Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūros Marijos Strumskienės ir Halinos Zaikauskaitės sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjos R. K. atstovui advokatui Mariui Monkevičiui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Andžej Tabero, nedalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja R. K. skunde prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK prie LRV) 2009-05-27 sprendimą Nr. S-139-(7-81/2009); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM) 2009-02-21 sprendimą Nr. 68-39; 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2008-12-15 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-322. Nurodo, kad MGK prie LRV 2009-05-27 sprendimu Nr. S-139-(7-81/2009) patvirtino VMI prie LR FM 2009-02-21 sprendimą Nr. 68-39, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2008-12-15 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-322, pagal kurį buvo apskaičiuotos į valstybės biudžetą mokėtinos sumos – 71 704 Lt GPM, 9067 Lt GPM delspinigių, 1414 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 1225 Lt VSD įmokų papildomai pensijai, 707 Lt VSD įmokų bazinei pensijai bauda bei 612,50 Lt VSD įmokų papildomai pensijai bauda ir skirta 7170 Lt GPM bauda. Su tokiais sprendimais nesutinka. MGK prie LRV iš esmės patvirtino Vilniaus AVMI 2008-12-15 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-322. Tiek MGK prie LRV, tiek atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimuose pareiškėjos gautos pajamos iš turto pardavimo visais atvejais priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Konstatuota, kad jos veikloje yra visi požymiai, leidžiantys vienareikšmiškai teigti, kad ji vykdė individualią nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, tačiau iš esmės nesiaiškinta, kokiu tikslu buvo įsigytas turtas, kam ir kodėl jis vėliau parduotas. Net ir kitų asmenų (J. K., P. K.) gautos pajamos priskirtos jos gautoms pajamoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2006-06-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 konstatavo, kad <...vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos...>. Taigi pats faktas, kad gyventojas įsigyja, o vėliau parduoda vienokį ar kitokį turtą, nėra pagrindas pripažinti jį vykdant individualią veiklą. Todėl kiekvienas turto pirkimo-pardavimo atvejis šiuo aspektu turi būti vertinamas atskirai bei sąryšyje su kitais vykdytais sandoriais. Ir būtent ne vienkartinis, atsitiktinis, o visus individualios veiklos požymius atitinkančių sandorių visuma sudaro pagrindą teigti apie veiklą, nukreiptą į ekonominės naudos siekimą. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-06-16 nutarties administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, kiekvienu atveju turi būti išskirta ir įvertinta kiekviena sandorių grupė - tiek tenkinanti individualios veiklos sąvoką, tiek jos neatitinkanti. Taigi, neįvertinus visų aplinkybių, pajamoms iš individualios veiklos nepagrįstai buvo priskirtos pajamos iš šio turto pardavimo.

Dėl patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje pažymėjo, kad nurodytos patalpos buvo parduotos dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, kurių pasekoje nebuvo kitos išeities kaip tik parduoti šias patalpas naujiems savininkams. Tokia situacija susiklostė pasikeitus kitos patalpų dalies savininkams. Šie pateikė pasiūlymą parduoti jiems patalpas, nes priešingu atveju buvo tik laiko klausimas, kada bus sudarytos tokios veiklos sąlygos, kurios vis tiek privers perleisti savo patalpų dalį. Atkreipė dėmesį į tai, kad šios patalpos buvo įsigytos iš AB Turto bankas, o pagrindiniu šių patalpų įsigijimo tikslu buvo restoranų veiklos vystymas, tačiau dėl aukščiau nurodytų aplinkybių šis tikslas negalėjo būti pasiektas. Patalpos buvo parduotos beveik po dviejų metų nuo jų įsigijimo iš AB Turto bankas, todėl šių patalpų pardavimas negali būti siejamas su individualios veiklos vykdymu, nes atsižvelgiant į aukščiau nurodytas šių patalpų įsigijimo aplinkybes (patalpos įsigytos iš AB Turto bankas) bei šių patalpų pardavimo aplinkybes (priverstinis pardavimas), negalima konstatuoti siekio vykdyti prekybos nekilnojamuoju turtu individualią veiklą. Faktas, kad šios patalpos buvo parduotos beveik po dviejų metų nuo jo įsigijimo, taip pat parodo, kad įsigyjant šias patalpas neturėta jokio tikslo jas perparduoti, o jos buvo įsigytos planuojant jose veiklą. Svarbu yra ir tai, kad gyventojų pajamų mokestis nuo pajamų gautų už aukščiau paminėtą nekilnojamąjį daiktą yra išskaičiuotas ir sumokėtas. Pats mokesčių administratorius patikrinimo akte konstatuoja, kad šių patalpų pardavimo (išpirkimo) iniciatorius buvo A. D. Pareiškėja pati ar per tarpininkus į jį ar kitus asmenis su iniciatyvomis parduoti jai priklausančią patalpų dalį nesikreipė. Teiginiai, kad neva A. D. siūlė ir kitus „įvairius variantus“ niekuo nepagrįsti. Kaip matyti ir iš įgalioto A. D. atstovo paaiškinimo (net ne paties A. D.), jokių kitų „variantų“ nenurodyta. Mokesčių administratoriui paaiškinimus teikia ne pats A. D., o jo advokatas ir tai daroma todėl, kad pareiškėja ir UAB „Atvanora“ turi ginčą teisme dėl šių patalpų, o Vilniaus AVMI šioje byloje dalyvauja kaip suinteresuotas asmuo. Taigi, remtis vien tik vienos šalies paaiškinimais, žinant apie egzistuojantį ginčą, yra neleistina ir nepagrįsta. Niekuo nepaneigta, kad patalpos pirktos vystyti veiklą (tai patvirtina ir A. D. atstovo paaiškinimas). Pardavimas įvyko ne pareiškėjos iniciatyva, ką patvirtino ir A. D. atstovas. Nepagrįstas ir atsakovės sprendime esantis teiginys, neva kadangi ji galėjo šioje situacijoje nuspręsti kaip disponuoti jai priklausančia dalimi, t. y. ją parduoti, išnuomoti ar atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, tai argumentas, kad ji buvo priversta parduoti patalpas yra nepagrįstas. Nei vienas iš atsakovės minimų alternatyvių pardavimui variantų (nuoma, atidalijimas) ne tik kad neišspręstų ginčo tarp jos ir kito bendraturčio, bet šį ginčą tik dar labiau gilintų. Siekdama apginti savo teisėtus interesus ir vengdama gilinti vis aštrėjantį konfliktą su bendraturčiu, ji buvo priversta pasirinkti būtent pardavimo variantą. Esant kitokioms aplinkybėms nebūtų pardavusi šių patalpų, arba jeigu ir būtų - tai už didesnę kainą. Esant tokioms aplinkybėms, teigti, kad šiam sandoriui būdingas versliškumas ir ekonominės naudos siekimas, būdingas individualiai veiklai, visiškai nėra pagrindo. Nei įsigyjant turėjo tikslų tas patalpas parduoti, nei jas pardavė savo iniciatyva ir valia, siekdama ekonominės naudos. Todėl ir šio turto pardavimo nėra jokio pagrindo laikyti individualia veikla.

Dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Vilniuje nurodo, kad visos pajamos iš šio nekilnojamojo turto objekto pardavimo turėtų būti priskirtos J. K., kadangi vietos mokesčių administratorius, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 69 str., turėjo pritaikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir atsižvelgti į tai, kad ji yra išsituokusi 1994 metais, nepaisant to, kad ištuokos liudijimas buvo išduotas tik 2005 metais. Kaip matyti iš patikrinimo akto, mokesčių administratorius savo nuožiūra operuoja Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. nuostatomis, t. y. taiko jas kai jam tai yra paranku. Patikrinimo metu buvo pateikta eilė sandorius patvirtinančių dokumentų, iš kurių akivaizdu, kad tiek pareiškėja, tiek J. K. turtą įsigydavo asmeninėn nuosavybėn, kiekvienas atskirai už asmenines savo ar savo vardu skolintas lėšas. Taip pat kiekvienas atskirai, be kito sutikimo ar pritarimo disponavo turtu. Todėl viską vertinti tik tuo aspektu, kad santuokos nutraukimas nebuvo nustatyta tvarka įregistruotas, ir visiškai ignoruoti faktiškai susiklosčiusius santykius yra nepagrįsta. Paminėtos nuostatos dėl turto ir pajamų atskyrimo taikytinos ne tik šiam, bet ir visiems analizuojamiems sandoriams.

Dėl žemės sklypo Vilniaus raj. (duomenys neskelbtini) k. nurodo, kad nepagrįsta mokesčių administratoriaus nuostata ignoruoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo Vilniaus rajone dovanojimą, kurį pareiškėja padovanojo savo sūnui P. K., faktą. Pažymėjo, kad apdovanotasis P. K., visas pinigines lėšas, gautas už aukščiau nurodyto žemės sklypo pardavimą (t. y. 900 000 Lt) panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o būtent jis šias gautas pinigines lėšas išleido gyvenimo sąlygų gerinimui - asmeninio būsto įsigijimui. P. K. už gautas lėšas pardavus šį žemės sklypą 2005-07-22 asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje už 400.000 litų bei 2005-10-15 įsigijo dirbtuvių patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje už 478.000 litų. Atsakovės priimtame sprendime teigiama, kad sklypo pirkėjas J. B. 350.000 Lt pervedė į J. K. sąskaitą, o pastarasis šią sumą pervedė į UAB „Medicinos bankas“ kredito pagal sutartį grąžinimui, nes bankas pareiškėjai buvo suteikęs minėto žemės sklypo pirkimui 350.000 litų paskolą. Šios nustatytos aplinkybės, anot atsakovės, paneigia jos teiginius, kad visus gautus pinigus už minėtą žemės sklypą gavo ne ji ir J. K., o P. K. Tokia atsakovės išvada yra visiškai nepagrįsta ir neatitinkanti faktinių aplinkybių. Byloje yra pateikta Paskolos sutartis, pagal kurią P. K. paskolino 350.000 litų J. K. Pagal šią Paskolos sutartį J. K. yra atsiskaitęs su P. K. Taigi, akivaizdu, kad visą sumą už parduotą žemės sklypą yra gavęs P. K., jis asmeniškai savo nuožiūra disponavo šiomis lėšomis. Atsakovės daroma išvada, kad dovanojimo sandoriu buvo siekta išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, o mokesčių bazė P. K. buvo perkelta formaliai, visiškai neatitinka faktinių dovanojimo sandorio aplinkybių, ši išvada grindžiama tik ta dalimi aplinkybių (350 000 Lt pervedimu J. K. ir šių lėšų pervedimu į UAB „Medicinos bankas“ paskolai grąžinti), kuri naudinga mokesčių administratoriui, tačiau ignoruojamos kitos aplinkybės (350 000 Lt paskolos J. K. suteikimas, visų gautų lėšų panaudojimas asmeniniams P. K. poreikiams tenkinti - nekilnojamam turtui įsigyti), kurios vienareikšmiškai paneigia mokesčių administratoriaus nepagrįstą sprendimą P. K. gautas pajamas pripažinti pareiškėjos ir J. K. pajamomis. Be to, tas faktas, kad J. K. padėjo savo sūnui sudarant sandorius, jį atstovavo, taip pat nepaneigia fakto, kad pajamas gavo būtent P. K. Vilniaus AVMI 2006-10-20 patikrinimo akte Nr. 27-06-24-42 buvo tikrinamas P. K. gautų pajamų deklaravimas, GPM apskaičiavimo teisingumas. Patikrinimo metu jokių pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo rezultatai įsiteisėję, patvirtinti patikrinimo pažyma. Taigi, nustatyta, kad P. K. teisingai deklaravo tiek dovanų gauto turto įsigijimo vertę, tiek pajamas, kurias jis gavo pardavęs tą turtą. GPMĮ nustatyta, kad GPM moka pajamas gavęs gyventojas. Tokiu būdu, vertinant mokesčių administratoriaus veiksmus taikant MAĮ 69 str. nuostatas, matyti, kad tuo pat metu mokesčių administratorius tas pačias pajamas pripažįsta gavus du kartus - pirmą kartą P. K. (nes jo pajamos deklaruotos teisingai ir tai patvirtinta patikrinimo pažyma), antrą - pareiškėja ir J. K. Akivaizdu, kad pardavus paminėtą turtą pajamos buvo gautos vieną kartą, o ne du kartus. MAĮ 69 str. nuostatos tam ir skirtos, kad kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti tikrąjį pajamų, o kartu ir naudos gavėją. Kadangi mokesčio administratoriaus sprendimas dėl pajamų, o kartu ir naudos gavėjo (P. K.) yra įsiteisėjęs, tai šiuo atveju nėra jokio pagrindo tas pačias pajamas perkelti dar ir kitiems asmenims. Atsakovės 2009-02-21 sprendime Nr. 68-39 taip nepaaiškinta kokiu būdu 900 000 Lt pavirsta 1 800 000 Lt. Pagal mokesčių administratorių sprendimus, 900 000 Lt yra gavęs ir teisingai deklaravęs P. K., ir dar 900 000 Lt yra gavusi pareiškėja bei J. K. Akivaizdu, kad mokesčių administratorius netinkamai taiko ir interpretuoja MAĮ 69 str. nuostatas, kurios yra skirtos „atkurti faktines aplinkybes“, o ne dauginti pajamas. Pažymėjo, kad toks turto dovanojimo sandoris nėra vienintelis. Ji ir kitam savo sūnui - F. K. yra padovanojusi žemės sklypą. Tokiu būdu dovanojimo sandoriai turėtų būti vertinami kaip normalus ir savaime suprantamas vieno iš tėvų siekis pasirūpinti savo vaikais, suteikiant jiems galimybę tapti finansiškai nepriklausomais. Be to, mokesčių administratorius, vertindamas šį dovanojimo sandorį iš principo remiasi vien tik vieno asmens, šio žemės sklypo vėlesnio įgijėjo J. B. paaiškinimais. Iš šių paaiškinimų matyti, kad jie nesuteikia jokios informacijos, leidžiančios teigti, kad dovanojimo sandoris buvo susijęs su mokestinės naudos siekimu, todėl vien tik jais remiantis neatsižvelgti į dovanojimo sandorį yra nepagrįsta ir neteisinga. Be to, vienu svarbiausių argumentų, kuriuo remiantis yra konstatuojamas individualios veiklos vykdymo faktas, mokesčių administratorius nurodo tai, kad ji tikrinamuoju laikotarpiu buvo įsigijusi daug žemės sklypų. Pažymėjo, kad faktiškai visi įsigyti žemės sklypai yra susiję su mišku ir miškininkystės veikla, yra arba miškų ūkio paskirties, arba žemės ūkio paskirties, tačiau bet kuriuo atveju dalyje sklypo yra miškas. Pagrindinis šių žemės sklypų įsigijimo tikslas buvo miškas ir galimybė pasirengus miškotvarkos projektus kirsti miškus bei parduoti medieną ir tokiu būdu gauti pajamų iš medienos pardavimo. Kadangi pagrindiniu šių žemės sklypų įsigijimo tikslu buvo ir yra medienos pardavimo pajamos, mokesčių administratorius negalėjo šių žemės sklypų įsigijimo motyvo naudoti kaip prekybos nekilnojamuoju turtu individualios veiklos vykdymo įrodymo. Taip pat pažymėjo, kad medienos pardavimas yra atskira individuali veikla, todėl ir su mišku susiję žemės sklypai privalo būti priskirti šiai individualiai veiklai. Tokiu būdu mokesčių administratorius nepagrįstai prie prekybos nekilnojamuoju turtu individualios veiklos pajamų priskyrė pajamas iš miškų paskirties žemės sklypų pardavimo Varėnos rajone. Be to, visi mokesčiai, susiję su medienos pardavimais yra sumokėti ir pretenzijų dėl jų mokesčių administratorius neturi. Nurodo, kad su papildomų mokestinių prievolių apskaičiavimu susiję mokesčių administravimo veiksmai pareiškėjos atžvilgiu tęsiasi jau ketvirtus metus, Vilniaus AVMI sprendimu patvirtintas patikrinimo aktas yra jau ketvirtasis patikrinimo aktas, kuriuo buvo įforminti pakartotiniai tos pačios mokestinės prievolės ir tų pačių mokestinių laikotarpių patikrinimo rezultatai, ir visuose keturiuose patikrinimo aktuose buvo įforminti skirtingi patikrinimo rezultatai. Ši aplinkybė rodo, kad mokesčių administratorius neturi pakankamai argumentų savo teiginiams dėl visų tikrintų su nekilnojamuoju turtu susijusių sandorių pagrįsti bei atitinkamai neginčijamai argumentuoti papildomai apskaičiuotas aukščiau nurodytas sumas. Pareiškėjos vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo, pardavimo, juolab dovanojimo sandoriai, negali būti traktuojami kaip individuali nekilnojamojo turto pardavimo veikla. MGK prie LRV, atsakovė, priimdami sprendimus, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su vykdytais nekilnojamojo turto sandoriais, tik sau naudinga linkme interpretavo MAĮ 69 str. - nepripažino, kad jos ir J. K. santuoka faktiškai nutraukta nuo 1994-09-07 teismo sprendimo įsiteisėjimo, o ne nuo įregistravimo Civilinės metrikacijos įstaigoje dienos, tačiau įstatymų nustatyta tvarka sudarytą žemės sklypo dovanojimo sūnui sandorį pripažino „negaliojančiu“ ir P. K. gautas ir jo paties nuožiūra panaudotas lėšas už parduotą žemės sklypą priskyrė jai ir J. K. Akivaizdu, kad sprendimų, kuriuose konstatuojama, kad ji vykdė individualią veiklą, argumentai ir juo labiau juose nurodytos klaidingos faktinės aplinkybės, neįrodo, kad jos vykdyti nekilnojamojo turto įsigijimo bei perleidimo sandoriai atitinka visus individualios veiklos požymius, nurodytus GPMĮ. Tokie sprendimai negali būti pripažinti teisėtais, todėl naikintini (b. l. 3-7).

