Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. J. ir A. M. atskiruosius skundus bei atsakovo J. P. prisidėjimą prie atskirųjų skundų dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo civilinėje byloje pagal ieškovių UAB „Alma littera“, UAB „Baltų lankų“ leidybos, UAB „Jotema“, UAB „Tyto alba“, UAB leidyklos „Vaga“ ieškinį atsakovams J. P., A. M., R. L. ir P. J. dėl autorių teisių pažeidimo, nesąžiningos konkurencijos veiksmų pripažinimo ir kompensacijos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės UAB „Alma littera“, UAB „Baltų lankų“ leidyba, UAB „Jotema“, UAB „Tyto alba“, UAB leidykla „Vaga“ pateikė ieškinį atsakovams J. P., A. M., R. L. ir P. J. dėl autorių teisių pažeidimų, nesąžiningos konkurencijos veiksmų pripažinimo ir kompensacijos priteisimo. 2016 m. liepos 11 d. ieškovės ir atsakovas R. L. pateikė teismui prašymą dėl jų taikos sutarties patvirtinimo. Prašyme šalys pareiškė, kad joms yra žinomos procesinės taikos sutarties patvirtinimo pasekmės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartimi patvirtino ieškovių ir atsakovo R. L. taikos sutartį ir bylą pastarojo atžvilgiu nutraukė.Įvertinęs šalių sudarytos taikos sutarties sąlygas, teismas sprendė, kad jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ir viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Šalys pareiškė, kad joms yra žinomos procesinės taikos sutarties patvirtinimo pasekmės, todėl jų pateikta taikos sutartis tvirtintina ir byla nutrauktina.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas A. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ginčo atveju ieškovių ir atsakovo R. L. sudaryta taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekinė, o ją patvirtinusi nutartis – neteisėta, todėl naikintina.Ieškiniu ieškovės, be kita ko, reikalavo už joms padarytus autorių teisių pažeidimus solidariai iš atsakovų priteisti 20 000 Eur kompensaciją bei bylinėjimosi išlaidas. Tokiu būdu ieškovės apibrėžė savo reikalavimų ribas, siekdamos solidariosios visų atsakovų atsakomybės. Remiantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi ir 6.279 straipsnio 1 dalimi, asmenys, bendrai padarę žalą, nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Remiantis šiomis nuostatomis, taip pat CPK 43 straipsniu, nagrinėjamu atveju ieškovių iniciatyva visi atsakovai byloje yra laikomi procesiniais bendrininkais, ieškovių manymu, bendrai savo atskirais veiksmais padariusiais joms priklausančių autorių teisių pažeidimus, todėl jų atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė. Ieškinio pagrindas yra visų atsakovų neteisėtų veiksmų bendrumas, iš kurio kildinama solidarioji jų atsakomybė. Todėl tokiu atveju, jei vienas atsakovas pašalinamas iš proceso, sudarant su juo atskirą taikos sutartį, į kurią nėra įtraukiami kiti atsakovai, yra pažeidžiamos imperatyvios įstatymo nuostatos, reglamentuojančios solidariąją atsakomybę. Pripažinus vieno iš bendraatsakovių neteisėtus veiksmus ir tai patvirtinus teismo nutartimi, tokiu būdu nepagrįstai pripažįstami ir likusių bendraatsakovių neteisėti veiksmai.Taikos sutartimi išsprendus tik vieno atsakovo atsakomybės ieškovėms klausimą, lieka neaišku, kaip būtų sprendžiamas reikalaujamos kompensacijos ieškovėms dalybų klausimas kitų atsakovų atžvilgiu. Jei ieškovės pareiškė solidarų reikalavimą, manytina, kad taikos sutartį tokiu atveju gali sudaryti nebent su visais atsakovais, bet ne su kiekvienu atskirai. Priešingu