Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Žemesnės instancijos teismas

Plungės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino P. B. kaltu padarius ATPK 130 str. 1 d. ir 126 str. 4 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad P. B. kaltę dėl vairavimo neblaiviam ir nepaklusimo teisėtam policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę įrodo policijos pareigūnų T. P. ir S. P. tarnybinių pranešimų duomenys, bylos nagrinėjimo teisme metu duoti S. P. parodymai, paties pažeidėjo pasiaiškinimas administracinio teisės pažeidimo protokole, kuriame kaltę pripažino visiškai, liudytojo A. S. taisytas paaiškinimas raštu, taip pat kiti bylos duomenys. Teismas nurodė, kad liudytojo A. S., kuris yra P. B. draugas, parodymai, užfiksuoti policijos pareigūnų įvykus eismo įvykiui, ir parodymai bylos nagrinėjimo metu prieštarauja ir patys sau, ir byloje esantiems objektyviems duomenims, todėl atmestini, ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pažeidimą nustačiusių pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį.

Žemesnės instancijos teismas

ATPK 130 str. 1 d. nurodyta, kad atsakomybę užtraukia nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šio straipsnio pastaboje nurodyta, kad uniformuoto policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, arba per garsiakalbį liepiant sustoti. Uniformuoto policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę taip pat gali būti išreiškiamas įjungus specialiomis spalvomis nudažyto ir policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės ženklu pažymėto automobilio švieslentę su užrašu STOP POLICIJA arba STOP. Neturintis tarnybinio ženklo muitinės pareigūnas bet kokiu atveju parodo transporto priemonės vairuotojui tarnybinį pažymėjimą. Tamsiuoju paros metu policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės pareigūnas, stabdydamas transporto priemonę, turi vilkėti uniformą su šviesą atspindinčiais elementais (vilkėti specialiąsias liemenes, mūvėti rankogalius ar turėti kitus šviesą atspindinčius elementus). Patrulyje turi dirbti ne mažiau kaip du policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos arba muitinės pareigūnai, turintys specialiomis spalvomis nudažytą ir policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos skiriamaisiais ženklais arba muitinės ženklu pažymėtą automobilį, stabdyti transporto priemonę šviečiančia reguliuotojo lazdele arba minėtu šviesą atspindinčiu skrituliu, įjungus patrulinio automobilio mėlynos ir (arba) raudonos spalvos švyturėlius.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, jog jis taip vadinamo stabdymo fakto nesuprato ir negalėjo suprasti, kadangi policijos pareigūnai paskui jo vairuojamą motociklą su įjungtais švyturėliais netgi nevažiavo, jo vairuojamo motociklo nepersekiojo, per garsiakalbį reikalavimo sustoti neišreiškė. Pažymi, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pastebi, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Teismas netgi pripažino, kad policijos pareigūnų veiksmai ne visai atitinka Policijos patrulių veiklos instrukcijos reikalavimus, tačiau tai esą nepašalina pažeidėjo kaltės dėl padaryto pažeidimo. Teismo nutarime ne kartą akcentuojami P. B. ir A. S. paaiškinimai po įvykio, kad jie tariamai prisipažino supratę, kad juos vejasi policijos pareigūnai, ir jie sąmoningai nestojo. Apeliantas pabrėžia, jog paaiškinimai buvo rašomi pareigūnų, jis buvo pasimetęs ir neblaivus, todėl netgi neskaitė, ką protokole surašė pareigūnas. A. S. buvo blaivus, todėl jis sąmoningai ir supratęs, ką nori įrašyti pareigūnas pareikalavo, kad būtų išbraukta paaiškinimo dalis, kad jie sąmoningai nestojo ir norėjo pabėgti. Teismo nutarime, kad prie išbraukymo nėra policijos pareigūno prierašo „tikėti“ bandoma aiškinti kaip prielaidą, kad tai galimai padaryta dėl pažeidėjo ar A. S., bet ne dėl policijos pareigūno kaltės. Šiuo atveju teismas akivaizdžiai pripažino, kad nutarimas pagrįstas ne tik objektyviais įrodymais, bet ir prielaidomis.

