- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-29
- Bylos Nr.
- 1A-25-655/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00216-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ainora Kornelija Macevičienė (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Artūras Šumskas
- Kaltinamasis
- A. M.
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Advokatai
- Ramūnas Mikulskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ainoros Kornelijos Macevičienės (kolegijos pirmininkė), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys atmestas. Iš V. S. priteista 500 eurų A. M. naudai gynėjo advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012-06-11, apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), konflikto dėl žemės sklypo ribų metu kilus grumtynėms, įkando V. S. į apatinę lūpą ir kairįjį riešą bei padarė odos nubrozdinimus, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė V. S. sveikatą bei sukėlė stiprų fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendį ir A. M. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti jį kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam straipsnio sankcijoje numatytą baumę. Visiškai tenkinti pareikštą civilinį ieškinį bei priteisti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį panaikino ir perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau kasacinio teismo galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje iš esmės nėra paneigtos teismo nustatytos aplinkybės, kad būtent jis (V. S.) galėjo panaudoti fizinį smurtą A. M. atžvilgiu, siekdamas nutraukti jo veiklą, kuri jam nepatiko. V. S. taip pat nesutinka su teismo išvadomis, jog jis realizavo savo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, nesulaukęs proceso Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, pabaigos ir, kad jis privataus kaltinimo tvarka negali įsiterpti ir dubliuoti šiuo metu apeliacinės instancijos teisme vykstančio proceso.
Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo jo, o taip pat liudytojo J. Z. (J. Z.) parodymu vertinimu, neva jie turi motyvą apkalbėti A. M., siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai, tai A. M. turi motyvą apkalbėti mane V. S. ir liudytoją J. Z., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už paties padarytą nusikalstamą veiką.
Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes jų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, yra teisingi ir išsamūs, juos patvirtina liudytojo J. Z. parodymai ir specialisto išvada, kurią ekspertas patvirtino teisme. Jais paneigiami A. M. argumentai, kad jis pats galėjo susižaloti lūpą.
Atkreipia dėmesį į tai, kad jo siekis atsiimti iš A. M. fotoaparatą, kurį jis neteisėtai atėmė, rodo, kad jo tikslas buvo ne fizinio skausmo sukėlimas, o daikto atsiėmimas, todėl negali būti vertinama, kad A. M. tokiu būdu gynėsi siekdamas pabėgti. Pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, kad neįrodyta, jog A. M. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, padarė iš esmės remdamasis vien tik paties kaltininko nenuosekliais ir prieštaringais parodymais.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog kaltinamojo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą. V. S. teigimu, du kąstiniai sužalojimai (dvi žaizdos) gali būti padaromos tik tyčia. Iš dalies A. M. pripažino savo kaltę, t.y. pripažino, kad įkando į rankos riešą, neigė tik įkandimą į lūpą (nurodė, kad gal į lūpą su galva galėjo trenkti), tačiau tokius A. M. parodymus paneigia pateikti eksperto paaiškinimai, specialisto išvada. A. M. tyčiniai veiksmai pasireiškė tuo, kad jis darydamas veiką suvokė, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, norėjo, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių ir to siekė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje V. S. ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, A. M. ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
V. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 p.). Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimus, nes nuosprendyje išdėstė ne tik kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, bet ir pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl A. M. išteisinimo.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, jas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, ko pasėkoje pagrįstai A. M. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tačiau, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o nukentėjusysis skunde argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, dėsto tuos pačius argumentus, kurie yra įvertinti skundžiamame nuosprendyje.
Pažymėtina, jog tiek V. S., tiek A. M. neneigia tarp jų įvykusio konflikto, tačiau pateikė visiškai skirtingas šio konflikto aplinkybes. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, apygardos teismas pritaria ginčijamame nuosprendyje padarytai išvadai dėl nukentėjusiojo V. S. ir liudytojo J. Z. parodymų patikimumo. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dėl to paties įvykio, kurio metu V. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, Vilniaus miesto apylinkes teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu V. S. ir J. Z. pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, nuosprendyje konstatavus, kad 2012-06-11, apie 18 val., V. S. ir J. Z. panaudodami fizinį smurtą - padarydami A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė jam priklausantį turtą - vaizdo kamerą „Sony“. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi nuteistųjų V. S. ir J. Z. apeliaciniai skundai buvo atmesti. V. S. privataus kaltinimo skundas teismui buvo pateiktas 2015-10-05, t. y. esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui. Ir nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau pritartina skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog šioje kasacinio teismo galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje iš esmės nėra paneigtos teismo nustatytos aplinkybės, kad būtent V. S. galėjo panaudoti fizinį smurtą A. M. atžvilgiu, siekdamas nutraukti jo veiklą, kuri jam nepatiko. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla pagal V. S. ir J. Z. apeliacinius skundus dėl to paties įvykio, kuriuose jie ginčija savo kaltę, šiuo metu apeliacine tvarka nagrinėja Vilniaus apygardos teismas, yra pagrindas išvadai daryti, kad jie turi siekį apkalbėti A. M., pateikdami savo įvykio versiją, tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal jiems inkriminuojamą BK 180 straipsnio 1 dalį.
Apylinkės teismas pagrįstai, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog byloje nesurinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių V. S. privataus kaltinimo skunde nurodytus faktus dėl jo sveikatos sutrikdymo. Tai, jog V. S. buvo padaryta kąstinė žaizda apatinės lūpos dešinėje pusėje ir odos nubrozdinimas galimai po įkandimo kairiame rieše, kurie vertinant tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, nėra besąlyginis pagrindas pripažinti A. M. kaltu nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo V. S. nurodytas aplinkybes ir jo pateiktą įvykio versiją, tuo tarpu išteisintojo A. M. parodymai lieka nepaneigti. In dubio pro reo principas įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju. Pažymėtina, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014), todėl skundžiamu nuosprendžiu A. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai. Daryti priešingos išvados apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai V. S. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė: