- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-23
- Bylos Nr.
- I-8078-189/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01921-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Rūta Miliuvienė, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- T. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Ilona Ivašauskaitė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Elinai Petrauskaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8) prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015-01-08 sprendimą Nr. (15/5-9)4U-55 (b. l. 13–14) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad 2014-12-16 sprendimu Nr. (15/4-1)-3I-1723(00288) pareiškėjui buvo atsisakytas išduoti leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Šio sprendimo pagrindu, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas skundžiamas 2015-01-08 sprendimas Nr. (15/5-9)4U-55, kuriuo pareiškėjui uždrausta į Lietuvos Respubliką atvykti iki 2018-01-08, taip pat nuspręsta pareiškėjo, kaip užsieniečio, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, duomenis įrašyti į užsieniečių registrą bei nuspręsta į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 str. 1 d. iki 2018-01-08.
Prieštaraudamas skundžiamo sprendimo argumentams nurodė, kad pareiškėjas, kaip gerbtinas (duomenys neskelbtini) verslininkas, įvertinęs verslo aplinką ir Lietuvoje norėdamas steigti verslą, kreipėsi į UAB „Tobulas sprendimas“ dėl įmonės steigimo dokumentų parengimo. Parengus dokumentus pareiškėjas įgijo įmonę ir joje buvo paskirtas direktoriumi. Siekiant verslą vykdyti teisėtai, pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo, tačiau Departamentas pareiškėjo veiksmus įvertindamas, kaip norą įteisinti savo buvimą, o ne verslo vykdymą, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą gyventi. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Prieštaraudamas šiai išvadai nurodė, kad tokia Departamento nuostata yra nepagrįsta, nes pareiškėjas jau daugelį metų važinėja po įvairias pasaulio šalis, tame tarpe ir Europos Sąjungos valstybes, laisvai gaudavo Šengeno vizas ir niekada nėra pažeidęs migracijos taisyklių.
Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas taip pat buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 10¹ punktą, nes skundžiamas sprendimas buvo priimtas vėliau, nei per 5 dienas nuo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi dienos. Esant tokiai situacijai, ginčo sprendimas iš esmės negalėjo būti priimtas.
Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 133 str. 1 dalimi, kurioje imperatyviai nėra nustatyta, kad, kai yra neišduodamas leidimas gyventi, atitinkamai užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvą. Draudimo kriterijų vertinimo tvarkos II skyriaus antrasis skirsnis reglamentuoja kriterijų sąrašą ir jų vertinimo tvarką priimant sprendimą uždrausti atvykti, todėl priimant tokio pobūdžio sprendimą turi būti įvertintos visos konkrečios ir su konkrečiu atveju susijusios aplinkybės. Atitinkamai toks sprendimas taip pat turėtų atitikti ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems proporcingumo ir objektyvumo principams, taip pat 8 straipsnio nuostatai, kad individualus administracinis aktas turi būti motyvuotas. Pareiškėjo teigimu, Departamento priimta išvada, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslai kiti, paremta tik prielaidomis, nes pareiškėjui negavus leidimo gyventi, pareiškėjas negalėjo pradėti ūkinės veiklos, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pareiškėjo tikrųjų tikslų, kuriuos jis sieja su Lietuvos Respublika. Pabrėžė, kad pareiškėjo atžvilgiu kitos valstybės nėra priėmusios neigiamų sprendimų apribojant atvykimą, todėl šiuo atveju 3 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingai ribojantis pareiškėjo teises.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė advokatė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 70–74) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad sprendimas dėl draudimo atvykti yra priimtas 2014-12-16 sprendimo Nr. (15/4-1)-3I-1723(00288), kuriuo pareiškėjui buvo atsisakytas išduoti leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pagrindu, be to, šis sprendimas yra galiojantis, todėl nekelia abejonių dėl jo teisėtumo. Pažymėjo, kad byloje esančių dokumentų visuma patvirtina, kad nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas ketina užsiimti realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir šis ketinimas pagrįstas realiais pareiškėjo tikslais. Tuo tarpu įvertinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tikslą, duomenis apie patikimumą, atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindus, ginčijamas sprendimas yra proporcingas siekiamiems tikslams.