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti jame išdėstytais motyvais. Paaiškino, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja R. K. vykdė individualią veiklą, susijusią su nekilnojamo turto pirkimu - pardavimu, atitinkamai nustatė mokestinę bazę ir paskaičiavo mokesčius ir su jais susijusias delspinigių ir baudų sumas, taip pat nepagrįstai jai priskyrė buvusio sutuoktinio ir sūnaus asmenų gautas pajamas.

Taip pat nurodo, kad individualios veiklos sąvoka nurodyta GPMĮ 2 str. 7 d. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla - savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama GPMĮ 2 str. 7 d. įtvirtintus individualios veiklos požymius, 2006-06-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A-902/2006 yra konstatavusi, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą Įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Kaip išaiškino LVAT teisėjų kolegija, vienas iš individualios veiklos požymių - versliškumas (komerciškumas) - reiškia, kad visa individuali veikla nuo pat jos vykdymo pradžios privalo turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Būtent į nurodytas LVAT suformuluotas GPMĮ 2 str. 7 d. taikymo bei aiškinimo taisykles atsižvelgtina ir sprendžiant šį mokestinį ginčą, t. y. būtina išnagrinėti, ar pareiškėjos 2004 - 2005 metais vykdytas nekilnojamojo turto objektų pardavimas atitinka individualios veiklos požymius - savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą- ir ar jis gali būti priskirtas GPMĮ išvardytoms individualios veiklos rūšims. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjai asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio turto pardavimo veikla buvo savarankiška pareiškėjos ir/ar pareiškėjos ir jos sutuoktinio veikla, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė pačiai pareiškėjai arba pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių (pareiškėja nebuvo atskaitinga kitiems asmenims, nebuvo niekieno samdoma ir pan.). Ji pati sudarydavo nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, savarankiškai sprendė, kam ir už kokią kainą parduoti ar kitaip perleisti nekilnojamąjį turtą, dengė patirtas išlaidas, t. y. veiklą vykdė savarankiškai. Byloje surinktų įrodymų pagrindu daro išvadą, kad nevienkartinis, nuolatinis sandorių su nekilnojamuoju turtu sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (atsikartojamumas) rodo tokios pareiškėjos veiklos tęstinumo požymį. Pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, kad parduoti minėti nekilnojamojo turto objektai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš jų vėlesnio pardavimo. Todėl įvertinus visų minėtų aplinkybių visumą, o taip pat atsižvelgiant ir į šio nekilnojamojo turto pardavimo pajamų dalį visose pareiškėjos per 2004-2005 metus gautose pajamose, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti šio nekilnojamojo turto pardavimo veiklos versliškumo požymį ir jos tikslą- ekonominės naudos siekimą. Nekilnojamojo turto pardavimo veikla patenka į veiklos rūšis, kurios išvardytos GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad minėtas turtas buvo įsigytas kitais, o ne komerciniais tikslais, nėra. Jų nenurodo ir pareiškėja. Priešingai, pareiškėjos skundo teiginiai, kad patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėja norėjo vystyti savo verslą arba jas išnuomoti, o administracinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) g. 60, Vilniuje, pareiškėjos sutuoktinis J. K. neva norėjo vykdyti veiklą, t. y. teikti juridines paslaugas, tik patvirtina faktą, jog byloje aptariamas nekilnojamasis turtas buvo įsigytas turint akivaizdų tikslą - gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kas atitinka GPMĮ 2 str. 7 d. nurodytą vieną iš individualios veiklos požymių - versliškumą arba komerciškumą. Taigi, pati pareiškėja pripažįsta, kad jos ir J. K. vykdoma veikla nuo pat vykdymo pradžios turėjo tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Sistemiškai vertinant visas šias faktines aplinkybes daro išvadą, kad tiek pareiškėjos nekilnojamojo turto įsigijimo, tiek jo pardavimo (mainų) sandoriai turėjo komercinį pobūdį ir nebuvo susiję su kitų pareiškėjos asmeninių poreikių tenkinimu. Individualiai veiklai konstatuoti Įstatymas nekelia reikalavimo, kad tokia veikla būtų visada pelninga, kad ekonominė nauda būtų gaunama tik pelno pavidalu. Pagal Įstatymą, svarbu, kad tam tikra veikla būtų siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, jog tokia veikla iš esmės būtų savarankiškas, tęstinis asmens verslas, komercinė veikla. Panašios nuomonės laikosi ir LVAT, kuris 2008-12-12 sprendime administracinėje byloje Nr. A575-1613/02 pažymėjo, kad <...> individualią <...> veiklą galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jo naudoti būtent šios rūšies individualioje veikloje <...>. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su šiuo turtu vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau, praėjus net ir keleriems metams po turto įsigijimo. Taigi individualios veiklos tęstinumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to kada ir, ar būtent tai konkrečiai veiklai, kuria asmuo, sudarydamas šiuos sandorius, pradėjo verstis, atitinkamas turtas buvo įsigytas <...>. Taigi, net jei ir būtų nustatyta, kad pareiškėja (ir/ar jos sutuoktinis J. K.) ginčo nekilnojamąjį turtą įsigydavo tikslui vykdyti kitokią ekonominę veiklą, tai neturėtų lemiamos reikšmės. Pareiškėjos argumentas dėl to, kad jos veikloje nėra versliškumo (komerciškumo) yra aiškiai nepagrįstas. Atsižvelgiant į nustatytą sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, kuriuose dalyvavo pareiškėja, skaičių, jų sudarymo intensyvumą ir pasikartojamumą, gautų pajamų dydį, jos įprastinį dalyvavimą sandoriuose, akivaizdu, kad pareiškėjos veikla nebuvo atsitiktinė, ji buvo tęstinė, turinti aiškiai apibrėžtą tikslą. Be to, pareiškėja savo skunde nurodo, kad dalis patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo parduotos dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir kt. Šie pareiškėjos teiginiai dėl minėtų patalpų priverstinio pardavimo vertintini kritiškai. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004-03-01 parduodant minėtas patalpas jų bendraturtis kartu su pareiškėja buvo A. D. ir V. D., o savo dalį patalpų pareiškėja pardavė UAB „Atvanora“, kurios akcininkas ir direktorius buvo pats A. D.. UAB „Atvanora“ direktorius A. D. 2006-09-06 paaiškino, kad restorano, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būklė reikalavo remonto. Buvo būtina remontuoti stogą, keisti langus, tvarkyti fasadus ir aplinką. 2007-10-16 paaiškinime A. D. nurodė, kad pastato rekonstrukcijai atlikti buvo reikalingas bendraturčių pasitikėjimas ir bendradarbiavimas. A. D. nurodė, kad bendradarbiavimas su bendraturte R. K. buvo nesklandus, todėl UAB „Atvanora“ paprasčiau buvo išpirkti pareiškėjos patalpų dalį. Tačiau A. D. pažymėjo, kad pareiškėjai buvo siūlomi įvairus variantai ir tik vienas iš jų buvo turto pardavimas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.79 str., bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį. Tačiau pažymėjo, kad pati pareiškėja savarankiškai galėjo nuspręsti kaip disponuoti jai priklausančia turto dalimi, t. y. ją parduoti, išnuomoti ar vadovaujantis CK 4.80 str. atidalyti savo dalį iš bendros dalinės nuosavybės. Todėl pareiškėjos argumentas, jog ji buvo priversta parduoti minėtas patalpas, yra neteisingas bei nepagrįstas.

