Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-12-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-439/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-12
Bylos Nr.
1A-439/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdimaras Bavėjanas, Rūta Mickevičienė (pran.), Jonas Algimantas Venckus
Nukentėjusysis
A. R., P. D.
Nuteistasis
A. S.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-439/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.1; 1.2.3.1; 2.1.15.3.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teisėjų: Valdimaro Bavėjano ir Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,gynėjui Ramūnui Gudašiui,nukentėjusiajam A. R. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., ši bausmė subendrinta su Kaišiadorių raj. apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, taikant bausmių apėmimo būdą, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. S. priteista nukentėjusiajai P. D. 7592,10 Lt turtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 3872,90 Lt gydymo išlaidoms atlyginti, I. R. , G. R. , A. R. ir J. S. – po 12500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 12 d., apie 22 val., sodo namelyje, esančiame sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu, iš pykčio tyčia sudavė du smūgius rankomis nukentėjusiajai V. R. į galvą ir tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į kitas kūno vietas, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, kairiame žaste, dešiniame klube, muštinę žaizdelę kairiame antakyje, galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva kairio smilkinkaulio minkštuosiuose audiniuose, kairio smilkinkaulio žvyno lūžiu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio, dėl ko galvos sumušimui komplikavusis į galvos smegenų suspaudimą bei pabrinkimą, nukentėjusioji V. R. 2006 m. kovo 19 d. ligoninėje mirė, t. y. A. S. tyčia nužudė nukentėjusiąją, tokiais savo veiksmais padarydamas LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį, neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d. Tuo atveju, jei teismas vis dėlto nuspręs esant jį nusikaltus, prašo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis suteikė nukentėjusiajai pagalbą, aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, darbdavys jį charakterizuoja išskirtinai teigiamai, ir paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo byloje nesant tiesioginių įvykio liudytojų, pripažįsta V. R. sudavęs tik tokius smūgius, kurie sukėlė kraujosruvas bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kategoriškai neigia sulaužęs kairio smilkinkaulio žvyną, dėl ko nukentėjusioji mirė.

Nesutinka su apygardos teismo išvada, jog jis nesudavė, o smogė V. R. , ką neva patvirtina pakankamai didelė suduoto smūgio jėga, dėl ko galėjo kilti nustatytos pasekmės, t. y. kairio smilkinkaulio žvyno lūžimas. Pažymi, kad teismo pateiktas lingvistinis žodžių „sudaviau“, „smogiau“ aiškinimas apie suduoto smūgio galią, neatskleidžia nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmo. Atkreipia dėmesį, jog teisme nepateiktas jo pirmųjų parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašas, kuris dėl techninių priežasčių nebuvo išsaugotas iki bylos nagrinėjimo teisme. Pažymi, jog parodymų patikrinimo vietoje metu jis parodė sudavęs nukentėjusiajai per veidą, tačiau nenurodė jai smogęs. Teigia, jog teismo medicinos išvados papildo viena kitą bei patvirtina jo nurodytas įvykio aplinkybes. Tuo tarpu specialistų išvados prieštarauja eksperto R. R. teisme duotiems parodymams apie V. R. sužalojimo mechanizmą. Antai teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 406/06(02) konstatuota, jog V. R. nustatyti šie sužalojimai: muštinė žaizdelė kairiame antakyje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, kairiame žaste, dešiniame klube, abiejuose kojose ir nugaroje, kas, nukentėjusiajai esant gyvai, būtų vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, neturėjęs įtakos mirčiai. Apeliantas neneigia, jog 2006-03-12 tarp jo ir nukentėjusiosios išties kilo konfliktas dėl K. K. , su kuriuo V. R. palaikė artimus santykius, telefoninių skambučių (ką teisme patvirtino ir pats K. K. ). Pažymi, jog įvykio dieną, apie 15 val., tarp jo (apelianto) ir nukentėjusiosios įvyko susistumdymas, liudytoja I. L. patvirtino, jog jis išties sudavė V. R. , tačiau, apelianto teigimu, tai nebuvo mirtini smūgiai. Vėliau, apie 22 val., įvyko antrasis konfliktas, kurio metu jis sudavė V. R. per veidą, t. y. dėl šių sudavimų ir atsirado išvadoje išvardintos kraujosruvos nukentėjusiosios veide. Pabrėžiama, jog minėtoje specialisto išvadoje nepaneigta, kad V. R. , griūdama kieme ir galva atsitrenkdama į medinį karkasą, nesusilaužė kairės pusės smilkinkaulio žvyno. Atkreipiamas dėmesys, jog specialistai pažymėjo, kad tokie sužalojimai galėjo gautis tiek suduodant kietu buku daiktu, tiek ir krentant bei kairio smilkinkaulio sritimi atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar paviršius. Apelianto tvirtinimu, tokia išvada patvirtina jo parodymus, jog V. R. susižalojo kieme, griūdama bei atsitrenkdama į medinį karkasą. Akcentuoja, jog ir kitoje medicinos specialisto išvadoje Nr. KM 17(107)/07 nėra kategoriškos išvados, jog V. R. mirtį sukėlę sužalojimai negalėjo kilti pastarajai parkritus bei atsitrenkus į skarda apkaltą medinį karkasą. Toliau nurodoma, kad teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. KM 97/07 (01) konstatuota nesant galimybės patikslinti sužalojimo atsiradimo mechanizmą (ar atsirado nukentėjusiajai nugriuvus bei atsitrenkus kairio smilkinio sritimi, ar sudavus smūgį į šią sritį), kas dar labiau sukelia abejones dėl V. R. konstatuotų sužalojimų kilmės. Skunde pažymima, jog ikiteisminio tyrimo metu specialistas R. R. parodė, jog nukentėjusiosios mirtį sukėlusio galvos sužalojimo negalima paaiškinti griuvimu, kadangi lavono tyrimo metu nekonstatuota griuvimui būdinga galvos sužalojimų visuma. Atkreipiamas dėmesys, kad teisme specialistas šios išvados kategoriškai nepatvirtino, paaiškindamas, jog tokia galimybė vis dėlto buvo, kadangi karkasas – stogelis turi ir ribotus, ir plokščius, ir aštrius paviršius. Tad, apelianto manymu, visos trys specialisto išvados nepaneigia jo parodymų, kad V. R. susižalojo griūdama (byloje nėra kategoriškos išvados, jog kairės pusės smilkinkaulio žvynas buvo sužalotas suduodant smūgius, o ne griūnant ir pačiai atsitrenkiant į medinį karkasą).

