Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Eugenijus Antanauskas Baudž. byla Nr. 1A–151-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.3.1.; 2.1.7.4.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2010 m. kovo 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. P. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-01-05 nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteista dvejų metų laisvės atėmimo bausme, paskirtą bausmę atliekant pataisos namuose.

Iki įsiteisės nuosprendis, M. P. palikta paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2009 12 28 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteisė iš M. P. 199 litus E. B. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteista už tai, kad ji 2008-06-06, apie 22.15 val., netoli (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdoje, būdama neblaivi, grasindama pavartoti fizinį smurtą – suspardyti M. B. , pagrobė iš jos E. B. priklausantį 689 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“ su jame buvusia SIM kortele.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios M. P. kaltės. Jos įvykdytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Vien tai, kad apeliantė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.

Apeliantės M. P. kaltę dėl plėšimo padarymo įrodo nukentėjusiųjų M. B. , E. B. parodymai. Nors nuteistoji M. P. apeliaciniame skunde teigia, kad ji nukentėjusiosios turtą įgijo ne plėšimo, o atvirosios vagystės būdu, motyvuodama tuo, kad nukentėjusioji mobilųjį telefoną davė savo noru, ši jos gynybinė versija visiškai paneigta nukentėjusiųjų M. B. bei E. B. parodymais.

Nukentėjusioji M. B. apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad 2008-06-06, apie 22.15 val., jai einat pėsčiųjų tuneliu ties Baltijos prospektu, prie jos priėjo nepažįstama mergina, kaip vėliau paaiškėjo, M. P. , ir paprašė cigarečių, ji pasakė nerūkanti, tada mergina iš jos pareikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną ir pagrasino suspardyti, jei ji neduos telefono. Kadangi ji išsigando merginos grasinimų, atidavė savo mobilųjį telefoną. Kartu su mergina buvo ir vaikinas, tačiau jis stovėjo šalia, nieko nesakė ir nieko nedarė. Pagrobusi telefoną M. P. kartu su vaikinu nuėjo, nueidama pagrasino, kad bus blogai, jei bandys ją vytis. Grįžusi namo apie įvykį papasakojo mamai E. B. , kuri iškvietė policijos pareigūnus ir kartu su jais sulaikė M. P. .

N. E. Beleckienė parodė, kad 2008 m. birželio mėnesio pradžioje, apie 22.20 val., jos dukra M. B. grįžusi į namus papasakojo, kad nepažįstama mergina pagrobė iš jos mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“ su jame buvusia išankstinio apmokėjimo „Tele2“ „PILDYK“ kortele. Mergina grasino suspardyti jos dukrą, jei ši neduos mobiliojo ryšio telefono. Dėl to ji iškvietė policijos pareigūnus ir kartu su jais sulaikė jos dukrą apiplėšusią M. P.

Kolegija tiki nukentėjusiųjų M. B. , E. B. parodymais, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nurodant įvykio aplinkybes, nukentėjusiųjų paaiškinimai yra nuoseklūs ir detalūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, tai atitinka faktines bylos aplinkybes. Netikėti ar abejoti jais kolegija neturi pagrindo.

Pati nuteistoji M. P. neneigia iš nukentėjusiosios pagrobusi mobiliojo ryšio telefoną, tačiau neigia grasinusi pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją M. B. , jei ši neduotų mobiliojo telefono, ir tvirtina, kad telefoną nukentėjusioji M. B. jai davė savo noru paprašyta duoti juo pasinaudoti. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kuriuose ji akcentuoja, jog ji negrasino nukentėjusiajai M. B. pavartoti fizinį smurtą, jei ši neduotų mobiliojo telefono, ir šią nuteistosios gynybos versiją vertina kaip siekimą palengvinti savo teisinę padėtį. Nuteistosios neprisipažinimą grasinant prieš nukentėjusiąją pavartoti fizinį smurtą paneigia minėti nukentėjusiosios M. B. parodymai apie tai, jog ji savanoriškai nebūtų davusi telefono nuteistajai, ir tai padarė tik dėl to, kad išsigando pastarosios grasinimų ją suspardyti, jei neatiduos telefono. Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji M. B. nurodė ir savo motinai E. B. , todėl jais pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina tai, kad pačios nuteistosios versija apie įvykio aplinkybes yra prieštaringa, nes, kaip minėta, ji neneigia pagrobusi iš M. B. mobilųjį telefoną, nors kartu teigia, kad telefono iš nukentėjusiosios M. B. ji prašė tik pasinaudoti. Taigi jeigu būtų tikima apeliantės versija, kad telefoną iš nukentėjusiosios M. B. ji paėmė tik tam, kad juo pasinaudotų, M. P. , pasinaudojusi svetimu telefonu, būtų jį grąžinusi nukentėjusiajai, tačiau to nepadarė.

M. P. apeliacinio skundo teiginys, kad jos veiksmai turėtų būti vertinami kaip atviroji vagystė, nes ji negrasino pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją M. B. , vadinasi, jos neapiplėšė, yra nepagrįstas.