Taip pat nurodo, kad nustatyta, kad pareiškėja 2004-06-14 padovanojo savo sūnui P. K. žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris 2004-07-05 žemės sklypą pardavė. Iš bylos medžiagos matyti, kad vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 str. neatsižvelgė į 2004-06-14 pareiškėjos ir jos sūnaus P. K. sudarytą dovanojimo sandorį ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., pardavimo pajamas priskyrė pareiškėjos pajamoms. MAĮ 69 str. 1 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinės naudos, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Tam, kad būtų pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir perskaičiuoti mokesčius, būtina konstatuoti, kad sandorio ar ūkinės operacijos turinys, užfiksuotas dokumentuose, neatitinka realaus to sandorio ar ūkinės operacijos turinio. Tokiu atveju mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinių prievolių tinkamą vykdymą, turėtų koreguoti mokesčių mokėtojo sandorius ar ūkinės operacijas ir nustatyti kitokią atliktų veiksmų ar jų grupės kokybinę ar kiekybinę išraišką, kuri keičia mokesčio bazę ir mokėtinus mokesčius (tuo pat metu iš esmės neginčydamas, kad atskirų operacijų rezultatai apskaitoje buvo atspindėti teisingai). Pažymėjo, kad minėtoje normoje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant nagrinėjamą teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Kitaip tariant, taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis - gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (LVAT 2007-07-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-719/2007). Mano, kad vietos mokesčių administratorius šiuo atveju pagrįstai taikė MAĮ 69 str. nuostatas. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad sudarant nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį jau buvo žinoma, kad nekilnojamasis turtas bus parduotas. Byloje nustatyta, kad dar iki minėto žemės sklypo dovanojimo sutarties sudarymo (2004-06-14) būsimas pirkėjas - J. B. jau domėjosi galimybe įsigyti šį turtą. J. B., atstovaudamas UAB „Skala“, užsakė (2004-05-17 pasirašyta sutartis) šio turto vertinimą. Įvertinimą atliko UAB „Turto spektras“ ir žemės sklypą įvertino 1 050 000 Lt. J. B. paaiškino, kad apie žemės sklypo pardavimą sužinojo prieš vieną - du mėnesius iki jo pirkimo, pažįstami buvo su J. K.. Dovanojamas turtas buvo įsigytas, padovanotas ir parduotas praėjus labai trumpam laikui. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. K. parduodant jam dovanotą turtą atstovavo J. K., kuris veikė pagal jam suteiktą įgaliojimą. Byloje nustatyta, kad P. K. 150 000 Lt už minėtą žemės sklypą gavo iš pirkėjo prieš pasirašant pardavimo sutartį. Iš žemės sklypo pardavimo sutarties matyti, kad 350 000 Lt pirkėjas J. B. pervedė į J. K. sąskaitą, esančią UAB „Medicinos bankas“. Byloje taip pat nustatyta, kad 2004-07-13 J. K. šią sumą pervedė į UAB „Medicinos bankas“ kredito grąžinimui pagal sutartį Nr. 04-21-PF, nes pareiškėjai bankas 2004-06-10 minėto žemės sklypo pirkimui suteikė 350 000 Lt paskolą. Šios nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjos teiginius, kad visus gautus pinigus už minėtą žemės sklypą gavo ne pareiškėja ir jos sutuoktinis J. K., o P. K. Taigi, tokios sandorių sudarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja, sudarydama dovanojimo sandorį su savo sūnumi P. K. ir pasinaudodama GPMĮ 17 str. 1 d. 19 p. nuostata, kad GPM neapmokestinamos dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių) ir senelių, siekė išvengti GPM mokėjimo dovanojimo sutartimi padidinant turto vertę. Tuo atveju, jeigu pareiškėja nebūtų sudariusi minėto dovanojimo sandorio su sūnumi P. K. ir žemės sklypą parduotų pati, tuomet, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, gautos individualios veiklos pajamos būtų apmokestintos pajamų mokesčiu. Taigi, mokesčio bazė P. K. buvo perkelta formaliai, siekiant išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą. Laiko, kad šiuo atveju mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 str., turėjo pagrindą taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir pajamas iš minėto žemės sklypo pardavimo pripažinti pareiškėjos pajamomis. Taip pat pažymėjo, kad 2006-10-20 patikrinimo akte Nr. 27-06-24-42 P. K. nebuvo papildomai apskaičiuotas mokėtinas GPM už parduotą minėtą žemės sklypą. Todėl pareiškėjos motyvas, kad minėto žemės sklypo pardavimo pajamos priskirtos tiek P. K., tiek pareiškėjai bei jos sutuoktiniui J. K. ir apmokestintos GPM du kartus, yra nepagrįstas. Pareiškėja taip pat pažymi, kad <...> faktiškai visi įsigyti žemės sklypai yra susiję su mišku ir miškininkystės veikla <...> pagrindinis šių žemės sklypų įsigijimo tikslas buvo miškas ir galimybė pasirengus miškotvarkos projektus kirsti miškus bei parduoti medieną ir tokiu būdu gauti pajamų iš medienos pardavimo <...