Pabrėžia, jog iš karto po įvykio, 2007-03-13, ryte jis niekur nepabėgo ir nepasislėpė, o, pamatęs, jog V. R. prarado sąmonę, nubėgo pagalbos pas kaimynę I. L. , po to nedelsdamas iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Teigia kartu su V. R. greitosios pagalbos automobiliu vykęs į ligoninę, medikams pristatė jos asmens pasą. Taip pat pažymi įvykio aplinkybių neslėpęs nuo dukros G. R. bei motinos P. D. , todėl prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą, aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių.

Neigdamas įvykdęs LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, prašo atmesti VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų bei nukentėjusiosios P. D. ieškinius. Taip pat prašo įvertinti, kad iki nuosprendžio priėmimo dirbo, charakterizuojamas išskirtinai teigiamai. Apelianto tvirtinimu, jo veika turi būti kvalifikuojama pagal LR BK 140 str. 1 d. (fizinio skausmo sukėlimas V. R. , nežymiai ją sužalojant).

Atsikirtimu į nuteistojo A. S. apeliacinį skundą nukentėjusioji P. D. prašo palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį. Nurodo teismą teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes, sutinka, jog pagrįstai nepatikėta nuteistojo iškelta versija esą V. R. nugriuvo lauke ir pati susižalojo. Pažymi, jog nuteistasis nebuvo nuoseklus, aiškindamas V. R. nugriuvimo lauke aplinkybes, t. y. iš pradžių teigė, jog po suduoto smūgio pastaroji išėjo į lauką ir nugriuvo, vėliau aiškino, jog į ji į lauką išėjo dar prieš sumušimą (antroji versija pateikta po gydytojo R. R. suabejojimo, jog nukentėjusioji, patyrusi sužalojimą, kuomet iš nosies ir ausies bėgo kraujas, galėjo išeiti į lauką). Toks kritimo laikas nurodytas ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje (2006 m. birželio mėn.), kada, praėjus trims mėnesiams po V. R. mirties, ir buvo sugalvotas tariamas kritimas lauke.

