- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-10
- Bylos Nr.
- N-62-4617-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Antanas Ablingis (pran.)
- Pažeidėjas
- A. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjo), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininko), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 12 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi A. K. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 128 straipsnio 1 dalyje numatytojo pažeidimo padarymą nubaudė 1300 litų bauda. Teismas nurodė, kad A. K., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 59 punkto reikalavimus, 2008 m. liepos 4 d. apie 12 val. 30 min. Šiauliuose, Verdulių g. 2l teritorijoje, vairavo transporto priemonę "BMW 318" neturėdamas tam teisės.
Teismas, ištyręs visus byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, pripažino, kad pakanka duomenų, įrodančių, kad A. K. padarė įstatymo draudžiamą veiką. Nors pats pažeidėjas savo kaltę neigė ir nepripažino padaryto pažeidimo, įvykio aplinkybes ir A. K. kaltę įrodydamas teismas remiasi nuosekliais liudytojų Ž. S., A. M., E. S. ir A. R. parodymais, užfiksuotais tiek jų pateiktuose tarnybiniuose pranešimuose, tiek apklausų metu teisme, o įvykio aplinkybes taip pat patvirtina ir kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys, o būtent, transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto nuorašas (b. l. 16), pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo (b. l. 3, 4) ir administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 1), kuriuose A. K. pasirašyti atsisakė. Visi šie teisėtu būdu surinkti įrodymai esminiais faktiniais duomenimis atitinka tarpusavyje, todėl jais netikėti teismas neturi pagrindo. Jų visuma pakankama neteisėto veiksmo turiniui atskleisti ir A. K. kaltei įrodyti. Todėl teismas jį pripažįsta kaltu.
Vertindamas įrodymus teismas atmeta liudytojų D. M., V. J., A. B. ir O. Č. teisme duotus parodymus, kurie neatitinka teisme nustatytos tiesos, ir teismas jais nesiremia priimdamas sprendimą dėl A. K. veikos. Minėti asmenys teisme liudijo pažeidėjo prašymu. O. Č. yra A. K. gyvenimo partnerė, o kiti likę yra buvę jo bendradarbiai ir pavaldiniai. Todėl akivaizdu, kodėl jie teisme liudijo priešingas, nei nustatytas ir teisme patvirtintas faktines aplinkybes.
Atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, teismas parinko švelnesnio pobūdžio, nei areštas, nuobaudą.
II.
A. K. apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo nutartimi, prašoma ją panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Miesto apylinkės teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas pažeidė jo teises bei ATPK 286 straipsnio reikalavimus. Įstatymas numato, jog administracinio pažeidimo bylą išnagrinėjęs organas priima nutarimą, tuo tarpu Šiaulių miesto apylinkės teismas administracinę byla išsprendė priimdamas nutartį, t. y. neteisingą procesinį dokumentą, nes, kaip numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio l dalyje, teismas priima nutartis tais klausimais, kuriais bylą neišsprendžia iš esmės.
2. Šiaulių miesto apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje pakanka duomenų, įrodančių, kad jis padarė inkriminuotą pažeidimą. Jis nuo pat pirmo momento aiškino ir kategoriškai teigia dabar, kad 2008 m. liepos 4 d. automobilio "BMW 318" nevairavo. Paprašė draugės O. Č., kad ji paimtų jį iš gamybos bazės Šilėnų kaime ir nuvežtų į darbovietės "Šiaulių rangos" kontorą. Į bazę ji atvažiavo apie pietus. Jis įsėdo į automobilį ir nuvažiavo į kontorą Verdulių g. Ten nuėjo paduoti ataskaitos, o draugė, palikusi automobilį kontoros teritorijoje, nuėjo pasivaikščioti po "Saulės miestą". Maždaug po 10 min., išėjęs į kiemą, pamatė, kad kieme stovi 3 ar 4 policijos ekipažai. Pareigūnai klausinėjo, kieno čia automobilis. Jis pasakė, kad automobilis priklauso jam. Vienas iš ekipažo buvo be skiriamųjų ženklų, kaip suprato, tai buvo policijos pareigūnai, apsirengę civiliais. Jie paprašė, kad atidarytų automobilio bagažinę. Jis atidarė bagažinę, bet jie nieko nerado. Policijos pareigūnai paklausė, kas vairavo automobilį. Po to jam uždėjo antrankius ir nuvežė į komisariatą. Automobilio jis nevairuoja, nes tik dabar lanko kursus. Nežino, kodėl pareigūnai nurodė, kad jis vairavo automobilį. Gal dėl to, kad anksčiau yra turėjęs reikalų su policija. Važiuojant Pramonės g., priešais atvažiuojantis automobilis rodė šviesomis, kad stovi policijos pareigūnai, bet jis nematė. Automobilyje buvo tik jis ir jo draugė.
3. Teismas nepagrįstai vertindamas įrodymus atmetė liudytojų D. M., V. J., A. B. ir O. Č. teisme duotus parodymus, motyvuodamas tuo, jog šie asmenys teisme liudijo jo prašymu. Įstatymai numato jam teisę pateikti jo kaltę paneigiančius įrodymus, t. y. įstatymas garantuoja jam teisę gintis nuo pateiktų kaltinimų. Niekas be jo nežinojo, kokie asmenys dar jį matė 2008 m. liepos 4 d. apie 12 val. 30 min. Šiauliuose, Verdulių g. 21 teritorijoje. Policijos darbuotojai savo iniciatyva nesiaiškino vietoje, kas vairavo automobilį, nesiaiškino, kokie asmenys buvo teritorijoje ir ką jie matė, todėl visiškai natūralu, jog jis nurodė ir prašė apklausti tuos asmenis. Tai, jog O. Č. yra jo gyvenimo partnerė, o kiti likusieji - buvę jo bendradarbiai ir pavaldiniai, visiškai natūralu, nes, jam neturint teisės vairuoti transporto priemones, automobilį vairuoja jam artimas asmuo, kuris jį atvežė į jo darbovietės teritoriją, todėl tik bendradarbiai, o ne kažkokie pašaliniai asmenys jį ir galėjo matyti. Taigi, teismo nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas jo liudytojų parodymus įvertinti kaip melagingus, juos atmesti ir, juolab, iškelti administracines bylas. Minėti asmenys davė nuoseklius parodymus, kurie tarpusavyje visiškai sutampa.
4. Teismas nesiaiškino, kokiais reikalais liudytojai – policijos pareigūnai – darbo metu buvo Šilėnų kaimo parduotuvėje, kodėl jie, būdami ne patrulinės tarnybos pareigūnai, į kurių tiesiogines pareigas neįeina rūpinimasis eismo saugumu gatvėse, be automobilio su skiriamaisiais ženklais ir civiliai apsirengę ėmė "rūpintis" jo automobiliu. Nesiaiškino, kokie jo veiksmai sukėlė įtarimus, jog jis gali būti išgėręs, ir kokius išvairavimo iš aikštelės keistumus jie pastebėjo. Yra tikras, jog tyrėjas E. S. žinojo jo automobilio numerius ir kam jis priklauso, žinojo, jog yra turėjęs reikalų su policijos pareigūnais, todėl nutarė automobilį sustabdyti ir patikrinti, o to padaryti nepavykus, perdavė informaciją patruliams. Ta aplinkybė, jog atvykę į teritoriją policijos darbuotojai apieškojo jo automobilį, patvirtina jo teiginį. Matomai E. S. tikėjosi, kad automobilyje ką nors ras arba, kad vairuojantis asmuo gali būti girtas, tačiau yra įsitikinęs, jog nei jis, nei liudytojas A. R. nematė jo įsėdant į vairuotojo vietą ir vairuojant automobilį, kadangi tokio fakto nebuvo.
5. Liudytojai Ž. S. ir A. M. - policijos darbuotojai, patruliavę mieste ir per radijo ryšį gavę E. S. ir A. R. pranešimą apie jo automobilį, nematė, kiek asmenų sėdėjo automobilyje ir kas jį vairavo. Todėl negalėjo teigti, kad jis vairavo. Policijos darbuotojai atvyko į teritoriją ne anksčiau kaip po 10 – 15 minučių, tačiau parodymuose jie sąmoningai trumpina šį laiką, norėdami teismą įtikinti, jog jį sulaikė vos išlipusį iš automobilio. Ta aplinkybė, jog policijos darbuotojai, kaip minėjo, net nepasidomėjo, kokie asmenys buvo teritorijoje ir galėjo matyti, kas vairavo automobilį, rodo, kad pareigūnai buvo įsitikinę, jog vien jų teigimo pakaks, kad jį apkaltinti vairavus automobilį.
6. Teismo pozicija rodo, jog byla išnagrinėta vienpusiškai, neobjektyviai, kad įtvirtinamas principas, jog policijos darbuotojai visada teisūs ir ignoruojamas paprastų piliečių dalyvavimas nustatant tiesą administracinėse teisės pažeidimų bylose.