Žemesnės instancijos teismas

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patikrinus bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtų reikalavimų, netinkamai taikė teisės normas, o teismo išvados, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, neginčytinai patvirtinančių P. B. kaltę padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

ATPK 130 str. 1 d. inter alia numatyta administracinė atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Tam, kad būtų galima patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal minėtą straipsnį, būtina nustatyti ne tik tai, kad pareigūnas stabdė transporto priemonę, bet ir tai, kad transporto priemonė buvo stabdoma tinkamai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų, ir kad stabdomos transporto priemonės vairuotojas suprato, jog yra stabdomas, tačiau sąmoningai teisėtam pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepakluso. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo, kurio vairuota transporto priemonė buvo stabdoma laikantis šiam veiksmui keliamų reikalavimų, matė policijos pareigūno reikalavimą sustoti ir suvokė savo pareigą stabdyti vairuojamą transporto priemonę, tačiau ją ignoruodamas, reikalavimui nepakluso.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto administracinėn atsakomybėn traukiamo P. B. parodymų matyti, kad važiuodamas pagrindiniu keliu, jis prasilenkė su policijos pareigūnais, bet greičio nepadidino, nebėgo nuo pareigūnų. Važiavo savo puse, po to pasuko į keliuką ir, nesuvaldęs keturračio, apsivertė. Draugas sėdėjo ant galinės sėdynės. Atvažiavę pareigūnai pasakė, kad jis neva nepakluso jų reikalavimams sustoti. Jo pareigūnai nestabdė, jis nematė, kad būtų stabdę. Draugas buvo blaivus, bet ir jis nematė, kad pareigūnai juos stabdo. Keturratis yra be galinio ir šoninio veidrodėlių. Policija garsinio signalo neįjungė, jis jo negirdėjo (b. l. 26). Kartu su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu keturračiu važiavęs liudytojas A. S. parodė, jog važiavo maudytis prie upelio. Pakeliui prasilenkė su policijos pareigūnų automobiliu. Keturratį vairavo P. B., jis sėdėjo gale. Šalmų neturėjo. Jie tik prasilenkė su pareigūnais, pareigūnai jų nestabdė, nesivijo, nei garso, nei šviesos signalų neįjungė. Kai prasilenkė su pareigūnais, P. B. suko į lauko keliuką ir važiavo prie upelio. Keturratis griuvo, bet jie nesusižalojo. Pareigūnai atvažiavo vėliau, gal už minutės. Surašė, kad nepakluso stabdymui, nors jie nestabdė, švyturėlių nebuvo įjungę. Kad pareigūnai juos stabdo, nepastebėjo, buvo blaivus, todėl jei būtų stabdę, tikrai būtų matęs ir būtų pasakęs draugui, kad sustotų (b. l. 26). Iš šių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir su juo kartu keturračiu motociklu važiavusio liudytojo parodymų matyti, jog jie abu nurodo važiavę maudytis, prasilenkę su policijos pareigūnais, jie netrukus nusuko nuo kelio, nes ten vedė jų kelionės maršrutas – jie važiavo prie upelio išsimaudyti. Abu asmenys nurodo, jog nei vienas iš jų nematė, kad policijos pareigūnai būtų juos persekioję ar stabdę, negirdėjo garso signalų, nesant veidrodėlių nematė, ar pareigūnai juos vijosi, ar jų automobilyje buvo įjungti švyturėliai. Abu nurodo, jog policijos pareigūnus vėl pamatė tik tada, kai P. B. nesuvaldė transporto priemonės ir jiems nuvirtus nuo keturračio, privažiavo ekipažas.

Tuo tarpu priešingą, pažeidėją kaltinančią įvykio versiją, jog transporto priemonė buvo tinkamai stabdoma, jog P. B. be jokios abejonės matė, kad yra stabdomas, pateikė pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas liudytojas S. P., kuris parodė, kad važiuodami tarnybiniu policijos automobiliu, pamatė priešais juos keturračiu parvažiuojančius du asmenis be saugos šalmų, kurie, juos pamatę, padidino greitį. Pareigūnai įjungė švyturėlius, tačiau keturračio vairuotojas pasuko į kairėje kelio pusėje buvusį keliuką, pareigūnams pavažiavus 200-300 m tuo keliuku, pamatė stovintį keturratį. Patikrinus abiejų asmenų girtumo laipsnį, nustatyta, kad abu buvo neblaivūs. Važiuojantys keturračiu asmenys tikrai matė apsisukusį ir juos besivejantį policijos automobilį, važiuojant jiems iš paskos naudotus įjungtus švyturėlius - šviesos ir garsinius signalus, be to, vairuotojas, važiuodamas iš pagrindinio kelio ir sukdamas į šalutinį, atsisuko ir pareigūnus matė. Daugiau kitų transporto priemonių kelyje nebuvo, todėl vairuotojas turėjo suprasti, kad pareigūnai vejasi būtent juos. Nuo pažeidimo pastebėjimo vietos iki ten, kur asmenys sustojo, policijos automobiliu iš paskos važiavo apie 500 m, per garsiakalbį komandos sustoti nebuvo, truko iki dviejų minučių, kol jie prie jų privažiavo (b. l. 38). Apylinkės teismas šią policijos pareigūno versiją patvirtinančiais duomenimis laikė policijos pareigūnų T. P. ir S. P. tarnybinius pranešimus, P. B. pasiaiškinimą administracinio teisės pažeidimo protokole, kuriame jis pripažino kaltę, liudytojo A. S. taisytą pasiaiškinimą, ir remdamasis jais konstatavo, jog P. B. buvo stabdomas gan aktyviais veiksmais, kurių nepastebėti, atsižvelgiant į šviesų paros metą bei veiksmų intensyvumą, P. B. negalėjo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nesurinkta pakankamai P. B. kaltės įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti neginčytiną išvadą, jog jis, 2016 -08-07 16.30 val. vairuodamas keturratį, buvo tinkamai stabdomas policijos pareigūnų ir matydamas bei suprasdamas, jog jam yra išreikštas reikalavimas sustoti, tyčia nepakluso teisėtam policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

