- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-08
- Bylos Nr.
- 1A-477-290-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-72-1-00272-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- A. M. K.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Kristinai Nekrošienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistojo gynėjui advokatui Tomui L. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. K. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kartu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį terminuotu laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis ir 64 straipsnio 1, 4 dalimis paskirta bausmė subendrinta su 2010 m. lapkričio 24 d. ir 2011 m. spalio 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
A. M. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 15 d. apie 19 val. Lazdijų r. Teizų sen. Verstaminų k., nuo kelio einančio Verstaminų kaimo teritorija, pagrobė svetimą, V. U. priklausantį turtą – Jorkšyro terjero veislės kalytę 1200 Lt. vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai 1200 Lt. turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A.M. K. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad šio nusikaltimo jis nepadarė. Teigia, kad šuniuką paėmė jo mama, o ne jis. Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai buvo pareikšti jam, todėl jis negalėjo nurodyti, kad mintį dėl šuniuko paėmimo davė jo mama ir iš tiesų ji paėmė šuniuką, o ne jis. Nukentėjusioji skambino jo mamai ir tarėsi dėl šuniuko grąžinimo. Teisme ir jis, ir jo mama pasakė tiesą, kad šuniuką paėmė jo mama, tačiau į šias aplinkybes atsižvelgta nebuvo.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro prašymą apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, nes yra visiškai niekuo nepagrįstas.
Nors apeliantas savo kaltę neigia, teismas pagrįstai pripažino jo kaltę pilnai įrodyta. A. M. K. kaltės nepaneigia nei jo skunde nurodyti argumentai, nei jo bei liudytojos N. K. teisme duoti parodymai, kuriais apeliantas prašo remtis, priimant išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitėsi, tačiau ne iš esmės, o tik dėl kelių aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino pagrobęs svetimą turtą – šuniuką, teigė žinojęs, kad jo rastas šuniukas yra pabėgęs iš jo močiutės kaimynystėje gyvenančios moters, tačiau jis jam patiko ir nusprendė pasilikti sau. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis savo kaltės nepaneigė, tačiau nurodė kiek kitas įvykio aplinkybes, kad dienos metu nukentėjusioji buvo atėjusi pas močiutę, klausė jų, ar nematė šuniuko, vakare jis su mama pievoje pamatė lakstantį šuniuką, jis pasakė mamai, kad jis pasiklydęs ir reikia paimti, jie kartu su mama nutarė pasiimti šuniuką, paėmė jį ant rankų ir parsinešė į močiutės namus, kitą dieną parsivežė į savo namus į Kauną. Paėmė šuniuką ne iš blogos valios, nes jis buvo pasiklydęs, negalvojo, kad čia būtent tas kaimynės paklydęs šuniukas. Liudytoja N. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi, kad jie pamatė bėgantį šuniuką, kurį sūnus parsinešė namo ir nusprendė laikyti, teisme davė iš esmės tapačius parodymus, tik jau nurodė, kad rastą šuniuką jie abu su sūnumi pasiėmė ir parsinešė namo. Liudytoja nurodė, kad į kiemą buvo atėjusi moteris, klausė, ar nematė pasiklydusio šuns, tačiau kai jie rado tą šuniuką, nepagalvojo, kad jis gali būti tos moters.
Šie nuteistojo ir liudytojos N. K. parodymai niekaip nepatvirtina apelianto skunde nurodyto fakto, kad ne jis, o jo mama paėmė šuniuką. A.M. K. negalėjo argumentuotai paaiškinti savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jis teigė, kad negalėjo nurodyti, kad mintį dėl šuniuko paėmimo davė mama, todėl, kad įtarimai buvo pareikšti jam. Apeliantas tik nurodo, jog O.D. K. ir G. U. parodymai iškreipia tiesą, tačiau jokių tai patvirtinančių argumentų nepateikia. Šių liudytojų nuosekliais ir bylos medžiagą patvirtinančiais parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti ir todėl visiškai pagrįstai laikė juos teisingais ir rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Neįtikinamai ir nelogiškai skamba nuteistojo bei liudytojos N. K. versija, kad nors kaimynė ir ieškojo šuniuko, tačiau radę jį, nepagalvojo, kad tai būtent ieškomas šuniukas.
Nuteistasis neneigia žinojęs, kad močiutės kaimynė V. U. ieško pasiklydusio šuniuko, jis šuniuką paėmė kaip pasiklydusį, pasisavinti nenorėjo ir galvojo, kad šeimininkas atsiras, tačiau vis tiek neieškojo šeimininko, nepaliko šuniuko kaime, o jį išvežė namo į Kauną. Tokie prieštaringi, jokios kritikos neatlakantys kaltinamojo parodymai vertintini kaip gynybos versija, ir iš jų galima daryti neginčytiną išvadą, kad A.M. K., žinodamas, kad turtas turi savininką, tyčia, be turto savininko sutikimo užvaldė šį turtą, juo disponavo savo nuožiūra, todėl jo veika teismo buvo teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį kaip svetimo turto pagrobimas.
Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų kaltės formą, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę. Nuteistasis teistas, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, per kurį jis vėl padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kas akivaizdžiai rodo jo polinkį į nusikaltimus, nenorą laikytis visuomenėje priimtų taisyklių ir apibūdina kaip pavojingą visuomenei asmenį. Teismas įvertino visas šias aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad kitos rūšies nei terminuoto laisvės atėmimo, bausmių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti, nepakanka ir bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pagal kelis nuosprendžius subendrintos vadovaujantis įstatymu.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų. Kolegija konstatuoja, kad nei keisti, nei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija
nutarė:
nuteistojo A. M. K. apeliacinį skundą atmesti.