Dėl pareiškėjo argumento, kad skundžiamas sprendimas priimtas praleidus terminą pažymėjo, kad įvertinus ĮUTP 138 straipsnyje nustatytą 14 dienų apskundimo terminą, skundžiamas sprendimas priimtas nepraleidus 5 dienų terminui. Tačiau nurodė, kad jei būtų manoma, kad procedūrinis pažeidimas vis tik buvo padarytas, šį pažeidimą apibūdino kaip neesminį ir nesudarantį pagrindo skundžiamam sprendimui panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-01-08 sprendimo Nr. (15/5-9)4U-55 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus, vadovaujantis ĮUTP 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 str. 1 dalimi, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3K-6, 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ir atsižvelgiant į Departamento 2014-12-16 sprendimą Nr. (15/4-1)-3I-1723(00288).
Nustatyta, jog Departamento 2014-12-16 sprendimu Nr. (15/4-1)-3I-1723(00288) pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Leidimas gyventi Lietuvoje buvo atsisakytas išduoti vadovaujanti ĮUTP 35 str. 1 d. 1 ir 5 punktų pagrindu. Departamentas šį sprendimą priėmė įvertinęs surinktos informacijos, įrodymų visumą, kurių pagrindu padarė išvadą, kad pareiškėjas pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis, taip siekdamas tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Iš surinktų duomenų Departamentas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje siekė tik įteisinti savo buvimą, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Departamento 2014-12-16 sprendimas Nr. (15/4-1)-3I-1723(00288) yra įsiteisėjęs, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo skųstas.
ĮUTP 133 str. 1 dalyje (2014-10-07 redakcija) numatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (ĮUTP 133 str. 5 d.). Iš paminėtos šio straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad joje nėra įtvirtintas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokiu atveju, sprendimą dėl uždraudimo atvykti, Departamentas, pasinaudodamas jam suteiktą plačia diskrecijos teise, turėtų priimti prieš tai įvertinęs sprendimo, kuriuo užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi argumentus, taip pat įvertinti, ar uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Vertinimo tvarka) reglamentuoja kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį <...>, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio (Vertinimo tvarkos 1 p.). Vertinimo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad ši tvarka taikoma priimant sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nustatytu pagrindu. Priimant Vertinimo tvarkos 2 punkte nurodytus sprendimus vadovaujamasi ĮUTP 133 straipsniu (Vertinimo tvarkos 3 p.). Vertinimo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant Vertinimo tvarkos 2 punkte nurodytus sprendimus vertinami duomenys, nurodyti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktuose arba Migracijos departamento gautuose dokumentuose atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas, taip pat Migracijos departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys. Atskirais atvejais, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Vertinimo tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai (Vertinimo tvarkos 5 p.). Kaip ir nagrinėjamu atveju Departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi šio teisės akto nuostatomis.
Vertinimo tvarkos antrasis skirsnis nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas. Vertinimo tvarko 11 punktas reglamentuoja atvejus, kada gali būti priimamas sprendimas uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendžiant dėl leidimo uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo Departamentas turėtų atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 p.); į tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos užsieniečiui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1. p.); taip pat, ar užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 p.). Tuo tarpu 12 punktas reglamentuoja 3 metų draudimo atvykti laikotarpį būtent šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Taigi tai, kad prieš priimant sprendimą dėl uždraudimo atvykti Departamentas turėtų įvertinti visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes reglamentuoja aukščiau aptartos teisės aktų nuostatos.
Kiek tai susiję su asmens duomenų įrašymu į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, bylai reikšmingos 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento Nr. 1987/2006/EB Dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas), nuostatos. Šio reglamento 24 straipsnyje nurodyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka (1 dalis); perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis). Reglamento 21 straipsnyje numatyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II.