Analizuojant bylos duomenis matyti, kad pagal policijos pareigūnų nurodomą versiją P. B. buvo stabdomas ne policijos pareigūnų ekipažui prasilenkiant su pažeidėjo vairuotu keturračiu (transporto priemonės judėjo tuo pačiu keliu priešingomis kryptimis), tačiau po to, kai policijos pareigūnai prasilenkimo momentu pastebėję, jog keturračiu važiuojantys asmenys nedėvi saugos šalmų, sulėtino greitį, apsisuko ir bandė pasivyti P. B. vairuojamą transporto priemonę. Tuomet, kai policijos pareigūnai pasivijo P. B., pradėjo jį stabdyti, tačiau jis šiam reikalavimui nepakluso. Sistemiškai vertinant pažeidėjo ir kartu su juo važiavusio liudytojo bei policijos pareigūno parodymus, taip pat ir policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose pateikiamą informaciją, kyla pagrįstų abejonių, ar P. B. buvo tinkamai stabdomas, ar apskritai jo stabdymas buvo atliekamas, ir jei taip, ar jis galėjo matyti ir suvokti, jog yra stabdomas. Iš P. B. parodymų matyti, jog netrukus po to, kai jie prasilenkė su pareigūnais, jis nusuko į šalutinį keliuką, kuris vedė į maudyklą. Liudytojas A. S. taip pat parodė, kad prasilenkus su pareigūnais, P. B. nusuko į lauko keliuką, kur jiems nugriuvus, tik po minutės atvažiavo pareigūnai. Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, kuriuose pateikiamos identiškos aplinkybės nurodoma, kad keturratį motociklą policijos pareigūnai stabdė po to, kai prasilenkę (duomenys neskelbtini). ties pastatu Nr. 5, apsisuko ir pradėjo jį persekioti, tačiau motociklo vairuotojas kaimo ribose staigiai išsuko į kairėje pusėje buvusį lauko keliuką. Teismo posėdžio metu policijos pareigūnas liudytojas S. P. nurodė, kad nuo pažeidimo pastebėjimo vietos iki ten, kur asmenys sustojo, policijos automobiliu iš paskos važiavo apie 500 m., o persekiojamas keturratis, išsukęs iš pagrindinio kelio, pavažiavo 200-300 metrų, jie prie sustojusio keturračio privažiavo po dviejų minučių. Analizuojant šiuos duomenis akivaizdu, jog policijos pareigūnams apsilenkus su keturračiu, šis po 200-300 metrų nusuko į lauko keliuką, o nurodytas atstumas yra akivaizdžiai per mažas, jog policijos ekipažas būtų galėjęs pradėti tinkamai stabdyti keturračio motociklo vairuotoją. Gyvenvietėje greitis ribojamas iki 50 km/h (13,9 m/s), todėl keturratis motociklas tokiu greičiu iki išsukimo į lauko keliuką galėjo važiuoti nuo 14 s (iki išsukimo esant 200 m) iki 21 s (iki išsukimo esant 300 m). Policijos pareigūnams, per šį laiko tarpą taip pat važiuojantiems gyvenvietėje leistinu greičiu, reikėjo po prasilenkimo su keturračiu ne tik priimti sprendimą stabdyti pažeidėją, bet ir sustabdyti tarnybinį automobilį, apsisukti ir pradėti greitėti persekiojant automobilį – šie veiksmai turėjo užimti ne mažiau kaip 10 s. Iš išvardyto seka, jog pareigūnų ekipažui apsisukus ir pradėjus važiuoti pažeidėjo važiavimo kryptimi, šis jau turėjo būti nutolęs apie 200 m ir ruoštis nusukimui į lauko keliuką. Tai, jog policijos pareigūnų ekipažas važiuodamas iš paskos keturračiui motociklui buvo itin nutolęs, patvirtina ir policijos pareigūno S. P. parodymai, jog prie lauko keliuke apvirtusio motociklo (vos už 500 metrų nuo jų prasilenkimo vietos ties (duomenys neskelbtini) esančiu pastatu) jie privažiavo praėjus tik 2 minutėms. Akivaizdu, jog esant tokiam atstumui tarp policijos pareigūnų ekipažo ir pažeidėjo, P. B. vairuota transporto priemonė negalėjo būti tinkamai stabdoma.