atveju pažeidžiamos CK 6.6, 6.9 straipsnių nuostatos ir kitų atsakovų teisės.Teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos leidžia spręsti, kad ieškovų siekis yra ne taikiai baigti ginčą, o nuolaidžiaujant iš atsakovo išgauti informacijos, kurią galėtų panaudoti teisme prieš likusius atsakovus.Skundžiama nutartimi patvirtintos taikos sutarties nuostatos prieštarauja viena kitai. Taikos sutarties 4 punktas nustato, kad šalys susitaria, jog nagrinėjant bylą šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos priskiriamos jas patyrusioms šalims, tuo tarpu taikos sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad atsakovas R. L. per 3 darbo dienas po taikos sutarties sudarymo dienos įsipareigoja ieškovėms atlyginti dalį – 3 000 Eur, jų patirtų teisinių išlaidų.CPK 93 straipsnio 1 dalis patvirtina, kad iš bylą pralaimėjusių proceso bendrininkų bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir laimėjusios šalies patirtos advokato atstovavimo išlaidos, turi būti priteistos lygiomis dalimis. Taigi ieškovės negalėjo susitarti su atsakovu dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų dydžio, kadangi patenkinus ieškinį jų naudai iš visų atsakovų byloje turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis. Skundžiama nutartimi teismas sprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų visų atsakovų atžvilgiu, nors kiti atsakovai nėra šio susitarimo dalyviai.Skundžiamoje nutartyje nurodyti vos penki lakoniški taikos sutarties punktai negali prilygti galutiniam teismo sprendimui (res judicata), toks sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnio reikalavimų. Iš šalių pateiktos taikos sutarties ir skundžiamos nutarties turinio akivaizdžiai matyti, kad pastarojoje nėra nurodytos visos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos, o tos sąlygos, kurios nurodytos, nutartyje buvo performuotos, t. y. teismas savo nuožiūra pakeitė taikos sutarties sąlygas, tuo pačiu ir šios sutarties dalyvių valią. Taigi teismas skundžiama nutartimi pažeidė ir CPK 140 straipsnio nuostatas.

Atsakovas P. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti patvirtinti ieškovių ir atsakovo R. L. taikos sutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Patikslintame ieškinyje ieškovės, be kita ko, teigė, kad atsakovai veikė kaip susijusių pažeidėjų grupė, todėl prašė solidariai iš atsakovų priteisti 20 000 Eur sumą. Kadangi ieškovės mano, jog už joms padarytus nuostolius yra solidariai atsakingi keli asmenys, byloje susiklostė pasyvus asmenų daugetas prievolėje. Esant tokioms aplinkybėms teismas negalėjo patvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties, nes ji prieštarauja imperatyviai CPK 43 straipsnio 3 daliai.Kreditoriaus reikalavimo teisės atsisakymas dėl vieno ar kelių skolininkų reiškia, kad jie atleidžiami nuo prievolės įvykdymo (CK 6.23 str. 3 d.). Kitiems skolininkams prievolė lieka, tačiau ji sumažėja atleisto nuo prievolės įvykdymo skolininko dalimi. Kadangi solidarioji skola sumažinta mažesne suma, o likusieji atsakovai skolos apskirtai nepripažįsta, tai norint patvirtinti ieškovų ir vieno iš atsakovų taikos sutartį, būtinai reikėjo gauti visų atsakovų sutikimą. Nesant pastarųjų sutikimo, teismo patvirtinta taikos sutartis yra neteisėta, nes ją sudarant nebuvo paisoma procesiniam bendrininkavimui nustatyto imperatyvo, įtvirtinto CPK 44 straipsnio 3 dalyje. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011).

