Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aušra Ragelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) prašymą dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. S. buvo nuteistas Vilniaus miesto Lenino rajono teismo 1985 m. sausio 25 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir LTSR BK) (1961 m. redakcija) 225 straipsnio 2 dalį, jam paskirta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Taip pat, vadovaujantis LTSR BK 60 straipsniu, jam paskirtas priverstinis gydymasis nuo alkoholizmo. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1985 m. kovo 6 d. nutartimi minėtas nuosprendis buvo paliktas nepakeistas.

Taip pat I. S. buvo nuteistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999 m. spalio 6 d. nuosprendžiu pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį, jam paskirta bausmė – 4 metai laisvės atėmimo, konfiskuojant ½ dalį jam priklausančio turto, laisvės atėmimo bausmę atliekant griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje.

Taip pat I. S. buvo nuteistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. kovo 28 d. nuosprendžiu pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį, jam paskirta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo, konfiskuojant ¼ dalį jam priklausančio turto, laisvės atėmimo bausmę atliekant griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje, taip pat pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 2 dalį, jam paskirta bausmė – 1 metai laisvės atėmimo, konfiskuojant ¼ jam priklausančio turto, laisvės atėmimo bausmę atliekant griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje. Vadovaujantis LTSR BK (1961 m. redakcija) 42 straipsniu subendrinti paskirtas bausmes, jas apimant, ir paskirta galutinė bausmė – 2 metai laisvės atėmimo, konfiskuojant ¼ dalį jam priklausančio turto, laisvės atėmimo bausmę atliekant griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje. Vadovaujantis LTSR BK (1961 m. redakcija) 42 straipsniu šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999 m. spalio 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme, sunkesnei bausmei apimant lengvesnę, ir I. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, konfiskuojant ½ dalį jam priklausančio turto, laisvės atėmimo bausmę atliekant griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje.

Taip pat I. S. buvo nuteistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. nuosprendžiu pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį, jam paskirta bausmė – 3 metai laisvės atėmimo, konfiskuojant ½ dalį jam priklausančio turto, taip pat pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 3 dalį, jam paskirta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo, konfiskuojant ½ dalį jam priklausančio turto, taip pat pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 278 straipsnio 1 dalį, jam paskirta bausmė – 100 MGL (12500 litų) bauda. Vadovaujantis LTSR BK (1961 m. redakcija), subendrinus bausmes apėmimo būdu, paskirta subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, konfiskuojant ½ dalį jam priklausančio turto. Vadovaujantis LTSR BK (1961 m. redakcija) 42 straipsniu šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir I. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, konfiskuojant ½ dalį jam priklausančio turto, laisvės atėmimo bausmę atliekant griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo Nr. VIII-1619 Dėl amnestijos akto 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė nustatyta 3 metai laisvės atėmimo su ½ dalies turto konfiskavimu, bausmę atliekant griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje.

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas I. S. 2025 m. sausio 31 d. prašymas, kuriame jis nurodo, kad prieš 30 metų buvo teistas už vagystes, kas nėra sunkus nusikaltimas. Nurodo, kad jis 8 metus neturėjo administracinių teisės nusižengimų. Tačiau Informatikos ir ryšių departamentas jam neišduoda QR kodo dėl darbo su vaikais. Nurodo, kad jis dirba (duomenys neskelbtini), todėl gali prarasti darbą. Taip pat nurodo, kad Prezidentas jam nesuteikia pilietybės. Prašo teismą peržiūrėti jo teistumo/neteistumo statusą ir apie tai pranešti Informatikos ir ryšių departamentui. 2025 m. vasario 4 d. elektroniniu laišku I. S. patikslino savo prašymą, nurodė, kad prašo, atsižvelgiant į BK straipsnių senumą, perkvalifikuoti straipsnį, dėl kurio neleidžia jam išduoti QR kodo darbui su vaikais. Nurodo, kad bausmė yra 30 metų senumo, nukentėjusiajam žala atlyginta, teistumai išnykę. Tačiau Informatikos ir ryšių departamentas prašo pakeisti straipsnį, kuris neleidžia išduoti QR kodo. Jis dirba (duomenys neskelbtini) ir be QR kodo jį atleis iš darbo.

