Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutarimo R. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 126 str. 4 d. R. Ž. buvo surašytas už tai, kad jis 2015-08-30, apie 11.05 val., (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo jam priklausantį automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, jam nustatytas vidutinis – 2,08 promilių – girtumas, tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p. reikalavimus.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Administracinę atsakomybę pagal ATPK 126 str. 4 d. užtraukia transporto priemonių vairavimas esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pastebėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, t. y. būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu.

Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams. Be to, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių manyti, kad R. Ž. automobilį vairavo būdamas neblaivus.

Iš bylos medžiagos matyti, jog R. Ž. viso proceso metu nuosekliai laikėsi versijos, kad jis iš tikrųjų savo automobiliu Opel Zafira patraukė kaimynui J. V. priklausantį automobilį, tačiau tuo metu buvo blaivus, alkoholį vartojo vėliau. Ši R. Ž. versija byloje esančiais įrodymais nėra paneigta. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar R. Ž. iš tikrųjų automobilį vairavo jau būdamas neblaivus, teismo posėdyje apklausė ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, bet ir apie galimai padarytą pažeidimą pranešusį asmenį E. I., policijos pareigūnus G. U., M. L., V. O., Ž. J., liudytojus R. E., V. B., R. V., ištyrė rašytinius įrodymus. Apklaustų liudytojų parodymus teismas nutarime išsamiai išanalizavo, palygino juos tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, kad tiesioginių įrodymų, kurie neginčijamai patviritntų protokole nurodytą aplinkybę, kad R. Ž. automobilį vairavo būdamas neblaivus, nėra. Fakto, kad vartojo alkoholį, R. Ž. neginčijo, ši aplinkybė nustatyta ir objektyviai – alkoholio matavimo prietaisu, tačiau, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, R. Ž. eismo įvykio sukėlęs nebuvo, toks pažeidimas jam nebuvo inkriminuotas, todėl jis neturėjo pareigos nevartoti alkoholio, kol bus išaiškintos įvykio aplinkybės.

Skunde teigiama, kad, vertinant R. Ž. paaiškinimus, kad jis alkoholį vartoti pradėjo apie 9.20 val. ir liudytojo E. I. paaiškinimus, kad R. Ž., vairuojantį automobilį, pastebėjo apie 10.00 val., akivaizdu, kad R. Ž. automobilį vairavo jau būdamas neblaivus, sutikti su tokiu vertinimu nėra pagrindo. E. I. parodymus, kaip vieną iš įrodymų šaltinių, vertino ir pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai nustatė, kad šio liudytojo parodymai negali būti laikomi patikimu ir objektyviu įrodymų šaltiniu. Su tokiu vertinimu sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. E. I. nurodytos aplinkybės, kad galimą pažeidimą jis pastebėjo apie 10.00 val., nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Tuo tarpu R. Ž. teiginius, kad automobilį jis patraukė apie 9 val., o alkoholį pradėjo vartoti apie 9.20 val. patvirtina liudytojai R. E., kuri nurodė, kad buvo atėjusi pas R. Ž. į namus apie 9 val., užtruko apie 10 min., R. Ž. tuo metu buvo blaivus, taip pat liudytoja V. B., kuri paaiškino, kad apie 9 val. R. Ž. buvo išėjęs į kiemą, alkoholį pradėjo vartoti apie 9.30 val., po to į kiemą išėjęs nebuvo. E. I. parodymų nepatikimumą rodo ir tai, kad kitais bylos įrodymais paneigtos ir E. I. nurodytos aplinkybės dėl R. Ž. pasilikimo įvykio vietoje iki pareigūnų atvykimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne atsietai, o visumoje, kaip to reikalauja įstatymas ir savo išvadas grindė ne atskirais įrodymais, o jų visuma ir padarė pagrįstas išvadas, kurių skunde dėstomi argumentai nepaneigia.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad R. Ž. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, todėl, remiantis in dubio pro reo principu, laikytina, kad R. Ž. kaltė padarius jam inkriminuojamą ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta. Institucijos skunde nurodyti motyvai ir argumentai pirmosios instancijos teismo nutarime padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo skundžiamą nutarimą naikinti. Iš esmės Institucijos nesutikimas su nutarime padarytomis išvadomis grindžiamas byloje surinktų įrodymų vertinimu, kuris šiuo atveju nesutampa su vertinimu, kurį atliko pirmosios instancijos teismas, nenurodant jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjant R. Ž. administracinio teisės pažeidimo bylą ir vertinant byloje surinktus įrodymus pažeidimų padaryta nebuvo, įrodymai įvertinti tiksliai laikantis teisės aktų reikalavimų, išvados dėl administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties R. Ž. veiksmuose nebuvimo pagrįstos byloje surinktų įrodymų visumos analize ir vertinimu, tinkamai motyvuotos. Skundą nagrinėjantis teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nesutikti su skundžiamame nutarime padarytomis išvadomis neturi pagrindo.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir teismo nutarimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.). Atsižvelgiant į tai, Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarimą naikinti pagal Institucijos skunde nurodytas aplinkybes nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., 302¹³ str.,

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.