BK 178 ir 180 straipsniuose numatytos vagystės ir plėšimo nusikaltimų sudėtys turi daug bendrų požymių. Vagystę ir plėšimą sieja tai, kad darant abu nusikaltimus svetimas turtas yra pagrobiamas, tai yra neteisėtai ir neatlygintinai užvaldomas. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas. Darant plėšimą kaltininkas svetimą turtą pagrobia pavartodamas fizinį smurtą arba grasinimus (psichinis smurtas), arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis. Fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis į nukentėjusiojo kūną, nepriklausomai nuo to, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais (pvz., demonstruojant peilį ar kitą įrankį, bauginančiais gestais). Taip pat grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam (pvz., reikalavimas atiduoti turtą nuošalioje vietoje, tamsiu paros metu, susitikus ant tilto). Nukentėjusysis realaus grasinimo aplinkybes suvokia vertindamas užpuoliko fizinį pranašumą, nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimą, užpuolimo netikėtumą ir grasinimui palankią situaciją. Plėšimo nusikaltimo sudėties požymis – „kitaip atimdamas galimybę priešintis“ – taip pat suponuoja smurtinius veiksmus, tačiau šie veiksmai gali nesukelti nei sveikatos sutrikdymų, nei didelio fizinio skausmo. Šio požymio esmė yra ta, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjusysis netenka galimybės pasipriešinti jo turto pagrobimui. Šį plėšimo sudėties požymį atitinka nukentėjusiojo surišimas, įstūmimas ir uždarymas atskiroje patalpoje, užmigdymas medikamentais ar narkotinėmis medžiagomis. Veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį tuo atveju, kai nusikalstamas sumanymas pagrobti turtą kyla iki smurto pavartojimo, jo pavartojimo metu arba tuo atveju, jei vagystės būdu grobiant turtą, tačiau dar jo neužvaldžius, pavartojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, be kitų atvejų, atsako ir tas, kas apiplėšė panaudojęs peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Pavartojimu laikomas ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas turimu įrankiu plėšimo metu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominomis panaudoti peilį ar kitą specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą.

Kaip minėta, nukentėjusioji M. B. parodė, kad ji 2008-06-06, apie 22.15 val., ėjo pėsčiųjų tuneliu ties Baltijos prospektu. Prie jos priėjo nepažįstama mergina kartu su vaikinu. Vaikinas nieko nesakė ir nieko nedarė. Mergina paprašė cigarečių, o vėliau pareikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną. Ji nesipriešino nuteistajai, nes jos bijojo. Pastaroji jai grasino pavartoti prieš ją smurtą – suspardyti, jei neduos telefono. Ji išsigando merginos grasinimų, todėl atidavė savo mobilųjį telefoną. Be to, nukentėjusioji M. B. parodė, kad M. P. jai dar grasino po apiplėšimo nueidama ir sakydama, kad jos nesivytų, nes bus blogai. Iš karto po apiplėšimo grįžusi namo nukentėjusioji M. B. apie įvykį papasakojo savo mamai E. B. . Pastaroji patvirtino dukros nurodytas aplinkybes apie jos apiplėšimą, tai yra, kad jos dukrai buvo grasinama suspardyti, jei ši neatiduos mobiliojo telefono. Joms išėjus į lauką, M. B. pamatė ją apiplėšusią merginą, kuri netrukus buvo sulaikyta policijos pareigūnų, nors ir bandė pabėgti.

Netikėti šiais išsamiais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiųjų M. B. ir E. B. parodymais nėra pagrindo. Akivaizdu, kad nukentėjusioji M. B. , eidama tuneliu gana vėlyvu laiku, išsigando nuteistosios M. P. griežtai išsakyto reikalavimo ir šiai pakako pakankamai „švelnios“ smurtinės priemonės – grasinimo suspardyti – turtui pagrobti. Nuteistoji M. P. apeliaciniame skunde neišsakė jokių abejonių dėl nukentėjusiosios M. B. parodymų patikimumo. Aptarti nukentėjusiųjų parodymai neduoda pagrindo abejoti, kad iš nukentėjusiosios M. B. mobilųjį telefoną M. P. pagrobė grasindama pavartoti fizinį smurtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius jos veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kaip plėšimą grasinant pavartoti fizinį smurtą.

Taigi nuteistosios M. P. kaltė dėl plėšimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistosios kaltę apiplėšus nukentėjusiąją M. B. . Apeliacinio skundo argumentai nuteistosios kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ją nuteisė už plėšimą tik dėl to, kad ji anksčiau ne kartą buvo teista. Į šią aplinkybę, tai yra nuteistosios asmenybę, kaip ir kitas BK 54 straipsnyje, reglamentuojančiame bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytas aplinkybes, tai yra į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei į bausmės tikslus apylinkės teismas atsižvelgė ne kvalifikuodamas M. P. padarytą nusikalstamą veiką, o skirdamas pastarajai bausmę. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimų, M. P. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, paskyrė teisingą bausmę, kuri yra artima šio straipsnio sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui, atitinka bausmės paskirtį.

Nors apeliantė nurodo prisipažinusi ir nuoširdžiai gailisi nusikaltusi, tačiau į šią aplinkybę kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę apylinkės teismas pagrįstai neatsižvelgė skirdamas pastarajai bausmę. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistoji M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tik iš dalies pripažino savo kaltę, tai yra neigė grasinusi nukentėjusiajai M. B. pavartoti fizinį smurtą, ir tai tik paveikta byloje surinktų įrodymų. Taigi jau vien dėl to nėra galimybės BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę pripažinti apeliantės atsakomybę lengvinančia aplinkybe, neatsižvelgiant į tai, kad nuoširdus jos gailėjimasis taip pat yra tik deklaratyvus, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios M. P. apeliacinį skundą atmesti.