- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-16
- Bylos Nr.
- 2K-27/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Kuconis (pirm.), Antanas Klimavičius, Lidija Liucija Žilienė (pran.)
- Nuteistasis
- R. S.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 13 d. nutartis, kuria nuteistojo R. S. gynėjos apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio 25 d., apie 23.30 val., Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, po asmeninio konflikto su V. K., turėdamas tikslą bei siekdamas nužudyti, tyčia virtuviniu peiliu du kartus smogė ant lovos gulinčiam V. K. į gyvybiškai svarbią kūno dalį – krūtinės dešiniąją pusę, taip padarė durtines pjautines žaizdas krūtinės dešinėje pusėje, kepenų sužalojimą ir kraujo susikaupimą pilvaplėvės ertmėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, pavojingą gyvybei, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusysis jį nustūmęs iš kambario pabėgo, t. y. tyčia pasikėsino V. K. nužudyti.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu R. S. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 130 straipsnį, ir paskirti atitinkamą bausmę, o Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 13 d. nutartį panaikinti.
Kasatorius teigia, kad jo padarytai veikai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes teismai neįsigilino į kai kurias reikšmingas bylos aplinkybes, jų neįvertino, o tik konstatavo. Teismų išvados, kad jis siekė nužudyti nukentėjusįjį ir net turėjo tokį tikslą, neatitinka įvykio aplinkybių. Su nukentėjusiuoju jis šventė Kalėdas, vartojo alkoholinius gėrimus, bet tai nėra aplinkybė, lėmusi nusikalstamos veikos padarymą. Girtavimo metu iš jo striukės kišenės dingo pinigai, pabandžius tai išsiaiškinti, nukentėjusysis jį pavadino „gaidžiu“, išplūdo necenzūriniais žodžiais. Šie žodžiai jį labai įžeidė, pažemino jo garbę ir orumą, ir ši aplinkybė turi būti vertinama kaip esminė, o nukentėjusiojo elgesys turi būti traktuojamas kaip nusikalstamą veiką iššaukęs elgesys. Kasatorius teigia, kad šis žodis turi išskirtinę žeminančią prasmę nusikaltėlių pasaulyje, bet teisme ši aplinkybė nebuvo vertinama, taip pažeidžiant ir BPK nuostatas, įpareigojančias teismą išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, tarp jų ir nusikalstamos veikos motyvus. Teismas, pripažinęs, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, tos aplinkybės reikšmės veikos padarymui tinkamai neįvertino. Kasatorius teigia, kad jo veika padaryta didžiai susijaudinus, todėl ji taip ir turi būti kvalifikuojama. Parenkant bausmės dydį atsižvelgtina į jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. S. kasacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo R. S. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatoriaus nurodyti nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 130 straipsnį motyvai, teiginiai, kad nebuvo nustatytas nusikaltimo motyvas, tyčios turinys, nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 130 straipsnį už pasikėsinimą nužudyti atsako asmuo tada, kai pasikėsinama nužudyti staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Veika gali būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį tik esant dispozicijoje numatytoms sąlygoms, t. y. kai nukentėjusiajam atimama gyvybė kaltininkui esant fiziologinio afekto būklės ir kaltininko veiksmų priežastis turi būti neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis, dėl kurio jis labai susijaudino. Afekto būklė – tai tokia psichologinė būsena, kai žmogui staiga labai susijaudinus iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, jis ne visai gali valdytis ir padaro tai, ko būdamas įprastos būklės nepadarytų. Paprastai nužudymas pripažįstamas padarytas tokios būsenos, kai jis padaromas tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai nėra kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena jam jau buvo praėjusi. Apie didelio susijaudinimo būseną sprendžiama pagal įvykio aplinkybes, apibūdinančias objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius.
Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. S. tyčia virtuviniu peiliu du kartus smogė ant lovos gulinčiam V. K. į gyvybiškai svarbią kūno dalį – krūtinės dešiniąją pusę po asmeninio konflikto su V. K. Ši išvada yra pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visetu – kaltinamojo R. S., nukentėjusiojo V. K. ir liudytojo A. L. parodymais bei įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolų, specialisto išvadų, medicinos pažymėjimo duomenimis. Nukentėjusysis V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, kad, parėjęs į nuomojamą kambarį pas A. L., rado ten begeriančius buto šeimininką ir R. S. A. L. apgirtęs nuėjo miegoti į savo kambarį, o likęs R. S. ėmė jam priekaištauti, kad jis dirbąs policijai. Dėl to R. S. einančiam į tualetą jis sudavė į veidą ir R. S. atsitrenkė į sieną. Jis pasiūlė R. S. taikytis, bet šis nuėjo į A. L. kambarį miegoti. Pasilikęs vienas kambaryje nukentėjusysis nusirengė drabužius ir atsigulė miegoti, kai ėmė snausti, pajuto smūgius peiliu. Tada jis pašoko, griebė peilį, trenkė R. S. į krūtinę ir kito dūrio išvengė, R. S. nukrito į fotelį. Nukentėjusysis nubėgo į vonią, R. S. bandė patekti į vonios kambarį, šaukė, kad jį užmuš, bet nukentėjusysis laikė duris. Užspaudęs žaizdas, apsirengęs drabužius, nukentėjusysis iš buto pabėgo ir nuėjo į policiją, kur jam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Liudytojas A. L. nurodė, kad, jam nuėjus miegoti į kitą kambarį, tarp R. S. ir V. K. kilo konfliktas, jis girdėjo kaip tarpusavyje jie barėsi, koliojosi. Po to viskas nutilo. Tuo momentu, kai jis (A. L.) nuėjo pasižiūrėti į kambarį, kuriame gyveno V. K., R. S. buvo užsimojęs peiliu, o V. K. gulėjo lovoje. Po dūrių nukentėjusysis pašoko iš lovos ir R. S. pastūmė. Kai R. S. dūrė, V. K. apsiginti nespėjo, net nebandė. A. L. teigia, kad jis nuėjo pažiūrėti, kas atsitiko, kai po konflikto buvo praėję apie 10–15 min. Šie duomenys nepatvirtina kasatoriaus teiginių, kad jis dūrė peiliu būdamas didžiai susijaudinęs (afekto būklės). Prieš smogiant nukentėjusiajam peiliu barniai ir muštynės buvo pasibaigusios (nukentėjusysis snaudė lovoje), liudytojo A. L. teigimu, nuo to momento, kai nukentėjusysis su R. S. baigė konfliktuoti, iki to momento, kol jis nuėjo pažiūrėti į nukentėjusiojo kambarį ir pamatė R. S., užsimojusį peiliu, buvo praėję apie 10–15 min.
Pagal teismo nustatytas aplinkybes tai buvo dviejų girtų asmenų (kaltininko ir nukentėjusiojo) konfliktas, kurio metu necenzūriniais ir kitokio pobūdžio įžeidžiančiais žodžiais buvo koliojamasi abipusiai, o nukentėjusiojo ir liudytojo A. L. parodymais paneigta nuteistojo R. S. versija apie kitokias konflikto kilimo priežastis (dėl neva dingusių R. S. pinigų ir degtinės), todėl teismo išvada, kad R. S. nusikalstamų veiksmų paskatos buvo dėl asmeninio pobūdžio konflikto kilęs pyktis, kerštas, yra teisinga. Atsižvelgtina į tai, kad teismo posėdyje pats R. S. pripažino, kad viskas įvyko dėl girtumo, įvykio aplinkybes atsimena gerai. Įvertinęs visas nusikaltimo aplinkybes (kad sužalojimai padaryti virtuviniu peiliu, kurio ašmenys 13 cm ilgio, smogta peiliu didele jėga į gyvybiškai svarbius organus du kartus snaudžiančiam lovoje ir dėl to pasipriešinti nespėjusiam nukentėjusiajam, į R. S. veiksmų intensyvumą, kurie nutrūko tik dėl to, kad nukentėjusysis po dviejų dūrių peiliu sugebėjo pašokti iš lovos, nustumti jį ant fotelio bei užsidaryti vonios kambaryje, į tai, kad R. S. ir po to dar bandė patekti į vonios kambarį, įvairiais žodžiais keikdamasis ir grasindamas nukentėjusiajam) teismas nustatė, kad R. S. veikė turėdamas tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti gyvybę V. K. Ši teismo išvada patikrinta apeliacinės instancijos teisme, atsakant į nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs įrodymus, įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. S. tyčios turinio yra teisinga, taigi ir R. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Kasacinio teismo kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti teismo nustatytas aplinkybes, apibūdinančias R. S. veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
Kasacinis teismas pažymi, kad teismas nukentėjusiojo poelgį (V. K. sudavimą R. S. į veidą) pripažino kaip netinkamą – provokuojantį, kuris turėjo reikšmės nusikaltimo padarymui ir, tai pripažinęs kaip R. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), į ją atsižvelgė skirdamas R. S. bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė kasatoriui paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimų.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. S. kasacinį skundą atmesti.