- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-05
- Bylos Nr.
- 3K-3-370/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Pranas Žeimys, Virgilijus Grabinskas, Bronius Pupkovas
- Ieškovas
- I. Š., T. P., B. P.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Broniaus Pupkovo,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. Š., T. P. ir B. P. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. Š. nurodė, kad nuo 1980 m. kovo 17 d. ji, jos sutuoktinis V. P. ir du jų vaikai, ieškovai šioje byloje, T. P. ir B. P. gyveno (duomenys neskelbtini). Iki 1991 m. rugsėjo mėn. minėtu adresu dar gyveno L. Š. ir atsakovai M. S. bei G. Š. su šeimomis. Iki 1991 m. gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai ir ūkinis pastatas priklausė L. Š., V. P. motinai. Tuometinis Sąjunginio mažų elektros mašinų projektavimo, konstravimo ir technologijos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus skyrius (toliau – Instituto Vilniaus skyrius), kuris vėliau buvo perregistruotas į elektromechanikos akcinę bendrovę „Litektra“ (toliau – EAB „Litektra“), numatė plėsti savo teritoriją, ryšium su kuo 1986 m. balandžio 25 d. Vilniaus miesto Tarybos vykdomasis komitetas sprendimu Nr. 150 (toliau – 1986 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 150) leido Instituto Vilniaus skyriui apie 0,4 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), projektuoti bandomosios gamybos korpusą su išbandymo baze. Šio sprendimo 2.2.1 punktu buvo nuspręsta nugriauti gyvenamuosius namus, tarp jų – ir individualų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), o sprendimo 2.2.2 punktu – įsipareigota suteikti griaunamų namų gyventojams butus pagal šio sprendimo priedėlį Nr. 2 ir sumokėti individualių valdų savininkams kompensaciją. 1989 m. liepos mėn. ir 1990 m. liepos mėn. Instituto Vilniaus skyrius pervedė Vilniaus miesto LDT VK Kapitalinės statybos valdybai (dabar – UAB „Vilniaus kapitalinė statyba) lėšas griaunamų namų gyventojų naujų butų statybai. 1997 m. balandžio 18 d. EAB „Litektra“ raštu Nr.30/130 patvirtino, kad išmokėta kompensacija ir paskirti keturi butai iš griaunamo gyvenamojo namo iškeliamų gyventojų šeimoms, taip pat ir jų (ieškovų) šeimai. 1990 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto valdyba potvarkiu Nr. 79V skyrė tris butus, o ketvirtas butas jų (ieškovų) šeimai nebuvo skirtas, nors EAB „Litektra“ buvo už jį sumokėjusi. Dėl to, ieškovų teigimu, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė įpareigotinas skirti jiems trijų kambarių butą pagal Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 150 ir jo priedėlį Nr. 2. Ieškovai taip pat nurodė, kad 2002 m. kovo 31 d. mirė V. P. Tvarkant paveldėjimo dokumentus, paaiškėjo, kad namų valdos savininkė L. Š. pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), padovanojo atsakovams M. S. ir G. Š. Ieškovų teigimu, dovanojimo sutartis yra niekinė, nes medinis namas, kurį padovanojo L. Š., jau buvo nugriautas ir jo nebebuvo, o dovanoti mūrinį namą ji neturėjo teisės, nes jos nuosavybės teisės į jį buvo pasibaigusios gavus kompensaciją ir vieno kambario butą. Be to, L. Š., M. S. ir G. Š. neteisėtai ne aukciono tvarka įsigijo prie namų valdos esančią žemę, nes L. Š., įgijusi turtą fiktyvaus sandorio pagrindu, realiai neturėjo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių. Dėl šios priežasties naikinti ir paveldėjimo dokumentai, kurių pagrindu atsakovai M. S. ir G. Š. įgijo nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo ir žemę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas, 2005 m. vasario 3 d. nutartimi patvirtinęs taikos sutartį ir bylos dalį pagal ieškovų reikalavimus atsakovams M. S. ir G. Š. nutraukęs, toliau nagrinėjo bylą tik pagal ieškovų reikalavimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovai prašė teismo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę skirti jiems (ieškovams) trijų kambarių butą pagal Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 150 ir jo priedėlį Nr. 2, kuriuo buvo nuspręsta skirti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams butus dėl namo nugriovimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos skirti ieškovams I. Š., T. P. ir B. P. trijų kambarių butą Vilniaus mieste pagal Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 priedėlį Nr. 2. Teismas nustatė, kad Instituto