Nukentėjusioji prašo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nelaikyti to, kad buvo iškviesta greitosios medicinos pagalba, kadangi iškart po sužalojimo A. S. jokios pagalbos nekvietė, o laukė visą naktį. Pažymi, jog atvažiavęs paimti V. R. paso A. S. prisipažino sumušęs nukentėjusiąją, nurodė ją esant komos būklėje. Taip pat prašo, atsižvelgiant į paskutinės darbovietės charakteristiką, nevertinti A. S. kaip išskirtinai teigiamo asmens, kadangi jo tėvas ilgus metus dirbo šioje įmonėje vyr. buhalteriu. Teigia, jog kitos darbovietės kaltininką charakterizuoja neigiamai, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad A. S. , po V. R. mirties būdamas laisvėje, nė karto neaplankė savo mažametės dukros.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo A. S. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras ir nukentėjusysis A. R. prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės dydžio.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jo įvykdytos veikos juridine kvalifikacija ir prašo jo veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 140 str. 1 d. Kolegija nesutinka su tokiu apelianto prašymu ir atmeta jį kaip nepagrįstą.

Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M 406/06 (02) matyti, kad nukentėjusioji V. R. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruva kairio smilkinkaulio minkštuosiuose audiniuose, kairio smilkinkaulio žvyno lūžimu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, kas komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą (t. 1, b. l. 45-52). Vėlesnės specialisto išvados Nr. KM 17(107)/07 (01) ir Nr. KM 97/07 (01) taip pat patvirtino minėtą nukentėjusiosios mirties priežastį (t. 1, b. l. 63-68, 73-79). Vadinasi, nuteistojo A. S. veiksmus kvalifikuojant kaip tyčinį nužudymą (pagal LR BK 129 str. 1 d.), būtina nustatyti, kad tai dėl jo veiksmų kilo minėti V. R. mirtį sukėlę sužalojimai. Pats nuteistasis neneigia sudavęs nukentėjusiajai per veidą, tačiau aktyviai įrodinėja, kad jo smūgiai sukėlė tik kraujosruvas, padarydami V. R. nežymų sveikatos sutrikdymą. Kategoriškai tvirtina, jog nukentėjusiajai kairės pusės smilkinkaulio žvynas lūžo pastarajai pargriuvus ir kairės pusės smilkinkaulio sritimi atsitrenkus į medinį karkasą-stogelį. Skunde akcentuojama, jog tokia galimybė nepaneigta ir specialisto išvadose.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria nuteistojo teiginiai apie tai, jog mirtį sukėlusius sužalojimus nukentėjusioji patyrė pargriuvusi ir atsitrenkusi į medinį stogelį, įvertinti kaip gynybinė versija, siekiant sušvelninti savo atsakomybę. Iš byloje užfiksuotų, teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų darytina neginčytina išvada, jog ne kas kitas, o apeliantas sudavė V. R. tiesioginį smūgį į galvos sritį bei tokiu būdu padarė pastarajai kraujosruvą kairio smilkinkaulio minkštuosiuose audiniuose, kairio smilkinkaulio žvyno lūžimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio. Pažymėtina, jog konstatuojant tokią išvadą reikšmingais pripažįstami paties nuteistojo A. S. parodymai. Štai pirmąkart apklausiamas kaip įtariamasis A. S. parodė, jog „išerzintas Kęsto skambučių“ bei supykęs dėl to, kad V. R. numetė jo mobiliojo ryšio telefoną ant grindų, dešinės rankos delnu smogė du kartus šiai į veidą (iš vienos ir iš kitos pusės). Be to, pažymėjo, kad po jo smūgių V. R. padėjo galvą ant pagalvės, daugiau nebesikėlė ir nieko nesakė, taip pat matė, kad jai iš nosies ir ausies bėgo kraujas (t. 2, b. l. 11-12). Tokius parodymus nuteistasis patvirtino ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 13-15), naujų aplinkybių nenurodė ir kitos įtariamojo apklausos metu, pareikšdamas, jog tvirtina ankstesnius parodymus (t. 2, b. l. 19). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis A. S. vėlgi parodė sudavęs V. R. du smūgius į galvą (po vieną smūgį į abi veido puses), dėl ko pastarajai pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Pripažino, kad jokių sužalojimų prieš jam suduodant smūgius nebuvo, po patirto smurto nei nukentėjusioji niekur nebuvo išėjusi, nei pas juos į sodo namelį buvo atėję kokie asmenys. Ir tik aptariamos apklausos metu, t. y. apklausiant A. S. trečią kartą, jis parodė esą likus pusvalandžiui iki tarp jų kilusio konflikto V. R. buvo išėjusi į lauko tualetą ir griuvo prie jo (skarda apkalto medinio karkaso). Anot nuteistojo, jis matė, kaip nukentėjusioji kėlėsi nuo žemės, dėl ko jis suprato, kad ši buvo pargriuvusi, tačiau pridūrė, kad, nukentėjusiajai grįžus į kambarį, jokių sužalojimų nepastebėjo (t. 2, b. l. 21-23). Dar po kelių mėnesių atliekant parodymų patikrinimą vietoje A. S. tvirtino išties matęs pagriuvusią V. R. , netgi nurodė, jog, būdamas prie malkų krūvos, išgirdo lentos barkštelėjimą ir dejavimą bei, pašvietęs prožektoriumi, matė nugriuvusią nukentėjusiąją, kuriai pasakė „kerėpla, nematai, kur eini“, be to, pažymėjo, jog V. R. galva buvo iš sodo namelio pusės, ji klūpėjo, rankomis atsirėmusi į žemę, šiai grįžus į kambarį sužalojimų nepastebėjo (t. 2, b. l. 25-27). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, jog V. R. į lauką buvo išėjusi likus daugmaž pusvalandžiui iki jų konflikto, o po to, kai jis sudavė šiai smūgius, ji daugiau niekur nebėjo, liko gulėti lovoje. Tuo tarpu teisme jis jau tvirtino, kad nukentėjusioji į lauką išėjo po jo suduotų smūgių (t. 2, b. l. 138-139).

