 1998 m. gruodžio 5 d.

2. Dėl nuosavybės teisių į ūkinį pastatą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad K. R. pagrįstai turėjo teisę įgyti visą ūkinį pastatą nuosavybės teise, o po jo mirties ši nuosavybės teisė turėjo būti pilna apimtimi paveldėta jo žmonos M. R. bei vėliau ieškovių, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias savavališkos statybos įteisinimą. K. R. savavališkai pastatė ūkinį pastatą. Tai reiškia, kad jis buvo statytojas, be bendraturčių sutikimo pastatęs pastatą ir padidinęs bendrąją dalinę nuosavybę. K. R. neturėjo teisės vienasmeniškai įgyti nuosavybės teisių į savavališkai pastatytą pastatą, kuris buvo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo priklausinys.

3. Dėl pagrindinio daikto priklausinio. Pagal 1964 m. CK 153 straipsnį ūkinis pastatas buvo laikomas gyvenamojo namo priklausiniu, kurį ištinka pagrindinio daikto likimas, todėl norėdamas įgyti nuosavybės teisę į visą ūkinį pastatą, K. R. turėjo gauti gyvenamojo namo bendraturčių sutikimą ar jį atstojantį teismo sprendimą padidinti šio namo ploto (CK 122 straipsnio 1 dalis, 128 straipsnis). Tai, kad ūkinis pastatas buvo pastatytas žemės sklypo dalyje, kuria naudojasi K. R., nėra teisinis pagrindas visą ūkinį pastatą pripažinti jo nuosavybe, nes bendraturčiams žemė priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, yra nustatyta tik naudojimosi žeme tvarka. Jei K. R. padidino bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Taigi, R. Ž. paveldėto turto dalis atitinkamai padidėjo, todėl jis teisėtai mainų sutarties pagrindu perdavė 12/40 dalį ūkinio pastato atsakovei. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. Ž. mainų sutarties pagrindu negalėjo atsakovei perduoti 12/40 dalies ūkinio pastato, nes R. Ž. 1976 m. iš T. Ž. paveldėjus turtą, ginčo objektu esantis ūkinis pastatas nebuvo pastatytas ir įteisintas. Tačiau pačios ieškovės ieškinyje pripažino, kad ginčo pastatas buvo statomas 1974-1975 m., todėl minėta teismo išvada prieštarauja ieškovių pripažintiems faktams.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės N. S. R. ir V. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties instituto taikymo. Apeliaciniame skunde iškelti argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyta, kad M. R. buvo mažai raštinga, niekuomet neturėjo teisminių ginčų ir įteisintą ūkinį pastatą, dar esant gyvam ir jos sutuoktiniui, laikė jų nuosavybe, tą teisme patvirtino atsakovas R. Ž.. Tai, kad M. R., kaip vienintelė turto paveldėtoja, tvarkė visus dokumentus, susijusius su turto valdymu yra nereikšminga aplinkybė, nes ir kitas tokio paties išprusimo asmuo tokioje situacijoje būtų pasielgęs taip pat. Ūkinis pastatas pastatytas žemės sklypo dalyje, kuri priklausė Repšiams, žemės sklypas atitvertas tvora, taip buvo nuo pat gyvenamojo namo pirkimo. I. P., išmainiusi turtą, niekuomet nereiškė jokių pretenzijų į ūkinį pastatą, nes žinojo ir suvokė, kad R. Ž. neturėjo teisių į jį. Teisme jis patvirtino, kad dokumentus tvarkė viena I. P. ir tai padarė greitai, jis buvo atvežtas pas notarą pasirašyti. Teismas padarė teisingą išvadą, kad M. R. 1995 m. gruodžio ar 1996 m. vasario mėn. neturėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes teisės pažeidimo nebuvo, atsakovė šio fakto nenuginčijo. Pagrįsta teismo išvada, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2007 m., o CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties termino eiga. Dėl to ieškinio senaties terminas nebuvo suėjęs.

2. Dėl ūkinio pastato. Ieškovės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms ir pažymi, kad K. R. buvo leista įteisinti savavališką statybą. Jis buvo pastatytas K. R. jėgomis ir lėšomis, o tai pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Apeliaciniame skunde keliami ieškinio senaties taikymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimai bei nuosavybės teisių į ūkinį pastatą grąžinimo M. R., mirusios 2012 m. vasario 15 d. įpėdinių nuosavybėn materialinės teisės taikymo ir aiškinimo klausimai. Todėl teisėjų kolegija pasisako šiais aspektais.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. 1095-7011-6024, pažymėjimas plane 2I1m) savavališkai pastatė K. R.. Vilniaus m. Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984-05-16 sprendimu Nr. 208, priimtu vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 99), nuspręsta įregistruoti ūkinį pastatą kaip K. R. asmeninę nuosavybę, o šio statinio savavališkos statybos registracija buvo panaikinta. K. R. mirė 1995-08-24. M. R. priėmė palikimą pagal K. R. 1981-06-06 sudarytą Vilniaus valstybinėje notarinėje kontoroje testamentą. 1996-02-29 išduotame paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime buvo nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro 28/40 dalys gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu l Al/b, turinčio 153,17 kv. m bendro naudingo ploto, ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 11 l/m, kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), 600 kv. m. žemės sklypo pagal 1962-11-24 Vilniaus miesto valstybinės notarinės kontoros patvirtintą pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr. 17-18202, ir pagal 1995-12-05 valstybinės įmonės „Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ Vilniaus filialo pažymėjimą Nr. 086946. O R. Ž. pagal 1992-05-29 paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo 12/40 dalis gyvenamojo namo, ūkio pastato ir kiemo įrenginių. 1996-10-29 Vilniaus m. 7-ame notarų biure tarp R. Ž. ir I. P. buvo sudaryta mainų sutartis, registro Nr. VB-7257.

Teisėjų kolegija įvertinusi civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisinius argumentus, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas. Dėl šios priežasties skundžiamąjį teismo sprendimą laikyti teisėtu ir pagrįstu teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 263 str.).

Skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 d. 2 p.).

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 str. 2 d.), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-317/2008; 2009-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškininės senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (tokia situacija civilinės teisės teorijoje vadinama “miegančios teisės” doktrina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

Pirmos instancijos teismas spręsdamas dėl praleisto ieškinio senaties termino, padarė išvadą, kad objektyviąja prasme M. R. teisių pažeidimas atsirado, kai I. P. neteisėto sandorio pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ūkinio pastato dalį, tai įvyko įregistravus mainų sutartį turto registravimo įstaigoje 1996-11-11. Tačiau teismas ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo su subjektyvaus pobūdžio kriterijais, kad M. R. galėjo būti pagrįstai įsitikinusi, jog pastatas yra jos nuosavybė, nes jį statė miręs sutuoktinis, pastatas buvo įteisintas taip pat mirusio sutuoktinio vardu, o M. R. vietoje kitas apdairus ir rūpestingas asmuo nebūtų turėjęs pagrindo domėtis pastato priklausomybe, anksčiau suvokti teisių pažeidimą. Todėl teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2007-04-16, kada M. R. gavus viešo registro duomenis tapo žinoma, jog yra įregistruota I. P. nuosavybės teisė į 12/40 dalis ūkinio pastato 1996-10-29 mainų sutarties pagrindu. Visgi, teisėjų kolegija išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos medžiagą su šia pirmos instancijos teismo išvada nesutinka.

Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2011).

Bylos nagrinėjimo pirmos instancijos metu ieškovė teigė, jog jų motina M. R. buvo beraštė, tačiau teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad ji buvo raštinga, skaitė laikraščius, buvo sąmoningas ir protingas žmogus, pati tvarkėsi paveldėjimo dokumentus, ėjo į Registrų centrą (teismo posėdžio protokolas, t. 2; b.l. 43). Teisėjų kolegijos vertinimu, iš aptartų ieškovės parodymų ir byloje esančių dokumentų matyti, M. R. apie galimą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 1995 m. gruodžio 5 d., nes jai tuomet buvo išduotas tuometinio valstybinės įmonės Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo pažymėjimas Nr. 086946, iš kurio aiškiai matyti, kad tik dalies ūkinio pastato savininkas yra K. R., ir kurio pagrindu jai buvo išduotas 1996 m. vasario 29 d. paveldėjimo teisės liudijimas. Remiantis nurodytomis aplinkybėms ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina nuo 1995 m. gruodžio 5 d., jo praleidimo negalima pateisinti neišprusimu, nežinojimu apie savo galimai pažeistas teises, nes asmuo, būdamas apdairus ir rūpestingas, galėjo ir privalėjo pasidomėti savo paveldėtos nuosavybės sudėtimi. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas buvo treji metai; ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo apibrėžta 1995 m. gruodžio 5 d. CK 86 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą ir dėl to ieškinio terminas pasibaigė 1998 m. gruodžio 5 d. Todėl 14 metų ieškinio senaties termino praleidimas yra nepateisinamas ir ieškovių teisė negali būti ginama, kadangi prioritetas yra teikiamas civilinių teisinių santykių stabilumui, teisiniam apibrėžtumui ir atsakovės teisėtų lūkesčių principui. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-112/2010;2009-10-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-449/2009; 2007-10-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-436/2007).