Vilniaus skyrius, 1986 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 150 būdamas įpareigotas skirti butus griaunamo individualaus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams, 1989 m. liepos 15 d., 1990 m. liepos 6 d. ir 1990 m. liepos 25 d. pervedė Vilniaus miesto LDT VK Kapitalinės statybos valdybai lėšas dėl dalinio dalyvavimo butų kapitalinėje statyboje. Vilniaus miesto Tarybos Prezidiumo 1990 m. birželio 18 d. sprendimu buvo konstatuota Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 67 kv.m statomo Vilniuje ploto už organizacijos perduotus kapitalinius įdėjimus skola 1990 m. sausio 1 d. Instituto Vilniaus skyriui. 1990 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto valdyba potvarkiu Nr. 79V suteikė 3 butus adresu (duomenys neskelbtini), gyventojams, iškeldintiems iš griaunamo namo, esančio (duomenys neskelbtini). 1990 m. spalio 31 d. perdavimo-priėmimo aktu naujai pastatytas namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo perduotas į Vilniaus m. Lenino rajono butų ūkio valdybos balansą. 1992 m. vasario 25 d. buvo įregistruota ieškovės I. Š. ir V. P. ištuoka. 1997 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 30/103 ir 2002 m. gegužės 3 d. raštu EAB „Litektra“ (buvęs Instituto Vilniaus skyrius) informavo, kad organizacija buvo suteikusi griaunamo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams keturis butus, iš jų – 3 kambarių butą V. P. V. P. šeima buto negavo, nors, kaip nurodoma bendrovės 2002 m. liepos 18 d. rašte, bendrovė už V. P. butą buvo sumokėjusi. 2000 m. sausio 1 d. mirė ginčo namų valdos savininkė L. Š. 2000 m. gruodžio 30 d. ieškovė I. Š. sudarė kitą santuoką. 2002 m. kovo 31 d. mirė buvęs ieškovės sutuoktinis V. P. 2002 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija raštu informavo ieškovę I. Š., kad išnuomoti butą nėra juridinio pagrindo. 2003 m. liepos 2 d. EAB „Litektra“ buvo išregistruota iš įmonių rejestro. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad piliečių teisės į įgyvenamąją patalpą dėl institucijos neveikimo negali būti ribojamos. 1986 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 150 dėl gyvenamųjų patalpų vietoj griaunamo namo suteikimo ir Vilniaus miesto Tarybos Prezidiumo 1990 m. birželio 18 d. sprendimas dėl 67 kv.m neišskirto ploto skolos konstatavimo nėra nuginčyti ar panaikinti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo jais abejoti ir privalu jais remtis. EAB „Litektra“ buvo sumokėjusi už V. P. šeimai skiriamą butą, tačiau atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, priėmusi naujai pastatytą namą (duomenys neskelbtini) į Vilniaus m. Lenino rajono butų ūkio valdybos balansą ir nesuteikusi V. P. šeimai trijų kambarių buto, teismo nuomone, neveikė tinkamai, ir tai yra tęstinis ieškovų teisių pažeidimas. Teismas konstatavo, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino, nes, apie savo teisių pažeidimus sužinoję 2002 m. rugsėjo 26 d. atsakovui atsisakius išnuomoti jiems butą, 2003 m. balandžio 17 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios teises normos numatė tam tikrą ypatumą, pagal kurį, statant dalinio dalyvavimo tvarka, organizacijos turėjo perduoti LDT vykdomajam komitetui atitinkamą dalį kapitalinei statybai skirtų lėšų gyvenamiesiems namams statyti. Gyvenamasis namas, pastatytas dalinio dalyvavimo tvarka, turėjo būti įtraukiamas į LDT butų fondą, tačiau vietinės LDT vykdomasis komitetas savarankiškai disponuoti tokiomis gyvenamosiomis patalpomis negalėjo ir apgyvendinti jose į savo įskaitą įtrauktų piliečių neturėjo teisės. Teismas įvertino ir tai, kad atsakovas neįrodė, jog nėra Vilniaus miesto Tarybos Prezidiumo 1990 m. birželio 18 d. sprendimu konstatuotos 67 kv.m ploto skolos už Instituto Vilniaus skyriaus kapitalinius įdėjimus. Tai, kad ieškovė I. Š. sudarė kitą santuoką anksčiau nei mirė jos buvęs sutuoktinis V. P., teismo nuomone, nėra pagrindas ieškiniui atmesti, nes 1990 metais šie asmenys buvo santuokoje ir turėjo du vaikus, vienas kurių ir šiuo metu yra nepilnametis. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas pripažino, kad yra teisinis pagrindas ieškovų reikalavimui dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės įpareigojimo skirti jiems trijų kambarių butą pagal 1986 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 150 ir jo priedėlį Nr. 2 patenkinti (LR butų kodekso 25, 47 straipsniai, 1964 m. CK 6, 86, 89 straipsniai, LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4, 10 straipsniai, CK 1.5, 1.124 straipsniai, 1.127 straipsnio 5 dalis, 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 1.138 straipsnis, CPK 5, 177 ir 178 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija laikė, kad pareigą suteikti ieškovams butą pagal 1986 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 150 turėjo EAB „Litektra“, o ne apeliantas (atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė). Be to, per 5 metus nepradėjus vykdyti statybos darbų, 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 2 punktas, kuriuo buvo nuspręsta skirti 0,4 ha sklypą statybai, neteko galios (Sprendimo 26 punktas) ir prievolė dėl sklypo skyrimo neatsirado. Įrodymų, kad EAB „Litektra“ būtų pervedusi pinigus apeliantui už ieškovams suteiktiną butą, byloje nėra. Pažymėjusi, jog atsisakius griauti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir namo savininkams išsaugojus į jį visas teises, ieškovai taip pat išsaugojo visas turėtas teises į šią gyvenamąją patalpą, bei nustačiusi, kad ieškovės šeima šiame name gyveno iki jos sutuoktinio V. P. mirties 2002 m., o išsikėlė tik V. P. brolių reikalavimų, kas patvirtina tai, jog atsakovas jokių veiksmų, įtakojusių ieškovų teisinį ir faktinį naudojimąsi gyvenamąja patalpa, neatliko, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovui neatsirado prievolė kompensuoti ieškovų praradimus į gyvenamąją patalpą. Remdamasi šios bylos nagrinėjimo metu ieškovų ir atsakovų M. S. bei G. Š. sudaryta taikos sutartimi, pagal kurią ieškovai už 36 000 Lt kompensaciją, be kitų reikalavimų atsakovams, atsisakė ir reikalavimo pripažinti teisę gyventi ir naudotis namų valda, esančia (duomenys neskelbtini), kolegija konstatavo, kad ieškovai patys atsisakė visų savo teisių į gyvenamąją patalpą. Aplinkybę, kad kai kurios šeimos gavo butus iš EAB „Litektra“, pripažinusi nesant šios bylos nagrinėjimo dalyku, kolegija dėl jos nepasisakė. Ta aplinkybė, kad ieškovai, žinodami, jog butas jiems nebuvo suteiktas, nuo 1986 m. iki 2002 m. nesikreipė į atsakovą su reikalavimu suteikti jiems butą, kolegijos nuomone, patvirtina ieškovus nelaikius atsakovą turinčiu tokią pareigą. Kolegija taip pat pripažino pirmosios instancijos teismą padarius nepagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas (LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė I. Š. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, numatytas CPK 176, 180, 185, 200, 202 ir 203 straipsniuose, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismo išvados, kad suteikti ieškovams butą pagal 1986 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 150 turėjo ne atsakovas, o EAB „Litektra“, nepatvirtina jokie bylos duomenys, be to, ją paneigia kiti byloje esantys įrodymai (trečiojo asmens UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ atsiliepime į ieškinį duoti paaiškinimai, Vilniaus miesto valdybos 1990 m. rugsėjo 28 d. potvarkis Nr. 79V), todėl ši išvada nepagrįsta. Įrodymų, kad EAB „Litektra“ būtų turėjusi žinybinį butų fondą ar stačiusi žinybinį namą dėl šios bendrovės poreikių griaunamų namų gyventojams apgyvendinti, byloje nėra, todėl pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ši bendrovė neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo skirti gyventojams butus. Priešingai, byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad visus klausimus, susijusius su butų skyrimu, sprendė Vilniaus miesto valdyba. Atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktas sąrašas, iš kurio teismas padarė išvadas, kad Vilniaus miesto Tarybos Prezidiumo 1990 m. birželio 18 d. sprendimu konstatuotos 67 kv.m skolos neliko ir kad šis sąrašas paneigia ieškovų tvirtinimą, jog už V. P. šeimai skirtiną gyvenamąjį plotą buvo sumokėta, negali būti laikomas minėtas išvadas patvirtinančiu įrodymu (jame nėra jokios nuorodos į VK ir Prezidiumo sprendimus, neatskleistas jo ryšys su kitais byloje esančiais ir atsakovo nepaneigtais įrodymais, jame yra akivaizdžių išorinių trūkumų (prirašymų ranka, nėra jokių tvirtinančių VK antspaudų), šis dokumentas nėra kapitalinių įdėjimų sumų ar skolos apskaita, neaiški jo juridinė galia minėtam Prezidiumo sprendimui, tai nėra kokios nors kompetentingos institucijos sprendimas).