>. Atkreipia dėmesį į tai, kad individualią veiklą galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jo naudoti būtent šios rūšies individualioje veikloje, t. y. prekyboje žemės sklypais ar jų dalimis. Miškininkystė taip pat yra ekonominė veikla, kuria siekiama gauti ekonominės naudos (pajamų), kuri turi individualios veiklos požymių. Taigi ir turto įsigijimas neva miškininkystei paprastai reiškia, kad jo įsigijimo pagrindinis tikslas yra pajamų ar kitos ekonominės naudos gavimas, kas atitinka individualios veiklos požymius, rodo, kad turtas buvo įgytas verslo, ūkinės - komercinės veikos vykdymui, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Nėra pagrindo abejoti Inspekcijos išvada, kad byloje nėra įtikinamų ir objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog nagrinėjamas turtas buvo įsigytas būtent miškininkystė tikslu. Bylos duomenys rodo, kad pajamų iš tiesioginės (realios) miškininkystės veiklos pareiškėja negavo. Įrodymų, kad pareiškėja buvo sudariusi (numačiusi) konkretų miškininkystės planą ar ėmęsi kitų reikšmingų miškininkystės veiksmų šiuose sklypuose, nepateikta. Pareiškėjos skundo teiginiai iš ėmėsi grindžiami tik jos pačios paaiškinimais, o tai reiškia, kad jų įrodomoji vertė nėra pakankama ir nesudaro pagrindo daryti priešingą, vietos mokesčių administratoriaus padarytai, išvadą, nes subjektyvaus pobūdžio aplinkybes paprastai galima nustatyti tik iš objektyvių įrodymų ar kitų objektyvių aplinkybių visumos. Pareiškėja nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų duomenų įrodomąją galią, pateikiant savo veiksmų teisėtumą patvirtinančius įrodymus, t. y. neįrodė, jog ji neturi mokėti mokesčio, kuris jai, neva, buvo apskaičiuotas neteisingai. Byloje nėra pagrindo daryti priešingą, Inspekcijos padarytai, išvadą, kad pareiškėjos veikla 2004-2005 metais parduodant ar kitaip perleidžiant nekilnojamąjį turtą atitinka GPMĮ 2 str. 7 d. nurodytus individualios veiklos požymius. Taip pat konstatuoti, kad vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 str., pagrįstai pareiškėjos sūnui padovanoto ir jo parduoto žemės sklypo pajamas priskyrė pareiškėjos individualios veiklos pajamoms. Taip pat nurodo, kad pagal CK 3.87, 3.88, 3.92 ir 3.117 str. nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, turtas priklauso lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, sutuoktiniai juo naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu, sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto disponavimu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis J. K. tam tikrais atvejais pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, kurį buvo įsigiję po santuokos sudarymo, ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Todėl daro išvadą, kad pareiškėjos veikloje disponuojant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu turtu yra individualios veiklos požymių ir iš šio turto pardavimo gautos pajamos dalytinos lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams. Be to, dėl pajamų, gautų disponuojant bendru turtu, pripažinimo bendraturčių pajamomis ir jų apmokestinimo yra pasisakęs LVAT 2002-03-13 sprendime, priimtame plenarinėje sesijoje administracinėje byloje Nr.A-7-158/2002. Šioje byloje teismas konstatavo, kad pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Iš esmės analogišką nuomonę LVAT išdėstė ir 2006-10-20 išplėstinės kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-14-916/06, kurioje nurodė, kad <...> GPMĮ prasme savarankiška laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Nagrinėjamu atveju veikla pasireiškė tuo, kad buvo perkamas ir parduodamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas, iš šio turto pardavimo gautos pajamos taip pat yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas priklauso lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, juo disponuojama abiejų sutuoktinių valia (CK 3.87, 3.88, 4.73 straipsniai). Nurodyti požymiai patvirtina, kad individuali veikla, pasireiškianti sutuoktinių bendro turto pirkimu - pardavimu, GPM įstatymo prasme laikytina savarankiška abiejų sutuoktinių atžvilgiu <...>. Taigi, tiek Inspekcijos 2008-12-15 sprendime Nr. (21.26)-256-322, tiek VMI prie LR FM 2009-02-21 sprendime Nr. 68-39, tiek MGK prie LRV 2009-05-27 sprendime Nr. S-139-(7-81/2009) fiksuotas faktas, kad pareiškėjos vykdyta nekilnojamojo turto pardavimo veikla patenka į veiklos rūšis, kurios išvardytos GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p. yra konstatuotas ir pagrįstas neginčijamais tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais bei nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjos mokestinių prievolių faktinis bei juridinis apskaičiavimo pagrindas yra pakankamai išaiškintas ir byloje nekyla abejonių dėl papildomai pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių. Laiko, kad tiek Inspekcija, tiek VMI prie LR FM bei MGK prie LRV tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus sprendimus ir naikinti sprendimų pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (b. l. 27-30).

Teismo posėdyje atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Skundas netenkinamas.