Atsakovas J. P. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų A. M. ir P. J. atskirųjų skundų, kuriuo sutinka su skundų motyvais, juo palaiko ir prašo skundus patenkinti.Ieškovės UAB „Alma littera“, UAB „Baltų lankų“ leidyba, UAB „Jotema“, UAB „Tyto alba“, UAB leidykla „Vaga“ atsiliepime į atsakovų A. M. ir P. J. atskiruosius skundus prašo skundus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovės patikslintu ieškiniu prašo taikyti solidariąją atsakomybę tik vienu iš penkių ieškinio reikalavimų – reikalaudamos kompensacijos priteisimo. Visi kiti patikslinto ieškinio reikalavimai yra individualizuoti. Taigi skundo argumentai dėl solidariosios visų atsakovų atsakomybės visų reikalavimų apimtyje neatitinka tikrovės.Nagrinėjamu atveju prašoma iš atsakovų priteisti kompensacija nėra tapati žalos atlyginimui, o reikalavimui priteisti kompensaciją negali būti taikomos tokios pats taisyklės, kaip žalos atlyginimui, nes taip būtų ignoruojami specifiniai kompensacijos tikslai, tarp jų – prevencinis tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011).Skunde remiamasi teismų praktika, suformuota esant visai kitoms faktinėms aplinkybėms. Apelianto P. J. nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011 analizuojamas padarytos žalos atlyginimo klausimas, kilęs ne dėl autorių teisių pažeidimo, o pateikti išaiškinimais nėra susiję su Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu.Ieškovės, tiek reikšdamos pirminį ieškinį atsakovui J. P., tiek reikšdamos prašymus įtraukti naujus atsakovus ir patikslintą ieškinį, prašomos priteisti kompensacijos dydžio nedidino, nors atsakovų skaičius buvo žymiai padidintas. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovės kompensacijos reikalavimu siekia būtent prevencinių tikslų, o ne materialinės naudos gavimo. Atsakovų skundų patenkinimas nepakeis materialinių santykių tarp bylos šalių esmės, teisių ir pareigų apimties. Skundžiamos nutarties panaikinimas būtų nesuderinamas su proceso koncentruotumu ir ekonomiškumu.CPK 290 straipsnio 2 dalis nustato, kad taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas arba jo dalis. Nagrinėjamu atveju sudaryta taikos sutartimi ieškovės aiškiai patvirtino ir išreiškė savo valią atsisakyti visų turtinių ir neturtinių reikalavimų atsakovui R. L..Patikslintame ieškinyje pareikštas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo reikalavimas nėra solidarus. Tarp ieškovių ir atsakovo R. L. sudarytos taikos sutartimi išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nepatvirtinta kitų atsakovų teisių ar pareigų ir su jomis nėra susijęs.

Atsakovas P. J. atsiliepime į atsakovo A. M. atskirąjį skundą prašo jį patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės pareikštu ieškiniu reikalavo: pripažinti, kad visi atsakovai, veikdami per atitinkamus interneto domenus, 2011-2016 m. laikotarpiu padarė ieškovių daugybinius autorių teisių pažeidimus ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus; įpareigoti atsakovus per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis viešai paskelbti teismo sprendimo rezoliucinę dalį interneto portaluose; solidariai priteisti iš atsakovų 20 000 Eur kompensaciją; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovės ir atsakovas R. L. sudarė taikos sutartį, kurią skundžiama nutartimi teismas patvirtino.Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalį, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę užbaigti bylą taikos sutartimi bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Taikos sutartimi laikomas sandoris, kuriuo ginčo šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 str. 1 d.). Sudarydamos taikos sutartį, ginčo šalys abipusiu sutarimu, darydamos viena kitai nuolaidas, susitaria dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą. Tokia sutartimi realizuojamas ginčo subjektų dispozityvumo principas, teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis. Šio principo pagrindu ginčo šalys turi teisę susitarti tiek dėl visų, tiek dėl dalies ieškovo pareikštų reikalavimų taikaus išsprendimo, be to, esant procesiniam bendrininkavimui, kilęs ginčas gali būti išspręstas taikiai tiek tarp visų šalių, tiek atskirai tarp vieno iš kelių ieškovų ar atsakovų ir priešingos šalies / šalių.Vadovaujantis CPK 42 straipsnio 2 dalimi, teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Nagrinėjamu atveju apeliantai skundžiamos nutarties neteisėtumą argumentuoja teismo patvirtintos taikos sutarties prieštaravimu imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė šios taikos sutarties netvirtinimo sąlygos egzistavimo.Teisės aktuose nėra įtvirtintų imperatyvių nuostatų, kurios, esant solidariajai skolininkų prievolei, nustatytų draudimą kreditoriui atsisakyti solidariosios prievolės vieno iš skolininkų atžvilgiu. CK 6.6 straipsnio 6 dalies norma, kad bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė, turi būti aiškinama prievolių pasibaigimą reglamentuojančių normų kontekste, pagal kurias prievolė gali pasibaigti ne tik tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.), bet ir šalių susitarimu (CK 6.123 str.) bei kreditoriui atleidus skolininką nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-167/2013). Kreditorius, atsisakęs reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, išsaugo teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę solidariai iš likusių bendraskolių (CK 6.8 str. 3 d.).Iš skundžiama teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygų matyti, kad ieškovės ir atsakovas R. L. sulygo, kad pastarasis pripažįsta atlikęs neteisėtus – autorių teises pažeidžiančius ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, įsipareigoja pateikti teismui jo žinioje esančią informaciją dėl neteisėto literatūros kūrinių atgaminimo ir platinimo atitinkamuose interneto portaluose laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio bei atlyginti ieškovėms teisinių išlaidų dalį, o ieškovės patvirtino atsisakančios visų turtinių ir neturtinių reikalavimų, pareikštų atsakovui R. L.. Atsižvelgiant į šias taikos sutarties sąlygas ir anksčiau paminėtą reglamentavimą bei Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, nėra pagrindo daryti išvados dėl teismo patvirtintos taikos sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad teismo patvirtinta taikos sutartis pažeidžia kitų atsakovų teises ar teisėtus interesus dėl jų atsakomybės ribų padidėjimo, kadangi, esant solidariąją prievolę turinčių skolininkų daugetui, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.Skundžiama nutartimi patvirtintos taikos sutarties prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms apeliantai grindžia ir CPK 44 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad taikos sutarties sudarymui būtinas visų bendrininkų (bendraatsakovių) sutikimas, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra atliekami tik neviršijant reikalavimų ar įsipareigojimų. Ginčo atveju taikos sutarties sąlygos nesudaro pagrindo teigti, kad šalys viršijo savo reikalavimus ir įsipareigojimus, todėl, priešingai nei teigia apeliantai, taikos sutarties patvirtinimui visų bendraatsakovių sutikimų nebuvo būtina gauti.Nėra pagrindo nagrinėjamu atveju remtis apelianto P. J. skunde nurodytais Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011. Kasacinio teismo praktikoje susiformuota nuostata, kad kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Šios ir apelianto nurodytos bylos aplinkybės nėra panašios – skiriasi tiek teisinių santykių pobūdis, tiek taikos sutarties sąlygos, kurias nurodytoje civilinėje byloje prisiėmė vienas iš solidarių skolininkų. Dėl skirtingų šios ir apelianto nurodytos bylos faktinių aplinkybių, pastarojoje pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju nėra privalomi.Skundžiama nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje šalių sulygtas susitarimas, kad atsakovas R. L. prisiimą pareigą atlyginti ieškovėms 3 000 Eur advokato atstovavimo išlaidas, nėra susijęs su kitų atsakovų teisėmis ir pareigomis, todėl A. M. nepagrįstai skunde apeliuoja į pažeistas CPK 93, 94 straipsnių nuostatas.Skundų argumentai dėl taikos sutarties sąlygų lakoniškumo, atsakovo R. L. prisiimtų įsipareigojimų vertinimo ir kiti, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovų atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.Netenkinus atsakovų atskirųjų skundų, ieškovės įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Teismui pateikti dokumentai (mokėjimo nurodymas, PVM sąskaita faktūra bei atliktų darbų ataskaita) įrodo, kad ieškovės apeliacinės instancijos teisme patyrė 484 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytų tokių paslaugų maksimalių dydžių, yra pagrįstos, todėl priteisiamos (CPK 98 str.). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos lygiomis dalimis iš apeliantų.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti kiekvienai ieškovei - uždarajai akcinei bendrovei „Alma littera“ (j. a. k. 120029537), uždarajai akcinei bendrovei „Baltų lankų“ leidyba (j. a. k. 124940893), uždarajai akcinei bendrovei „Jotema“ (j. a. k. 135558158), uždarajai akcinei bendrovei „Tyto alba“ (j. a. k. 122275733), uždarajai akcinei bendrovei leidykla „Vaga“ (j. a. k. 124380042) iš kiekvieno atsakovo - A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 32,27 Eur (trisdešimt du eurus ir dvidešimt septynis centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.