Tad, kaip matyti, versiją apie tai, kad V. R. tariamai pargriuvo bei atsitrenkė į medinį karkasą, apeliantas iškėlė gerokai vėliau, t. y. tik apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tokį savo poelgį, motyvuodamas tuo neva anksčiau dėl to nebuvo klausinėjamas („sugyventinės kritimo aplinkybės nenurodžiau, nes manęs tyrėjai neklausė“) (t. 1, b. l. 21-23). Akivaizdu, kad toks nuteistojo paaiškinimas tėra bandymas pateisinti pakitusius parodymus, tokiu būdu siekiant sušvelninti atsakomybę dėl neteisėtų smurtinių veiksmų. Logiškai nepaaiškinamas apelianto elgesys iš pradžių nepaminėti esminės aplinkybės, kuri, kaip vėliau jis pats pradėjo tvirtinti, ir buvo nukentėjusiosios mirties priežastis (tariamas atsitrenkimas į skarda apkaltą medinį karkasą ir dėl to kilęs galvos sužalojimas, sukėlęs V. R. mirtį). Atkreiptinas dėmesys, kad jis realiai nematė, jog nukentėjusioji išties atsitrenkė į minimą medinį karkasą-stogelį, o tik nurodė matęs, kaip ši kėlėsi nuo žemės („aš mačiau, kaip ji kėlėsi nuo žemės, ir supratau, kad jinai buvo pargriuvusi“). Vadinasi, apelianto teiginys apie tai, kad V. R. galva atsitrenkė į medinį karkasą, tėra tik jo paties iškelta prielaida („gal ji pati, kai nukrito, susitrenkė“), kurios nepatvirtina netgi paties nuteistojo parodymai (t. 2, b. l. 138-139). Be to, pažymėtina ir tai, kad apeliantas dukrai R. R. , taip pat kaimynei I. L. , pasakodamas su įvykiu susijusias detales, pripažino trenkęs V. R. per galvą, tuo tarpu apie tai, kad ši neva buvo išėjusi į lauką, ten pargriuvo ir galvą trenkėsi į medinį karkasą, nieko neužsiminė (t. 2, b. l. 142), kas tik dar kartą įrodo, kad versija dėl atsitrenkimo buvo sugalvota kur kas vėliau ir neatitinka tikrovės.