Atsiliepimas
Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė netenkinti A. K. apeliacinio skundo ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarimą. Teigiama, kad miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad vadovaujantis ATPK 286 straipsniu, miesto apylinkės teismas turėjo priimti nutarimą, o ne nutartį. Į tai reikėtų miesto apylinkės teismui atkreipti dėmesį. Tačiau ši aplinkybė, kada tik neteisingai pavadintas apylinkės teismo priimtas dokumentas, negali daryti teismo dokumentą neteisėtu, nes šis dokumentas iš esmės atitinka proceso baigiamajam dokumentui keliamus reikalavimus, kurie nurodyti ATPK 286 straipsnio 2 dalyje. Kartu reikia pažymėti, kad apeliaciniame skunde neteisingai nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) ir tuo pačiu nepagrįstai teigiama, kad šiuo įstatymu turėjo vadovautis miesto apylinkės teismas. Miesto apylinkės teismas kaip bendrosios kompetencijos teismas administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse įtvirtintas taisykles (ATPK 249 straipsnis).
Apeliantas A. K. iš esmės nesutinka su miesto apylinkės teismo nutarime padarytuoju įrodymų vertinimu. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde kritikuojami įrodymai, kuriais rėmėsi apylinkės teismas, ir pateikiama vadovaujantis tais pačiais duomenimis nubaustajam asmeniui priimtina incidento versija. Taigi, kaip numato ATPK 257 straipsnis, įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta po to, kai surinkti įrodymai, išnagrinėti reikšmingi faktai, iškeltos ir išnagrinėtos galimos versijos. Įvertinami įrodymai kiekvienas atskirai ir jų visuma. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Todėl, kaip buvo akcentuota, apylinkės teismas bylos fakto aplinkybes nustatė, vertino ir išaiškino tinkamai ir teisingai. Teisminio nagrinėjimo metu nustatytosios aplinkybės atitinka išdėstytosioms teismo nutarime. Aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, kurias teismas laikė nustatytomis, yra įrodytos, ir pakankamai aišku, kodėl vienas aplinkybes teismas laiko nustatytomis, o kitas – nenustatytomis. Teismo nutarime yra įrodymų analizė ir apylinkės teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Reikia pripažinti, kad apylinkės teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą ir tinkamai juos vertino. Byloje esant prieštaringų įrodymų teismas pagrįstai rėmėsi vienais įrodymais ir nurodė motyvus, kodėl kitus įrodymus atmetė kaip nepatikimus. Nagrinėjamoje byloje teismas neturėjo jokio pagrindo nesiremti policijos pareigūnų apklaustų teisme liudytojais duotais parodymais, jų tarnybiniais pranešimais, administracinio teisės pažeidimo protokolu, kitais byloje esančiais dokumentais. Policijos pareigūnai E. S. ir A. R. kategoriškai patvirtino, kad automobilį vairavo būtent A. K. Šie pareigūnai įvykio aplinkybes nurodė nuosekliai ir išsamiai, teisme duoti jų parodymai atitinka įvykio dieną rašytuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytas įvykio aplinkybes, jas netiesiogiai taip pat patvirtino policijos pareigūnai Ž. S. ir A. M.. Tuo tarpu A. K. pozicija laikytina nenuoseklia. Nors apeliaciniame skunde jis teigia, jog nuo pat pradžių tvirtino nevairavęs automobilio, tačiau jis atsisakė administracinio teisės pažeidimo protokole pateikti save teisinančius paaiškinimus. Jis įvykio dieną taip pat neįvardijo nei vieno asmens, galinčio paliudyti jo nurodomas aplinkybes, nors, A. K. teigimu, automobilį vairavo jo draugė O. Č., o A. B. ir D. M., kaip matyti iš šių asmenų parodymų, jų teigimu buvo įvykio vietoje ir įvykio metu nuo pat A. K. atvažiavimo iki jo sulaikymo. Pastarieji asmenys įvykio vietoje policijos pareigūnams patys taip pat neprisistatė, nors, jų teigimu, buvo tiesioginiai įvykio liudytojai, artimai pažįstantys tuo metu sulaikytą A. K.. Liudytojų D. M., V. J., A. B. ir O. Č. parodymai prieštarauja minėtų policijos pareigūnų parodymams. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino tiek A. K. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir padarė savo vidiniu įsitikinimu pagrįstas išvadas, kurios laikytinos pagrįstomis. Remiantis tuo, kas pasakyta, miesto apylinkės teismo nutarimas, kuris pavadintas nutartimi, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl negali būti naikinamas, o administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 12 d. nutartį (nutarimą) A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.