2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 20 šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Nutarimo 7.1 ir 7.3 punktai), todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovai, žinodami, jog butas jiems nebuvo suteiktas, tačiau nuo 1986 m. iki 2002 m. niekur nesikreipdami dėl savo teisių, nemanė, kad atsakovas turi pareigą suteikti jiems butą, be to, praleido ieškinio senatį. Kasatorės teigimu, atsakovas iki 2002 metų nė karto neišreiškė savo valios skirtino gyvenamojo ploto klausimu, 1986 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 150 iki šiol nėra pakeistas ar panaikintas, todėl ieškovai turėjo teisėtą lūkestį laukti.
3. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 įpareigojimai atsakovui dėl gyvenamojo ploto skyrimo (Sprendimo 2 punktas) buvo sąlyginiai ir neteko galios po 5 metų, nes per 5 metus nebuvo pradėti EAB „Litektros“ poreikiams skirti statybos darbai (Sprendimo 26 punktas). Sprendimo 26 punkte, kurio turinio pagrindu teismas padarė tokią išvadą, kalbama ne apie įsipareigojimų dėl butų gyventojams skyrimo, o apie prievolės dėl sklypo skyrimo statybai pasibaigimą. Apeliacinės instancijos teismas, plečiamai visiems 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 2 punkte ir jo papunkčiuose numatytiems įpareigojimams pritaikydamas šio sprendimo 26 punktą, neteisingai įvertino šį įrodymą.
Atsiliepimas
4. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovų ir pradinių atsakovų M. S. ir G. Š. sudaryta taikos sutartimi ieškovai patys atsisakė savo teisių į gyvenamąją patalpą. Šioje taikos sutartyje minima gyvenamoji patalpa yra patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), o ne gyvenamasis plotas, dėl kurio kilo ginčas tarp ieškovų ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės. Ieškovai taikos sutartimi savo reikalavimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei neatsisakė. Be to, taikos sutartį sudarė ieškovai B. ir T. P., o ne ieškovė I.Š.
5. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl ieškovų reikalavimo kompensacinio pobūdžio. Tas faktas, kad namas nebuvo nugriautas, nepaneigia ieškovų teisės reikalauti iš atsakovo skirti jiems gyvenamąjį plotą, nes EAB „Litektra“ už šį plotą atsakovui sumokėjo. Teismo išvada, kad, atsisakius griauti namą, jo savininkai išsaugojo į jį visas teises, yra susijusi tik su namo savininkais, o ne nuomininkais.