Pagrįsdamas savo poziciją dėl nukentėjusiosios susižalojimo griūnant bei atsitrenkiant į skarda apkaltą stogelį, apeliantas remiasi specialistų išvadomis, kurios kategoriškai tokios galimybės nepaneigė. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialisto išvada Nr. M 406/06 (02) išties nurodė, jog V. R. mirties tiesiogine priežastimi esantys sužalojimai galėjo gautis tiek jai suduodant kietu buku daiktu, tiek ir krentant bei kairio smilkinio sritimi atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar paviršius (t. 1, b. l. 45-50), ką apklausos metu išvadą surašęs specialistas D. Tumėnas dar kartą patvirtino (t. 1, b. l. 53). Kiek vėliau buvo atlikta pakartotinė komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kuri galimybę, jog V. R. konstatuoti kūno sužalojimai, dėl kurių įvyko mirtis, galėjo gautis jai krentant ir atsitrenkiant į medinį karkasą, įvardino kaip mažai tikėtiną, kadangi židinio kontrsmūgio zonoje nenustatytas galvos smegenų sumušimas (t. 1, b. l. 63-68). Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, buvo atliktas pakartotinis objektų tyrimas, kuris dar kartą konstatavo, jog nukentėjusiosios mirtį sukėlęs sužalojimas padarytas kontaktuojant su buku ribotu paviršiumi, tačiau iš turimų duomenų negalėjo patiksinti sužalojimo atsiradimo mechanizmo, t. y. ar padarytas nukentėjusiajai nugriuvus/nukritus bei atsitrenkus kairio smilkinio sritimi, ar sudavus smūgį į šią sritį (t. 1, b. l. 73-79). Pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis nuteistojo iškeltą versiją dėl nukentėjusiosios atsitrenkimo bei, atsižvelgdamas į specialistų išvadas, teisiamajame posėdyje apklausė ekspertą R. Raudį, kuris patvirtino, jog nukentėjusiosios V. R. galvos sužalojimas yra negriuviminis. Ekspertas pažymėjo, kad tuo atveju, jei mirtį sukėlęs smūgis būtų nukentėjusiajai griūnant, tai ji turėjo griūti ant kairiojo šono, o šiuo atveju kairiajame galvos šone nėra kritimui/griuvimui būdingų sužalojimų. Galvos žvyno lūžimui reikėjo stipraus smūgio, panašu kad jis galėjo būti suduotas arba kumščiu, arba delno briauna. Parodė ir tai, jog kraujas iš ausies bėga, lūžus kaukolės pamatui. Nukentėjusiajai kraujas iš ausies bėgo dar prieš einant į lauką, kas ir buvo to paties smūgio pasekmė (t. 2, b. l. 139).

Tad, kaip matyti iš aukščiau aptartų specialistų išvadų, galimybė, jog nukentėjusioji mirtinai susižalojo pargriuvusi bei atsitrenkusi į medinį stogelį, įvardinta kaip mažai tikėtina. Reikšminga aplinkybė, jog apeliantas tokią versiją iškėlė ne iš karto, o ir vėliau negalėjo patvirtinti matęs, kaip nukentėjusioji griuvo ir tariamai atsitrenkė į stogelį, o tik padarė tokią prielaidą, pamatęs ją besikeliančią nuo žemės. Nuteistasis negalėjo pateikti logiško paaiškinimo, kodėl šių aplinkybių nenurodė iš karto, neužsiminė apie jas ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Tuo tarpu tai, kad V. R. du kartus smogė dešinės rankos delnu į galvą, po ko šiai pradėjo bėgti kraujas, ji atsigulė „padėjo galvą ant pagalvės ir daugiau nebesikėlė ir nieko nesakė“, apeliantas pripažino iš karto, tiesa, vėliau jis pradėjo švelninti savo atsakomybę, teigdamas, kad jo smūgiai buvo nestiprūs, negalėjo sulaužyti smilkinkaulio. Įvertinusi išdėstytus argumentus, kolegija kaip nepagrįstą atmeta nuteistojo versiją dėl to, kad V. R. mirtinus sužalojimus patyrė atsitrenkusi į skarda apkaltą medinį karkasą-stogelį, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios mirtis įvyko dėl apelianto suduoto tiesioginio smūgio nukentėjusiajai į galvą.

Apeliacinio skundo teiginiai neva teismas jo suduotų smūgių mechanizmą grindė tik lingvistiniu žodžių „sudaviau“, „smogiau“ aiškinimu yra nepagrįstas, kadangi išvada dėl nuteistojo kaltės padaryta ne dėl apelianto pavartotų žodžių, o remiantis byloje užfiksuotų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visetu.