2025 m. vasario 6 d. I. S. teismui pateikė patikslintą prašymą, kuriame nurodo, kad buvo nuteistas Vilniaus miesto Lenino rajono teismo 1985 m. sausio 25 d. nuosprendžiu pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 225 straipsnio 2 dalį, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999 m. spalio 6 d. nuosprendžiu pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. kovo 28 d. nuosprendžiu pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį ir 271 straipsnio 2 dalį bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. nuosprendžiu pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 3 dalį ir 278 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad vadovaujantis LTSR BK (1961 redakcija) 8¹ straipsnio 2 dalimi (atitinkamu metu galiojusiomis redakcijomis), nusikalstamos veikos, numatytos LTSR BK (1961 m. redakcija) 225 straipsnio 2 dalyje, 271 straipsnio 3 dalyje ir 278 straipsnio 1 dalyje, yra laikomos sunkiais nusikaltimais. Nurodo, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenims draudžiama dirbti su vaikais, kai asmuo yra nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Dėl to jam (I. S.) nebuvo išduotas QR kodas dirbti su vaikais. Todėl teismo prašo perkvalifikuoti minėtus straipsnius pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 362¹ straipsnis numato įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį, taikymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus dėl nuteistajam priimtų nuosprendžių taiko vėliausią nuosprendį priėmęs apylinkės teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. BK 3 straipsnis reglamentuoja baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 3 straipsnio 1 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. BK 3 straipsnio 2 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – ir įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos Įstatymo) 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį.

Vilniaus miesto Lenino rajono teismo 1985 m. sausio 25 d. nuosprendžiu I. S. nuteistas už piktybinį chuliganizmą, tai yra už tai, kad, būdamas girtas, viešoje vietoje keikėsi necenzūriniais žodžiais, stumdėsi, nekreipė dėmesio į milicijos darbuotojo įspėjimus, sudavė kumščiu į veidą nukentėjusiajam ir jį pastūmė, dėl to šis pargriuvo, pasuko ranką ir jam buvo pramuštas antakis. Už šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jam buvo paskirta laisvės atėmimo 2 metams bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje bausmė. Ši nusikalstama veika numatyta LTSR BK (1961 m. redakcija) 225 straipsnio 2 dalyje.

1961 m. redakcijos BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad piktybinis chuliganizmas – baudžiamas laisvės atėmimu nuo vienerių iki penkerių metų. Iš 1961 m. redakcijos BK 8¹ straipsnio 2 dalies nuostatos (galiojusios nuo 1984 m. kovo 1 d. iki 1987 m. rugpjūčio 1 d.) matyti, jog ši I. S. padaryta nusikalstama veika yra nurodyta sunkių nusikaltimų sąraše.

Įvertinus minėtu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, tokia I. S. baudžiamojo įstatymo uždrausta veika atitinka šiuo metu galiojančio BK 284 straipsnyje numatytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos – viešosios tvarkos pažeidimo – požymius. BK 284 straipsnyje numatyta, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas ši veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999 m. spalio 6 d. nuosprendžiu I. S. nuteistas už vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas. Už šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jam buvo paskirta laisvės atėmimo 4 metams griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje bausmė. Ši nusikalstama veika numatyta LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalyje.

1961 m. redakcijos BK 271 straipsnio 3 dalyje (redakcijoje, galiojusioje nuosprendžio priėmimo metu) numatyta, kad vagystė, padaryta įsibraunant į gyvenamąją patalpą – baudžiama laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų su bauda ar be baudos. Iš 1961 m. redakcijos BK 8¹ straipsnio 2 dalies nuostatos (galiojusios nuo 1997 m. liepos 23 d. iki 1998 m. vasario 19 d.), taip pat priimto apkaltinamojo nuosprendžio matyti, jog ši I. S. padaryta nusikalstama veika yra nurodyta sunkių nusikaltimų sąraše.

Įvertinus minėtu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, tokia I. S. baudžiamojo įstatymo uždrausta veika atitinka šiuo metu galiojančio BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos – vagystės įsibraunant į patalpą – požymius. BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas ši veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. kovo 28 d. nuosprendžiu I. S. nuteistas, be kita ko, ir už vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas. Už šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jam buvo paskirta laisvės atėmimo 2 metams griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijoje bausmė. Ši nusikalstama veika numatyta LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalyje.