Mokestinis ginčas kilo dėl 2008 m. Vilniaus AVMI atlikto mokestinio patikrinimo, kurio metu, pakartotinai patikrinus pareiškėjos R. K. 2003 - 2005 metų gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo bei mokėjimo teisingumą, trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovės sprendimais konstatuota, kad pareiškėja nedeklaravo 2004 – 2005 metais gautų individualios veiklos nekilnojamojo turto pardavimo pajamų už parduotą jai asmeninės ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą turtą ir nemokėjo nuo šių pajamų gyventojų pajamų mokesčio, taip pat valstybinio socialinio draudimo įmokų. Pareiškėja pateiktu skundu iš esmės ginčija tiek mokesčių administratoriaus nustatytą aplinkybę, kad laikotarpiu, kuriuo buvo atliktas mokestinis patikrinimas, vertėsi individualia veikla – nekilnojamo turto pirkimu – pardavimu – ir gavo iš jos pajamų, atitinkamai – prievolę mokėti gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas kaip asmeniui, vykdančiam tokią individualią veiklą, taip pat atskirus mokesčių administratoriaus sprendimus, kuriais jis pajamas pagal atskirus turto perleidimo sandorius priskyrė pajamoms, gautoms vykdant individualią veiklą (patalpos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, miško paskirties žemės sklypai Varėnos rajone), taip pat jai priskyrė kitų asmenų – buvusio sutuoktinio J. K. ir sūnaus P. K. – gautas pajamas. Aritmetinis GPM ir VSDĮ, šio mokesčio ir įmokų delspinigių ir baudų paskaičiavimas nėra ginčijamas.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratorius pareiškėjos R. K. 2004 – 2005 m. vykdytą veiklą, susijusią su nekilnojamo turto pirkimu – pardavimu, nepagrįstai kvalifikavo kaip individualią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. prasme, taip pat nurodė sumokėti nustatyto dydžio mokesčius ir įmokas, delspinigius bei baudas, atitinkamai - naikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės, trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovės priimtus sprendimus: Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. numato, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ar kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 2006-06-16 priimtoje nutartyje, aiškindamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. pateiktą individualios veiklos apibrėžimą, nurodė, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas, kas savo ruožtu reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Kaip nustatė mokesčių administratorius bei kas iš esmės nėra ginčijama pateiktu skundu (t. y. tik patys nekilnojamojo turto perleidimo sandorių sudarymo faktai), pareiškėja R. K. 2004 - 2005 metais pardavė nekilnojamojo turto objektus, kurie priklausė jai asmeninės, taip pat jai ir jos tuo metu sutuoktiniui J. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir kurie buvo įgyti 2002 - 2004 metais – 45,2500 ha ir 43,9000 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) k., Varėnos raj., ½ dalį 2154,52 m² bendro ploto negyvenamųjų patalpų – restorano, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 520,64 m² administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) g. 60, Vilniuje, 0,20 ha bendro ploto žemės sklypą ir 1041,75 m² bendro ploto pastatą – gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įrodymų, kad minėti nekilnojamojo turto objektai – gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos – pareiškėjos R. K. ar jos šeimos narių būtų naudojami kaip jų gyvenamoji vieta ar veiklai, nesusijusiai su nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo individualia veikla, nėra.

Pareiškėjos skundo teiginiai, kad pajamos iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepagrįstai priskirtos gautoms vykdant nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo individualią veiklą, kadangi jos įsigytos tikslu vykdyti restoranų veiklą, o parduotos dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nėra įrodyti: 2002-04-25 pirkimo - pardavimo sutartimi pareiškėja R. K. už 390 000 Lt asmeninės nuosavybės teise įsigijo ½ dalį 2154,52 m² bendro ploto maitinimo paskirties restorano patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o kitą šios patalpos dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo A. D. (R. K. MGK byla (toliau – ir MGK byla), II tomas, b. l. 14, 70-78). Patalpų panaudos 2002-04-25 sutartimi R. K. ir A. D. lygiomis dalimis įsigytas restorano patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavė iki 2004-12-31 neatlygintinai naudoti UAB „Atnava“ (MGK byla, I tomas, b. l. 85), kurios akcininku buvo A. D. (MGK byla, I tomas, b. l. 101-102). 2004-03-01 sudaryta pirkimo – pardavimo sutartimi R. K. jai priklausančią ½ dalį 2154,52 m² bendro ploto patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už 1 065 000 Lt sumą pardavė UAB „Atvanora“, kurią sudarant šią sutartį atstovavo kitas bendraturtis A. D. (MGK byla, II tomas, b. l. 109-114). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja R. K. nepateikė jokių įrodymų, kad ketino jai priklausančiose patalpose vystyti restoranų veiklą, tuo tarpu mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai - 2002-04-25 patalpų panaudos sutartis, bendraturčio A. D. paaiškinimai (MGK byla, II tomas, b. l. 84, 86, 101-102) – iš esmės paneigia šias aplinkybes, pajamos, gautos pardavus šį turtą, pagrįstai priskirtos kaip gautos vykdant nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo individualią veiklą.

Taip pat nepagrįsti skundo teiginiai dėl pajamų, gautų už parduotus miškų ūkio paskirties žemės sklypus, priskyrimo gautoms vykdant nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo individualią veiklą: 2004-04-22 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėja R. K. už 330 000 Lt asmeninės nuosavybės teise įsigijo 45,2500 ha ir 43,9000 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) k., Varėnos raj. (MGK byla, II tomas, b. l. 101-104), kuriuos 2004-05-30 sudarytomis sutartimis pardavė už atitinkamai 190 000 Lt ir 170 000 Lt, viso – 360 000 Lt sumą (MGK byla, II tomas, b. l. 132-138, 144-150). Nors tiek paaiškinimuose mokesčių administratoriui (MGK byla, I tomas, b. l. 40, 194-196), tiek skunde teismui teigia, kad šiuos sklypus įsigijo norėdama pjauti mišką, t. y. ne juos perparduoti, bet vykdyti visai kitokio pobūdžio individualią veiklą, o pardavė atsiradus gaisringumo rizikai ir draudimo kompanijoms atsisakius apdrausti mišką nuo gaisro, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, o mokesčių administratoriaus duomenimis draudimo kompanijos tokias paslaugas – miško draudimą – teikė.