Netenkinamas nuteistojo prašymas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą, aktyviais veiksmais siekė išvengti sunkesnių padarinių. Apelianto minima aplinkybė yra numatyta LR BK 59 str. 1 d. 1 p. ir ji suprantama kaip aktyvi kaltininko atgaila. Vadinasi, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja tik aktyvių kaltininko veiksmų. Pripažįstama, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių aktyviu elgesiu siekdamas įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas, sudavęs nukentėjusiajai smūgius, nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengtų pastarosios mirties. Jis pats pripažino, kad po jo smūgių V. R. iš nosies bei ausies pradėjo bėgti kraujas, ji nors ir buvo besikelianti iš lovos, tačiau, sulaukusi smūgių, nebesikėlė, o tik padėjo galvą ant pagalvės ir nieko nesakė. Apeliantas, sudavęs nukentėjusiajai smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvą, net nebandė aiškintis, kaip ši jaučiasi, ir, nepasirūpinęs medicininės pagalbos iškvietimu, paprasčiausiai nuėjo miegoti. Akivaizdu, jog apeliantas tik pasyviai stebėjo susidariusią situaciją, o jo teiginiai apie tai, kad rankšluosčiu nuvalė kraują, anaiptol, neatitinka LR BK 59 str. 1 d. 1 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės prasmės. Nuteistasis sugyventinės sveikatos būkle susirūpino tik kitą rytą, kuomet pamatė, jog ši guli nejudėdama, nereaguoja į jo raginimą keltis, yra apsišlapinusi. Tik tuomet A. S. nuėjo pas kaimynę, parsivedė ją į sodo namelį po ko ši, pamačiusi V. R. būklę, liepė skubiai kviesti greitąją medicinos pagalbą. Akivaizdu, kad apeliantas tokių veiksmų turėjo imtis dar įvykio vakarą, tačiau jis, pasirinkęs lengvabūdišką elgesio variantą, nuėjo miegoti, palikdamas sumuštą sugyventinę be jokios pagalbos.

Nepagrįstas nuteistojo prašymas atmesti Valstybinei ligonių kasai bei nukentėjusiajai P. D. priteistus civilinius ieškinius, tokį teiginį motyvuojant tuo, kad neva neįrodyta jo kaltė įvykdžius LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Anksčiau išdėstytais argumentais kolegija jau pasisakė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. S. kaltu tyčia nužudžius sugyventinę V. R. , todėl jis privalo nukentėjusiesiems atlyginti dėl jo neteisėtų veiksmų kilusią turtinę ir neturtinę žalą. Kadangi apelianto prašymas atmesti nurodytų civilinių ieškovų ieškinius yra susijęs tik su jo kalte, kuri, kaip minėta, yra neginčijamai įrodyta, tai minėtas prašymas nereikalauja detalesnio aptarimo. Pažymėtina, jog apygardos teismas nenustatė nė vienos aplinkybės, liudijančios, jog civiliniai ieškiniai pareikšti netinkamai (tokių argumentų nenurodo ir apeliantas), motyvuotai pasisakė dėl nukentėjusiesiems priteistinų civilinių ieškinių pagrįstumo, jų dydžio, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir panaikinti civiliniams ieškovams priteistus civilinius ieškinius.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam A. S. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., į tai, jog padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai, kad nuteistasis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę: atsižvelgė, kad jis, įvykdęs šią nusikalstamą veiką, nusikalto dar kartą, už ką buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, t. y. šios aplinkybės rodo, kad kaltininkas nepadarė teigiamų išvadų, kas rodo esant neigiamą jo asmenybę. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas skyrė A. S. griežtą laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą įstatymo sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Tiesa, teismas nuosprendyje konkrečiai nenurodė, kuria baudžiamojo įstatymo redakcija vadovaujasi (neįvardinta, kuria įstatymo redakcija vadovaujantis, skaičiuotas bausmės vidurkis). A. S. nuteistas už LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, kurią įvykdė 2006 m. kovo 12 d. Tuo metu galiojo LR BK 129 str. 1 d. redakcija, kuri numatė, kad už tokį nusikaltimą asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Naujoji šios dalies redakcija, kurioje numatyta, kad už tokį nusikaltimą asmuo baudžiamas nuo septynerių iki penkiolikos metų, įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Visgi atsižvelgiant į tai, kad teismas nurodė, jog nuteistajam skiriama griežta bausmė, artima įstatymo sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, konstatuotina teismą vadovavusis senąją LR BK 129 str. 1 d. redakcija, t. y. 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija. Vadinasi, teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (iš dviejų įstatymo redakcijų parinko švelnesnę), paskyrė tinkamą bausmę, o minėtas trūkumas yra tik formalaus pobūdžio ir nelaikytinas esminiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai Valdimaras BavėjanasJonas Algimantas Venckus