1961 m. redakcijos BK 271 straipsnio 3 dalyje (redakcijoje, galiojusioje nuosprendžio priėmimo metu) numatyta, kad vagystė, padaryta įsibraunant į gyvenamąją patalpą – baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų su bauda ar be baudos. Iš 1961 m. redakcijos BK 8¹ straipsnio 2 dalies nuostatos (galiojusios nuo 1998 m. gegužės 6 d. iki 2001 m. balandžio 20 d.), taip pat priimto apkaltinamojo nuosprendžio matyti, jog ši I. S. padaryta nusikalstama veika yra nurodyta sunkių nusikaltimų sąraše.

Įvertinus minėtu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, tokia I. S. baudžiamojo įstatymo uždrausta veika atitinka šiuo metu galiojančio BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos – vagystės įsibraunant į patalpą – požymius. BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas ši veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. nuosprendžiu I. S. nuteistas, be kita ko, ir už vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas. Už šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jam buvo paskirta laisvės atėmimo 3 metams bausmė. Ši nusikalstama veika numatyta LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalyje. Taip pat šiuo nuosprendžiu jis nuteistas už pasikėsinimą padaryti vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas. Už šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jam buvo paskirta laisvės atėmimo 2 metams bausmė. Ši nusikalstama veika numatyta LTSR BK (1961 m. redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje ir 271 straipsnio 3 dalyje. Taip pat šiuo nuosprendžiu jis nuteistas už tyčinį svetimo 1000 litų vertės turto sužalojimą. Už šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jam buvo paskirta 100 MGL (12500 litų) bauda. Ši nusikalstama veika numatyta LTSR BK (1961 m. redakcija) 178 straipsnio 1 dalyje.

1961 m. redakcijos BK 271 straipsnio 3 dalyje (redakcijoje, galiojusioje nuosprendžio priėmimo metu) numatyta, kad vagystė, padaryta įsibraunant į gyvenamąją patalpą – baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų su bauda ar be baudos. Iš 1961 m. redakcijos BK 8¹ straipsnio 2 dalies nuostatos (galiojusios nuo 1997 m. liepos 23 d. iki 2001 m. balandžio 20 d.), taip pat priimto apkaltinamojo nuosprendžio matyti, jog ši I. S. padaryta nusikalstama veika yra nurodyta sunkių nusikaltimų sąraše.

Įvertinus minėtu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, tokia I. S. baudžiamojo įstatymo uždrausta veika atitinka šiuo metu galiojančio BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos – vagystės įsibraunant į patalpą – požymius. BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas ši veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat pažymėtina, kad šiuo nuosprendžiu I. S. pasikėsinimas padaryti vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas taip pat kvalifikuota ir pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 16 straipsnio 2 dalį, kur nurodyta, kad pasikėsinimu padaryti nusikaltimą laikomas tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, jeigu nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Ši norma atitinka šiuo metu galiojančio BK 22 straipsnio 1 dalį, kur nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

1961 m. redakcijos BK 278 straipsnio 1 dalyje (redakcijoje, galiojusioje nuosprendžio priėmimo metu) numatyta, kad svetimo turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia – baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metų arba bauda. Iš 1961 redakcijos BK 8¹ straipsnio 2 dalies nuostatos (galiojusios nuo 1997 m. liepos 23 d. iki 2001 m. balandžio 20 d.) matyti, jog ši I. S. padaryta nusikalstama veika nėra nurodyta sunkių nusikaltimų sąraše. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad savo prašyme I. S. taip pat prašo pasisakyti ir dėl šios nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, teismas išsprendžia ir šios veikos perkvalifikavimo klausimą.

Įvertinus minėtu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, tokia I. S. baudžiamojo įstatymo uždrausta veika atitinka šiuo metu galiojančio BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos – nedidelės vertės svetimo turto sugadinimo – požymius, kadangi I. S. sugadinto turto vertė (1000 litų, kas atitinka 289,62 Eur) yra didesnė nei 3 MGL (150 Eur), bet mažesnė nei 10 MGL (500 Eur), kas pagal BK 190 straipsnio 1 dalį atitinka nedidelės vertės turto sąvoką. BK 187 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pagal BK 12 straipsnio nuostatas ši veika priskiriama baudžiamiesiems nusižengimams.