Pareiškėjos skundo ir jos atstovo teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad visos pajamos, gautos iš nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimo turėtų būti priskirtos jos buvusiam sutuoktiniui J. K., kadangi, nepaisant to, kad ištuokos liudijimas išduotas tik 2005 m., su J. K. ji išsituokė dar 1994 m., yra nepagrįsti: 2000-07-18 LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 2 str. numato, kad civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2000-07-01, išskyrus tas kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus, 23 str. - kad IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus šiam kodeksui. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. LR santuokos ir šeimos kodekso, galiojusio iki 2000-06-30 (2000-07-18 LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 2 str. ir 51 str. 2 p.) 35 str. numatė, kad santuoka nutraukiama teismine tvarka arba civilinės metrikacijos organuose, o 40 str. – kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Kaip matyti iš pateikto teismo sprendimo išrašo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos CMS pažymos (II tomas, b. l. 56-57), pareiškėjos ir J. K. santuoka nutraukta 1994-09-07 priimtu ir 1994-07-19 įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jos nutraukimas civilinės metrikacijos organuose įregistruotas tik 2005-12-13, santuokos nutraukimo neįregistravimo pasekmės, kaip matyti iš po santuokos nutraukimo teisme sudarytų sandorių (II tomas, b. l. 40-47; MGK byla, II tomas, b. l. 86-89, 101-104), kurių dalyje aiškiai išreikšta vieno iš sutuoktinių valia turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn, R. K. ir J. K. buvo žinomos, todėl mokesčių administratorius pajamų iš turto, kuris pagal LR civilinio kodekso nuostatas laikomas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, pardavimo neturėjo pagrindo priskirti atitinkamai tik R. K. ar J. K.. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratorius pagrįstai pajamas, gautas pardavus 520,64 m² administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) g. 60, Vilniuje, ir 0,200 ha žemės sklypą ir 1041,75 m² gyvenamą namą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagrįstai priskyrė tiek J. K., tiek pareiškėjai R. K., taip pat, atsižvelgiant į sprendimuose nurodytas aplinkybes (II tomas, b. l. 122-150; MGK byla, III tomas, b. l. 17-24, 28-38, 39-43), kurių pareiškėja savo skundu iš esmės neginčija, bei juos patvirtinančius įrodymus (II tomas, b. l. 33-53; MGK byla, II tomas, b. l. 115-127, 151-155), pripažino gautoms vykdant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo individualią veiklą.

Nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, susiję su mokesčių administratoriaus veiksmais, kuriais, taikant MAĮ 69 str. 1 d. nuostatas, jai priskirtos pajamas, gautos iš jos sūnaus P. K. parduoto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k.,Vilniaus rajone: MAĮ 10 str., kuriame įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, numato, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. MAĮ 69 str., reglamentuojančio mokesčio apskaičiavimą taikant turinio viršenybės prieš formą principą, 1 d. numato, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A11-719/2007 2007-07-17 priimtoje nutartyje, aiškindamas MAĮ 69 str. 1 d. nuostatų taikymą, nurodė, kad aiškinant nurodytą teisės normą pažymėtina, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taip pat pažymėta, kad taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Tokiu MAĮ 69 str. 1 d. nuostatų aiškinimu vadovaujamasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008). Kaip patvirtina byloje pateikti įrodymai, 2004-05-11 sudaryta žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi pareiškėja R. K. asmeninės nuosavybės teise už 370 000 Lt suma įsigijo 8,1000 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k.,Vilniaus rajone (MGK byla, II tomas, b. l. 86-89). 2004-06-14 sudaryta dovanojimo sutartimi šį žemės sklypą, kuris jau buvo įvertintas 930 000 Lt suma, pareiškėja R. K. padovanojo sūnui P. K. (MGK byla, II tomas, b. l. 83-85). 2004-07-05 sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi P. K. jam pareiškėjos R. K. dovanotą 8,1000 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k.,Vilniaus rajone, už 900 000 Lt sumą pardavė J. B. ir L. B. (MGK byla, II tomas, b. l. 90-96). Įvertinus J. B., dirbančio UAB „Skala“ gen. direktoriumi, paaiškinimą, kad apie 2004-07-05 sutartimi įsigyto žemės sklypo pardavimą susižinojo prieš du mėnesius, o jį apžiūrėjo prieš mėnesį ar du iki sutarties sudarymo, sutarties sudarymas užsitęsė dėl to, kad jis ėmė paskolą iš banko (MGK byla, I tomas, b. l. 186-187), 2004-05-17 UAB „Turto spektras“ ir UAB „Skala“, atstovaujamos gen. direktoriaus J. B., sutartį dėl turto vertės nustatymo ir UAB „Turto spektras“ nekilnojamo turto vertinimo ataskaitą, kuria 2004-05-11 pareiškėjos R. K. įsigytas 8,1000 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus rajone, buvo įvertintas 1 050 000 Lt suma (MGK byla, II tomas, b. l. 39-57), taip pat mokesčių administratoriaus nustatytą ir pareiškėjos neginčytą aplinkybę, kad J. K. iš P. K. nurodymu jam J. B. pervestų 750 000 Lt sumos 350 000 Lt panaudojo (pervedė į R. K. sąskaitą) grąžinti R. K. UAB Medicinos bankas suteiktą 350 000 Lt kreditą 8,1000 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k.,Vilniaus rajone, įsigijimui (MGK byla, II tomas, b. l. 160-163; III tomas, b. l. 28-38), tiek mokesčių administratorių, tiek MGK prie LRV sprendimų išvada, kad pareiškėja, sudarydama sutartį su sūnumi P. K., pasinaudodama GPMĮ 17 str. 1 d. 19 p. nuostata, siekė išvengti GPM mokėjimo dovanojimo sutartimi padidinant turto vertę, mokesčio bazė P. K. buvo perkelta formaliai, atitinkamai – yra pagrindas šias pajamas pripažinti R. K. pajamomis, yra pagrįsta. Minėti įrodymai iš esmės paneigia R. K. mokesčių administratoriui duotus prieštaringus paaiškinimus apie tai, kad šį sklypą sūnui P. K. pradėti savarankiškai ūkininko veiklai (MGK byla, I tomas, b. l. 58-59), t. y. kad dovanojo 930 000 Lt vertės sklypą naudoti veiklai, kuriai vystyti jo panaudojimas būtų akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas.

Kitų skundžiamų sprendimų neteisėtumo ar nepagrįstumo pagrindų skunde teismui pareiškėja nenurodė, bylos nagrinėjimo metu jie taip pat nenustatyti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjos R. K. skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-05-27 sprendimo Nr. S-139-(7-81/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009-02-21 sprendimo Nr. 68-39 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-12-15 sprendimo Nr. (21.26)-256-322 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.