Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-10-15 · Administracinė byla Nr. A-756-858-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-15
Bylos Nr.
A-756-858-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Pareiškėjas
Č. M.
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-858/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Trakų rajono apylinkės teismui, dėl žalos, susijusios su teisėjo atlyginimo dalies nemokėjimu, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja Č. M. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 110 716,74 Lt (su gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčiais) dydžio atlyginimo skirtumą, susidariusį laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. birželio 30 d. Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. spalio 26 d. dekretu Nr. 215 buvo paskirta ir iki šiol dirba Trakų rajono apylinkės teismo pirmininke. Iki 2000 m. sausio 3 d. ji gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Tačiau nuo 2000 m. sausio 3 d. jai mokamas atlyginimas buvo sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimų koeficientas sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas atsižvelgiant į susiklosčiusią šalyje sudėtingą ekonominę ir finansinę valstybės būklę, todėl galėjo būti taikomas tik laikinai. Pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei būklei, mokamo atlyginimo koeficientas turėjo būti pakeistas ne mažesniu, negu buvo numatyta anksčiau, tai yra 2,5. Nuo 2003 metų valstybės finansinė ir ekonominė būklė pagerėjo, bet iki šiol pareiškėjai apskaičiuojamas ir mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėja skunde pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime kategoriškai nurodė, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra vertinami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio 11 skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos nuomone, tai, kad jai iki šiol vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 mokamas sumažintas atlyginimas, prieštarauja Konstitucinio Teismo išvadoms.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsakovo nuomone, pareiškėja nagrinėjamu atveju praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovas taip pat nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendimo konstatuojamosios dalies 3 punkte pažymėjo, kad nei Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra teiginių, kuriais būtų konstatuojama, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdami analogiškas bylas, nurodė, kad bylą nagrinėjantys teismai privalo ištirti ir įvertinti, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas proporcingai, ar ši padėtis yra pasibaigusi. Pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2003 m. birželio 1 d., nes (galima suprasti iš konteksto) nuo tada pagerėjo valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, todėl itin sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties trukmė neturėtų būti ginčijama šioje byloje. Be to, atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad reikalavimas priteisti iš valstybės negautą atlyginimą (dalį, kurį pareiškėja realiai būtų gavusi) ir privalomuosius mokesčius valstybei, yra nepagrįstas. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės biudžeto, pareiškėja turės pareigą vėl grąžinti juos į valstybės biudžetą. Teismų praktikoje nusistovėjusi taisyklė priteisti sumas su privalomaisiais mokėjimais šiuo atveju netaikytina, kadangi pareiškėja prašo priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį ne iš darbovietės, o iš Lietuvos valstybės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino: priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 110 716,74 Lt (su mokesčiais, juos išskaičiuojant vykdymo procese) kaip negautą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. birželio 30 d. Teismas sprendime nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad šioje byloje precedento galią turi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, kadangi bylos yra analogiškos – abiejose išnagrinėtas klausimas dėl žalos, padarytos teisėjams neteisėtu atlyginimų sumažinimu, priteisimo. Aukščiau nuodytoje byloje teisėjų kolegija, siekdama nustatyti valstybės ekonominę, finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999-2006 metais), paskyrė ekspertizę, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime taip pat konstatavo, kad yra visuotinai žinoma, jog 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Ekspertizės akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (b. l. 49-118). Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad šalies ekonominei padėčiai pagerėjus nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas. Nuo 2003 m. sausio 1 d. valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistinas 110 716,74 Lt atlyginimo skirtumas (su gyventojų pajamų mokesčiu ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis), susidaręs laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. birželio 30 d. Įsiskolinimo dydį patvirtina byloje esanti Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. buhalterinė pažyma Nr. X-193 (b. l. 32). Teismas sprendime taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju buvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Žalos atlyginimo dydis norminiais aktais neribojamas. Todėl šiuo atveju netaikytinos Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatos. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja į teismą kreipėsi 2007 m. gruodžio 17 d. (b. l. 2-5). Pareiškėjai padavus skundą, ieškinio senaties terminas nutrūko (Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 1 dalis). Todėl atsakovo atstovo teiginys, kad nagrinėjamu atveju buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra nepagrįstas.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad iš Trakų rajono apylinkės teismo išduotos 2008 m. liepos 3 d. pažymos Nr. X-193 matyti, jog pareiškėjos atlyginimas 2005 metų sausio mėnesį sudarė 3 465 Lt ir iki 2008 metų birželio mėnesio nesikeitė. Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir nepagrįstai, nesivadovaudamas jokiais įrodymais, konstatavo, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą. Vien tik matematiniai skaičiavimai, grindžiami skirtinguose Vyriausybės nutarimuose numatytais koeficientais, negali būti pripažįstami pakankamais, kadangi iš jų nėra matyti, kokio dydžio atlyginimą pareiškėja gavo iki Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo. Tik palyginus pareiškėjos atlyginimą, gautą iki 2000 m. sausio 1 d., ir po jo, galima būtų konstatuoti, kad jis iš tiesų sumažėjo. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir konstitucinę doktriną, sprendžiant klausimą dėl sąlygų, kurioms esant galima sumažinti teisėjų atlyginimus, reikia vertinti tiek valstybės ekonominę, tiek valstybės finansinę padėtį. Ekspertizės akte konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 metų.

Atsiliepimas

Atsakovas taip pat nurodė, kad Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminaciniu. Atsakovas pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis. Nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis, numatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo pritaria atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria nustatyta, jog teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl minėtos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą.

Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, jog teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjui buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susidariusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo minėtas nuostatas šiuo klausimu, teisėjų kolegija laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A822-790-2009) suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Nutartyje teisėjų kolegija motyvuotai išdėstė kodėl teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose turėtų būti remiamasi DK 298 straipsnio nuostatomis, o ne Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimo klausimus. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pabrėžė, kad ,,nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių (darbo užmokesčio mokėjimo) klausimų nereglamentuoja, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies antrą punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Atsižvelgdama į minėtas teisės nuostatas teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad susidarius teisės reglamentavimo spragoms klausimai, kurie yra susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami vadovaujantis DK nuostatomis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2006 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-2065-2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10-583-2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10-189-06, 2005 m. gruodžio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A1-638-05) DK 298 straipsnis taikomas nagrinėjant kitas administracines bylas, susijusias su neišmokėto darbo užmokesčio priteisimu policininkams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams ir kt., todėl teisėjų kolegija nemano, kad turėtų būti daroma išimtis nagrinėjamoje byloje, susijusioje su teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimu.“

Tokios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija laikėsi ir kitose šio pobūdžio administracinėse bylose, konstatuodama, kad teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose turėtų būti remiamasi būtent Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis (pvz., administracinė byla Nr. A822-792-2009; administracinė byla Nr. A143-698-2009; A822-763-2009 ir kt.).

Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalis priteista ne už trejus metus, o už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. birželio 30 d. (pritaikius Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas), keistina. Teisėjų kolegija dėl anksčiau nurodytų argumentų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

Taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles ir atsižvelgiant į pareiškėjos patikslintame prašyme išdėstytą reikalavimą priteisti jai nesumokėto darbo užmokesčio dalį iki 2008 m. birželio 30 d. bei į byloje esančius duomenis (Trakų rajono apylinkės teismo pažymas), į tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2007 m. gruodžio 17 d., taigi DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto senaties termino nepraleido, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio (t.y. 2008-06-30) trejus metus. Taikydama nurodytus pareiškėjai priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai priteistina 93 922,07 Lt suma (už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, sumažinant pareiškėjai priteistą nesumokėto darbo užmokesčio dalį.

Įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma pareiškėjai priskaičiuota darbo užmokesčio suma.

Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant.

Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vieneriems metams.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimą pakeisti: sumažinti pareiškėjai Č. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies sumą iki 93 922,07 Lt (devyniasdešimt trijų tūkstančių devynių šimtų dvidešimt dviejų litų septynių centų).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė