- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-23
- Bylos Nr.
- 3K-3-570/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Janina Stripeikienė (pran.), Pranas Žeimys
- Atsakovas
- R. S., Kauno apskrities viršininko administracijai
- Ieškovas
- J. G.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininko), Janinos Stripeikienės (pranešėja), Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovams R. S., Kauno apskrities viršininko administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. G. 2003 m. spalio 13 d. kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 820 201 punktą, kuriuo atsakovui R. S. buvo leista išsipirkti privačios namų valdos 4599 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei pripažinti negaliojančia Kauno apskrities valdytojo administracijos ir R. S. 1995 m. lapkričio 23 d. sudarytą šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nustatyta, kad ieškovės D. G. ir K. S. motina O. S. bei atsakovo R. S. motina G. S. buvo kolūkiečių kiemo narės ir valdė 9270 kv. m žemės sklypą. Šio sklypo dalis buvo perduota K. S. nuosavybėn, atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Likusiame plote suformuotas 7457 kv. m sklypas. Po O. S. ir G. S. mirties šalys paveldėjo gyvenamąjį namą ir teisę naudotis prie namo esančiu gyvenamuoju namu. K. S. atsisakė teisės paveldėti šį turtą. Kauno apskrities valdytojo administracija 1995 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 820 201 punktu leido atsakovui R. S. išsipirkti 4599 kv. m ploto sklypo dalį, o 1995 m. lapkričio 23 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi ši dalis jam parduota. D. G. nurodė, kad 2000 m. kovo mėn., nagrinėjant kitą civilinę bylą, ji sužinojo, jog atsakovas nusipirko didesnę 7457 kv. m ploto sklypo dalį – 4599 kv. m. Perkant žemę, bendraturčių dalys turėjo būti nustatomos jų tarpusavio susitarimu. Paaiškėjo, kad žemės sklypo padalijimas atliktas nesuderinus su ja kaip bendraturte, o pasidalijimo planą pasirašė K. S., nebūdamas šio sklypo bendraturtis. Ieškovei D. G. mirus, procesinių teisių perėmėju byloje tapo jos sutuoktinis J. G.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ginčo įsakymo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 7.1.1.1 punkte nustatyta, kad privačių namų valdų savininkams valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami faktiško valdos dydžio. Ginčo pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu R. S. sudaryta remiantis Rokų seniūno pažyma, kurioje nurodyta, kad atsakovo faktiškai naudojamas sklypas yra 4599 kv. m ploto. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad O. S. faktiškai naudojo didesnį nei 0,2858 ha sklypą, likusį valdyti nuomos teise. Atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, kad D. G., būdama pakankamai išsilavinusi, po O. S. mirties kreipėsi dėl paveldėjimo, nurodydama kaip paveldimą turtą ir žemės sklypą, notarui turėjo pateikti visus su paveldėjimu susijusius dokumentus, todėl ji privalėjo domėtis ir ginčo sklypo teisiniu statusu, turėjo sužinoti apie jo dalies privatizavimą. Be to, atsakovas savo išpirktą sklypo dalį užsitvėrė tvora, kurią 1997 m. rugpjūčio 7 d. inventorizavo, ir šia sklypo dalimi D. G. bei ieškovas J. G. negalėjo naudotis. Teismas konstatavo, kad apie savo teisės pažeidimą ieškovai D. G. bei J. G. turėjo sužinoti ne vėliau kaip nuo 1997 m. rugpjūčio 7 d., todėl tuo metu nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė, o ieškovo teisė į pažeistos teisės gynybą išnyko.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 25 d. sprendimu Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkinti: panaikinti Kauno apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 820 201 punktą, kuriuo R. S. buvo leista išpirkti privačios namų valdos 4599 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia Kauno apskrities valdytojo administracijos ir R. S. 1995 m. lapkričio 23 d. sudarytą 4599 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį; taikyti restituciją – grąžinti Kauno apskrities valdytojo administracijai 4599 kv. m žemės sklypą, o R. S. – 346,39 Lt. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal ginčo sklypo planą, patvirtintą 1995 m. rugpjūčio 15 d., sklypo plotas yra 7457 kv. m. Šį sklypą iki 1995 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 820 priėmimo nuomos teise naudojo O. S. ir R. S., kiekvienas jų nuosavybės teise valdė po ½ dalį minėto gyvenamojo namo. R. S. neginčija, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių O. S. sutikimą dėl 4599 kv. m žemės sklypo dalies skyrimo atsakovui, ir kad namų valdos sklypo plane pasirašė ne O. S., o K. S. Namų valdos bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarka iki ginčo įsakymo priėmimo nebuvo nustatyta. Esant tokioms aplinkybėms namų valdos sklypo planas ir seniūno pažyma apie faktiškai naudojamų jo dalių dydį negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais R. S. namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį . Be to, kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes 1995 m. pateikiant notarui dokumentus dėl paveldėjimo, D. G. neišduota jokių pažymų, iš kurių ji būtų galėjusi spręsti, kad dalis šios žemės jau yra privatizuota, byloje nėra duomenų, kad D. G. žinojo, jog R. S. šioje namų valdoje yra išpirkęs dalį žemės sklypo. Tvoros pastatymas yra tęstinis teisių pažeidimas, todėl kiekviena tokio pažeidimo diena yra nauja ieškinio senaties termino pradžia.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas R. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neišsiaiškino ieškinio senaties termino taikymo šioje byloje aspektų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime, kurio 7.2 ir 7.4 punktuose nurodyta, kad, sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, būtina nustatyti ne tik momentą, nuo kurio asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bet ir nuo kurio apie tai analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pradinė ieškovė D. G., būdama pakankamai išsilavinusi, kreipdamasi į notarą dėl ginčo sklypo paveldėjimo, privalėjo domėtis jo teisiniu statusu ir turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytus byloje pateiktų įrodymų vertinimo principus ir CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus teismo sprendimo turiniui. Teismas įpareigotas ištirti visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertinti ir sprendime motyvuotai suklasifikuoti į tuos, kuriais remiamasi ir kurie atmetami. Teismas sprendime neaptarė svarbių įrodymų: patvirtinančių ieškovės D. G. motinos O. S. ir atsakovo motinos G. S. lygiomis dalimis valdytos faktinės namų valdos dydį; O. S. valdytos sklypo dalies skaidymą į dvi atskiras valdas, po kurio O. S. teko 2858 kv. m sklypo dalis, o likusi atiteko jos sūnui K. S. Bylos įrodymų visuma paneigia ieškovo teiginį, kad po skaidymo likęs bendras 0,7547 ha ploto sklypas dviem gyvenamojo namo bendraturčiams turėjo būti dalijamas lygiomis dalimis.
3. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principus, nagrinėjo tik apeliacinio skundo motyvus, bet neanalizavo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas J. G. prašo skundą atmesti, savo pašymą motyvuodamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis apie abstrakčią D. G. pareigą sužinoti, kad atsakovas privatizavo ginčo žemės sklypo dalį. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad ji ne tik nežinojo, bet ir negalėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.
2. Kasatorius argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo principus ir reikalavimus sprendimo turiniui, grindžiamas teiginiu, jog bylos šalims tenkančių sklypų plotai turi būti nustatyti, atsižvelgiant į buvusio kolūkiečių kiemo plotą – 0,9270 ha. Toks teiginys prieštarauja Žemės įstatymo 26 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 7.1.1.2 punkto nuostatoms dėl bendraturčiams priklausančių sklypo dalių nustatymo ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
3. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek apeliacinio skundo, tiek atsiliepimo į jį argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
1989 m. liepos 1 d. sklypo plane pažymėta, kad prie atsakovo R. S. ir O. S. namų valdos buvo suformuotas 9270 kv. m ploto žemės sklypas. 1995 m. rugpjūčio 15 d. patvirtintas namų valdos 7457 kv. m ploto žemės sklypo planas. Kauno apskrities valdytojo administracija 1995 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 820 201 punktu leido atsakovui R. S. pirkti 4599 kv. m ploto sklypo dalį, o 1995 m. lapkričio 23 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi ši dalis jam parduota.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Terminas suprantamas kaip atitinkamo reiškinio trukmė, apibrėžta tam tikrais įvykiais, žyminčiais jo pradžią ir pabaigą laiko atžvilgiu. Įstatyme nurodyti įvykiai, kurie vertinami kaip teisės į ieškinį atsiradimas. Yra objektyvusis ir subjektyvusis teisės į ieškinį atsiradimo pagrindai, t. y. asmens teisės pažeidimas ir asmens sužinojimas arba turėjimas sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 1964 m. CK 86 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviuoju kriterijumi – subjektinės teisės turėtojo suvokimu, jog jo teisė yra pažeista. Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai vertino ieškovų galimybes sužinoti apie atsakovo sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal CPK 185 straipsnį įrodymų vertinimas paliekamas teismo diskrecijai, nustatomi tik atitinkami įrodymų vertinimo principai, t. y. kad teismas privalo įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą, nurodyti argumentus, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus įrodymus pripažįsta tinkamais ir pakankamais išvadai apie reikšmingų aplinkybių egzistavimą ar jų nebuvimą daryti. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties privalomo išviešinimo, tvoros tarp gretutinių sklypų pastatymo ir jos įregistravimo viešame registre faktų apeliacinės instancijos teismas nepripažino pakankamais, kad galima būtų laikyti, jog ieškovai sužinojo apie savo pažeistą teisę įsigyti atitinkamo dydžio žemės sklypą nuosavybės teise. Kolegija sprendžia, kad toks faktų vertinimas neatitinka CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo principų bei bonus pater familias standarto, kurio esminis reikalavimas – kad asmuo elgtųsi apdairiai ir rūpestingai, taigi domėtųsi, rūpintųsi savo nuosavybe ar kitais teisiniais pagrindais valdomu turtu. Dėl atsakovo nupirkto žemės sklypo dydžio ieškovė pareiškė pretenzijas po aštuonerių metų, po to, kai, jai rekonstruojant namą, kilo ginčų su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės žinojimo apie savo teisių į žemės sklypą pažeidimą, turėjo atsižvelgti į šių aplinkybių kontekstą. Pažymėtina, kad teismas tvoros pastatymą nepagrįstai vertino kaip tęstinį teisių pažeidimą. Kitas reikšmingas faktas nagrinėjamoje byloje – žemės sklypų faktinis naudojimas. Šalys sklypais naudojasi kaip paveldėtojai. Niekas negali perduoti daugiau teisių, nei pats turi (Nemo plus iuris ad alium transferre potest quam ipse habet). Byloje nustatyta, kad O. S. – ieškovės D. G. motina – buvo kolūkinio kiemo narė. Ji kartu su kita kolūkinio kiemo nare atsakovo motina G. S. lygiomis dalimis valdė 90 arų žemės sklypą bei sutarė, kad jų vaikai valdys šį sklypą lygiomis dalimis. Tokio susitarimo faktą tvirtino ieškovės D. G. brolis K. S., kuris ir pasirašė už motiną žemės sklypo projektą. Apie tokį susitarimą turėjo žinoti ir ieškovė, nes jos brolio 20 arų ploto sklypas buvo suformuotas iš jų motinos naudotos sklypo dalies. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad namų valdos savininkų valia dėl naudojamo sklypo buvo suderinta, todėl jų įpėdiniai šią valią vykdė, kol tarp jų neiškilo ginčo dėl kitų teisių. Šalių veiksmai iki ginčo dėl namo rekonstrukcijos atitinka minėtus susitarimus. Kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai teisių įgijėjai žino apie teisių perleidėjų susitarimus dėl perleisto turto ir tokių susitarimų neginčija per įstatymo nustatytą laiką, galima daryti išvadą, kad jie perėmė teises ir pareigas pagal šiuos susitarimus. Atitinkamo turto teisinį statusą galima keisti, jei šis statusas savininkų suderinta valia nebuvo nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas gynė ieškovų teisę, dėl kurios buvo kitoks bendraturčių susitarimas ir kurį ilgą laiką vykdė pati ieškovė. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį ir įrodymų vertinimo taisykles nustatančias teisės normas, o pirmosios instancijos teismas šių pažeidimų nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.