Šalies argumentai
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ieškovė T. P. nurodo palaikanti visus ieškovės I. Š. kasaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, jog kasatorės minimi įrodymai nepatvirtina, nei kad EAB „Litektra“ buvo pervedusi pinigus už ieškovams suteiktiną butą, nei kad EAB „Litektra“ buvo suteikusi griaunamo namo gyventojams 4 butus, vieną iš kurių – V. P. šeimai. Byloje nėra įrodymų, kad EAB „Litektra“ butų priėmusi sprendimą dėl buto ieškovų šeimai suteikimo ir pateikusi jį Vilniaus miesto valdybai tvirtinti. Taip pat nėra įrodymų, kad Vilniaus miesto Tarybos Prezidiumo 1990 m. birželio 18 d. sprendimu konstatuota Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 67 kv.m statomo Vilniuje ploto skola Instituto Vilniaus skyriui yra ieškovams suteiktinas butas. Šios skolos nebuvimui įrodyti atsakovo pateiktas sąrašas įmonių ir organizacijų, kurioms suteikti butai už dalinio dalyvavimo tvarka perduotas lėšas 1990 m., yra pasirašytas Vilniaus miesto VK Gyvenamojo ploto skirstymo skyriaus vedėjo, vedėjo pirmojo pavaduotojo ir dviejų jį parengusių darbuotojų, todėl kasatorė nepagrįstai ginčija šio dokumento įrodomąją vertę. Ieškovai savo teises kildina iš jų turėtų teisių į gyvenamąją patalpą, esančią pastate (duomenys neskelbtini). Nenugriovus pastato, prievolė kompensuoti ieškovams už gyvenamosios patalpos praradimus neatsirado, nes, priešingu atveju, jie praturtėtų be pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Vilniaus miesto Tarybos vykdomasis komitetas 1986 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 150 įpareigojo Sąjunginio mažų elektros mašinų projektavimo, konstravimo ir technologijos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus skyrių (nuo 1990 m. lapkričio 23 d. – VĮ elektrotechnikos firma „Liepa“, o nuo 1993 m. gruodžio 22 d. – EAB „Litektra“) suteikti griaunamo individualaus gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams butus pagal priedėlį Nr. 2 ir sumokėti individualios namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), savininkams kompensaciją. 1989 m. liepos 15 d., 1990 m. liepos 6 d. ir 1990 m. liepos 25 d. Instituto Vilniaus skyrius pervedė Vilniaus miesto LDT VK Kapitalinės statybos valdybai (dabar – UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“) lėšas dėl dalinio dalyvavimo butų kapitalinėje statyboje. Vilniaus miesto Tarybos Prezidiumo 1990 m. birželio 18 d. sprendimu buvo konstatuota Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 67 kv.m statomo Vilniuje ploto už organizacijos perduotus kapitalinius įdėjimus skola 1990 m. sausio 1 d. Instituto Vilniaus skyriui. 1990 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto valdyba potvarkiu Nr. 79V suteikė 3 butus adresu (duomenys neskelbtini), gyventojams, iškeldintiems iš griaunamo namo, esančio (duomenys neskelbtini). 1990 m. spalio 31 d. perdavimo-priėmimo aktu naujai pastatytas namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo perduotas į Vilniaus m. Lenino rajono butų ūkio valdybos balansą. 1992 m. vasario 25 d. buvo įregistruota ieškovės I. Š. ir V. P. ištuoka. 2000 m. sausio 1 d. mirė ginčo namų valdos savininkė L. Š. 2000 m. gruodžio 30 d. ieškovė I. Š. sudarė kitą santuoką. 2002 m. kovo 31 d. mirė buvęs ieškovės sutuoktinis V. P. 2002 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija raštu informavo ieškovę I. Š., kad išnuomoti butą nėra juridinio pagrindo. 2003 m. liepos 2 d. EAB „Litektra“ buvo išregistruota iš įmonių rejestro.
Buvęs ieškovės sutuoktinis V. P., mirus jo motinai L. Š. (namo savininkei), turėjo teisę paveldėti namo dalį. V. P. mirus, ieškovai, kaip pretendentai į paveldimą nekilnojamąjį turtą, buvo pareiškę ieškinį atsakovams M. S. ir G. Š., kurie sudarė taikos sutartį su ieškovais. Šia taikos sutartimi ieškovai atsisakė nuo savo reikalavimų į gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) (Taikos sutarties 12 p.), gaudami už tai iš atsakovų 36 000 Lt kompensaciją (Taikos sutarties 1 punktas).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.
Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog butą ieškovams privalėjo suteikti EAB „Litektra“, o ne Vilniaus miesto valdyba.