Vadinasi, konkrečiu atveju, minėtais nuosprendžiais konstatuotų anksčiau nurodytų I. S. nusikalstamų veikų perkvalifikavimas pagal šiuo metu galiojantį BK, net atsižvelgiant į tai, kad už jų padarymą paskirtas bausmes I. S. jau yra atlikęs ir teistumai už minėtas veikas jau yra išnykę, lengvina jo teisinę padėtį, kadangi perkvalifikavus nusikalstamas veikas, sumažėja jų pavojingumas ir I. S. yra laikomas įvykdęs ne sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas. Be to, tokią teismo išvadą pagrindžia ir tai, kad neperkvalifikavus I. S. nusikalstamų veikų, jam būtų apribota teisė dirbti su vaikais, todėl jis nebegalės dirbti (duomenys neskelbtini) (teismo gauti SODRA duomenys patvirtina, kad I. S. dirba (duomenys neskelbtini)). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais, be kita ko, ir dėl tyčinių sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas, draudžiama, be kita ko, dirbti socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose. Taigi neperkvalifikavus I. S. veikų, jam būtų apribota teisė dirbti (duomenys neskelbtini), tokiu būdu jis netektų darbo remiantis vien ta aplinkybe, kad jis pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą, nors šiuo metu jo įvykdytos veikos priskiriamos apysunkių arba nesunkių nusikaltimų kategorijoms, arba baudžiamiesiems nusižengimams.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas tenkintinas ir:

Vilniaus miesto Lenino rajono teismo 1985 m. sausio 25 d. nuosprendžiu konstatuota I. S. padaryta nusikalstama veika (piktybinis chuliganizmas), kvalifikuota pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 225 straipsnio 2 dalį – perkvalifikuotina į BK 284 straipsnį;

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999 m. spalio 6 d. nuosprendžiu konstatuota I. S. padaryta nusikalstama veika (vagystė įsibraunant į gyvenamąsias patalpas), kvalifikuota pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį – perkvalifikuotina į BK 178 straipsnio 3 dalį;

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. kovo 28 d. nuosprendžiu konstatuota I. S. padaryta nusikalstama veika (vagystė įsibraunant į gyvenamąsias patalpas), kvalifikuota pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį – perkvalifikuotina į BK 178 straipsnio 3 dalį;

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. nuosprendžiu konstatuotos I. S. padarytos nusikalstamos veikos:

1) vagystė įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, kvalifikuota pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį – perkvalifikuotina į BK 178 straipsnio 3 dalį;

2) pasikėsinimas padaryti vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, kvalifikuota pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 16 straipsnio 2 dalį ir 271 straipsnio 3 dalį – perkvalifikuotina į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį;

3) svetimo turto sunaikinimas ar sužalojimas, kvalifikuota pagal LTSR BK (1961 m. redakcija) 278 straipsnio 1 dalį – perkvalifikuotina į BK 187 straipsnio 3 dalį.

Kadangi I. S. minėtais nuosprendžiais paskirtas bausmes jau yra įvykdęs, perkvalifikavus jo padarytas veikas, minėtais nuosprendžiais paskirtų bausmių pakeitimo klausimas yra nespręstinas (įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsniu, 362, 364 straipsniais

nutaria:

tenkinti I. S. prašymą dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo.

Vilniaus miesto Lenino rajono teismo 1985 m. sausio 25 d. nuosprendžiu konstatuotą I. S. padarytą nusikalstama veika (piktybinį chuliganizmą), kvalifikuotą pagal Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos Baudžiamojo kodekso (1961 m. redakcija) 225 straipsnio 2 dalį – perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999 m. spalio 6 d. nuosprendžiu konstatuotą I. S. padarytą nusikalstamą veiką (vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas), kvalifikuotą pagal Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos Baudžiamojo kodekso (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį – perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. kovo 28 d. nuosprendžiu konstatuotą I. S. padarytą nusikalstamą veiką (vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas), kvalifikuotą pagal Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos Baudžiamojo kodekso (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį – perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000 m. birželio 5 d. nuosprendžiu konstatuotas I. S. padarytas nusikalstamas veikas:

1) vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, kvalifikuotą pagal Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos Baudžiamojo kodekso (1961 m. redakcija) 271 straipsnio 3 dalį – perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį;

2) pasikėsinimą padaryti vagystę įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, kvalifikuotą pagal Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos Baudžiamojo kodekso (1961 m. redakcija) 16 straipsnio 2 dalį ir 271 straipsnio 3 dalį – perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį;

3) svetimo turto sunaikinimą ar sužalojimą, kvalifikuotą pagal Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos Baudžiamojo kodekso (1961 m. redakcija) 278 straipsnio 1 dalį – perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalį.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.