Kadangi teisėjų kolegija nustatė, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas ir tuo pagrindu ieškinys negalėjo būti tenkinamas ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovė I. P. prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio reikalavimas pripažinti 1996-10-29 Vilniaus m. 7-ame notarų biure tarp R. Ž. ir I. P. sudarytą mainų sutartį, registro Nr. VB-7257, iš dalies negaliojančia dalyje dėl 12/40 dalies ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), išmainymo atmestinas. Pagal 1964 m. CK 90 straipsnį ir CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalys reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, todėl kolegija dėl kitų apelianto argumentų išsamiau ir detaliau nepasisako.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikdama su apeliacinio skundo argumentu pažymi, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. Ž. mainų sutarties pagrindu negalėjo atsakovei parduoti 12/40 dalies ūkinio pastato, nes R. Ž. 1976 m. po motinos T. Ž. mirties paveldėjus turtą, ginčo objektu esantis pastatas nebuvo pastatytas ir įteisintas. Tokia apylinkės teismo išvada prieštarauja ir pačių ieškovių pripažintomis faktinėmis aplinkybėmis, nes ieškovės ieškinyje pačios nurodė, kad ginčo pastatas buvo statomas 1974-1975 metais, ir byloje esantiems dokumentams, iš kurių matyti, kad savavališka ginčo pastato statyba užfiksuota 1976 m. liepos 22 d. (1 t., b.l.131), o T. Ž. mirė 1976 m. rugpjūčio 30 d., t.y. kai buvo faktiškai pastatytas ginčo ūkinis pastatas.

Taip pat akcentuotina, kad ginčo ūkinis pastatas buvo pastatytas ir dabar yra bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčių žemėje, tai reiškia, kad bendraturčio dalis bendrojoje nuosavybėje yra ne materiali, o ideali, t.y. dalis subjektinėje teisėje, nes objektas yra vienas. Taip pat ieškovės neįrodė, kad K. R. turėjo kito bendrasavininkio sutikimą pakeisti dalis bendrojoje nuosavybėje, kadangi padidėjus bendrajai bendraturčių dalinei nuosavybei, R. Ž. paveldėto turto dalis atitinkamai taip pat proporcingai padidėjo (1964 m. CK 128 str.) ir dėl to R. Ž. teisėtai mainų sutarties pagrindu perdavė 12/40 dalį ūkinio pastato atsakovei.

Atmetus ieškinio trečiąjį reikalavimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir naikintina teismo sprendimo dalis, kuriuo tenkintas ieškinio reikalavimas pripažinti 1996-10-29 Vilniaus m. 7-ame notarų biure tarp R. Ž. ir I. P. sudarytą mainų sutartį, registro Nr. VB-7257, iš dalies negaliojančia dalyje dėl 12/40 dalies ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), išmainymo, o kitos teismo sprendimo dalys, kuriais ieškinio reikalavimai atmesti, paliktini nepakeistini.

Kolegijai pakeitus sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Atmetus ieškinį bei tenkinus apeliacinį skundą, ieškovių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Kadangi atsakovas R. Ž. sutiko su ieškinio argumentais, todėl atmetus ieškinį jo patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlygintinos. Atsakovė I. P. pirmos instancijos teisme patyrė 5771,29 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2 t., b.l. 28-30), už apeliacinį skundą sumokėta 92,00 Lt žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nutaria, kad iš ieškovių lygiomis dalimis atsakovės naudai priteistina 5000,00 Lt patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Taip pat iš ieškovių lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei – 88,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu šalims pirmos instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1, 3, 5 d., 96 str. 2 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas iš dalies, pripažįstant iš dalies negaliojančia biure R. Ž. ir I. P. 1996-10-29 sudarytą Vilniaus m. 7-ame notarų mainų sutartį, registro Nr. VB-7257, dalyje dėl 12/40 dalies ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) išmainymo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Iš ieškovių N. S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis priteisti atsakovei I. P. 5000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (po 2500,00 Lt iš kiekvienos) ir 88,80 Lt (po 44,40 Lt iš kiekvienos) valstybei (įmokų kodas 5660).

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.