Bylos duomenimis, Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 antruoju punktu buvo nuspręsta nugriauti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir skirti EAB „Litektra“ apie 0,4 ha žemės sklypą statybai. Šio punkto 2.2.2 papunkčiu EAB „Litektra“ buvo įpareigota suteikti griaunamų namų gyventojams butus ir sumokėti individualių valdų savininkams kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad pareigą suteikti butus griaunamų namų gyventojams turėjo EAB „Litektra“, o ne Vilniaus miesto valdyba, teisingai aiškinio ir taikė 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 antrąjį punktą. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiga suteikti butą atsirado Vilniaus miesto valdybai, ieškovė byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 26 punkte buvo nuspręsta šio sprendimo atitinkamą punktą dėl sklypo skyrimo pripažinti netekusiu galios, jeigu statybos darbai nebus pradėti per penkerius metus. Iš šio punkto turinio matyti, kad prievolės, numatytos spendimo antrajame punkte ir jo papunkčiuose, buvo sąlyginės, nustatant atidedamąją prievolės sąlygą, susietą su statybos darbų pradėjimu per penkerius metus. Byloje nustatyta, kad EAB „Litektra“ per penkerių metų laikotarpį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nenugriovė ir statybos darbų nepardėjo, todėl 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr.150 antrasis punktas ir jo papunkčiai neteko galios ir bendrovei „Litektra“ prievolė suteikti ieškovams butą neatsirado.
Kasatorės manymu, EAB „Litektra“ neturėjo teisinio pagrindo skirti butus griaunamo namo gyventojams, nes tokią teisę turėjo ir butus skyrė tik tuometinis miesto vykdomasis komitetas. Teisėjų kolegija su šiais kasatorės argumentais negali sutikti. Iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusio LR butų kodekso 25 ir 47 straipsniai reglamentavo atitinkamai gyvenamojo ploto skirstymą ir apgyvendinimą namuose, pastatytuose iš lėšų, perduotų dalinio dalyvavimo tvarka. Pastačius gyvenamąjį namą dalinio dalyvavimo tvarka, statybos dalyviams proporcingai pagal įdėtas lėšas skiriamas gyvenamasis plotas darbuotojams apgyvendinti, atskaičius plotą, kurį statytojas pagal LR butų kodekso 24 straipsnį privalėjo perduoti vykdomajam komitetui. Įmonės administracijos sprendimas suteikti konkrečiam asmeniui gyvenamąją patalpą iš įmonės lėšomis pastatyto gyvenamojo ploto buvo pagrindas vykdomajam komitetui išduoti orderį, kuris buvo vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje (LR butų kodekso 49 straipsnis). Tokią gyvenamųjų patalpų skyrimo praktiką patvirtina ir byloje esantis Vilniaus miesto valdybos 1990 m. rugsėjo 28 d. potvarkis Nr. 79V bei jo priedėlis (1 t., b. l. 82, 83), kuriais miesto valdyba tik patvirtino miesto įmonių sprendimus dėl butų suteikimo griaunamo namo gyventojams (tarp jų – ir bendrovės „Litektra“ sprendimą skirti butus T. Š., L. Š. ir M. S.) ir įpareigojo Gyvenamųjų patalpų skyrių išduoti gyvenamųjų patalpų orderius. Byloje nėra įrodymų, kad EAB „Litektra“ butų pateikusi Vilniaus miesto valdybai tvirtinti savo sprendimą dėl buto skyrimo kasatorės šeimai.
Ieškovai savo reikalavimą suteikti jiems trijų kambarių butą Vilniaus miesto savivaldybei kildina iš savo turėtų teisių į gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų matyti, kad nenugriovus namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir namo savininkei išsaugojus nuosavybės teisę į jį, ieškovai turėjo teisę gyventi šiame name nuomos ar panaudos sutarties pagrindu, o ieškovės vaikai – namo bendraturčių teisėmis, po savo tėvo V. P. mirties paveldėję pastarajam tekusią namo dalį, kurią jis paveldėjo po savo motinos L. Š. mirties. Tačiau 2005 m. vasario 3 d. taikos sutartimi (3 t., b. l 220-223), patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir kurios teisėtumas kasaciniu skundu nėra ginčijamas, ieškovai atsisakė savo teisių į gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdyba šios taikos sutarties sudaryme nedalyvavo ir prievolės suteikti ieškovams gyvenamąją patalpą neprisiėmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 pagrindu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei neatsirado prievolė suteikti ieškovams gyvenamąją patalpą – trijų kambarių butą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius ieškovų teisių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui pakako šios aplinkybės atmesti ieškovų ieškinį kaip nepagrįstą. Taikyti ieškinio senatį, nesant teisės pažeidimo, nebuvo teisinio pagrindo (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis). Tačiau šis materialinės teisės normos pažeidimas nesudaro pagrindo iš esmės tesėtam apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti. Dėl to antrasis kasacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.