Kaip matyti iš Departamento 2014-12-16 sprendimo Nr. (15/4-1)-3I-1723(00288) turinio, pareiškėjui leidimas gyvent buvo atsisakytas išduoti vadovaujanti ĮUTP 35 str. 1 d. 1 ir 5 punktų pagrindu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis, taip siekdamas tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Departamento teigimu, pareiškėjas neįrodė savo tikslo Lietuvoje vykdyti ūkinę veiklą, o siekia kitų nei nurodo tikslų. Departamentas priimdamas šį sprendimą taip pat rėmėsi Valstybės saugumo departamento pateikta medžiaga. Minėta, kad byloje skundžiamas sprendimas buvo priimtas būtent sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo gyventi Lietuvoje, pagrindu.
Pažymėtina, jog Vertinimo tvarkos 11 punkte nėra nustatyta, kad konstatavus bent vieną iš 11 punkte nurodytų atvejų, į kuriuos būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl sprendimo uždrausti atvykti priėmimo užsieniečiui, kuriam buvo atsisakytas išduoti leidimas gyventi yra pakankamas pagrindas tokio pobūdžio sprendimui priimti (dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką). Iš šios nuostatos suprastina, kad prieš priimant sprendimą, kuriuo draudžiama užsieniečiui atvykti į šalį, turėtų būti įverta visų 11 punkte nurodytų aplinkybių visuma. Analizuojant šioje byloje skundžiamo sprendimo pagrindus, nėra visiškai aišku, kaip buvo ir ar buvo vertinami faktiniai (rašytiniai) įrodymai patvirtinantys aplinkybes, jog pareiškėjui taip pat yra išduotos ir kitų valstybių vizos (b. l. 19–28) bei tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad vizos būtų panaikintos dėl tam tikrų pažeidimų, ar pareiškėjas iš esmės anksčiau būtų pažeidęs migracijos taisykles. Vertinimo tvarkoje (2–3 punktai), priimant sprendimą dėl draudimo atvykti, numatyta būtinybė vadovautis ĮUTP 133 str. nuostatomis, kas atitinkamai reikštų, kad surinkti duomenys apie užsienietį taip pat turėtų būti vertinami ir užsieniečio galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui bei viešajai tvarkai aspektu. Tuo tarpu Departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą savo argumentus tik formaliai nukreipė į ginčo situaciją reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, jas tik išvardindamas ir kartu pateikdamas nuorodą į 2014-12-16 sprendimą Nr. (15/4-1)-3I-1723(00288). Kitų pagrindų, pateisinančių tokio pobūdžio sprendimo priėmimą Departamentas nenurodė. Atitinkamai iš skundžiamo sprendimo nėra visiškai aišku, kokios būtent faktinės aplinkybės nulėmė būtinybę pareiškėjo atžvilgiu taikyti papildomą draudimo priemonę – uždrausti 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Minėta, jog uždraudimas atvykti į šalį yra papildoma tam tikrą ribojimą nustatanti priemonė, todėl taikant šią papildomą priemonę, užsieniečiui turėtų būti suprantamos tokio papildomo ribojimo taikymo priežastys.
Pažymėtina, kad individualaus administracinio akto, kaip šiuo atveju skundžiamo sprendimo, formos ir turinio reikalavimus reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Iš aptartų teisės nuostatų darytina išvada, kad reikalavimas, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įpareigoja viešojo administravimo subjektą motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-650-556/2015).
Administracinių teismų praktikoje taip pat vyrauja nuostata, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-05-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-132/2014).
Atsakovo pareiškėjo atžvilgiu priimtą sprendimą įvertinus teisinio ir faktinio pagrindimo bei aiškios motyvacijos aspektu, darytina išvada, kad nors ĮUTP nustatyta, kad būtent Departamentas nusprendžia dėl draudimo užsieniečiui atvykti į šalį, kas atitinkamai reikštų, kad Departamentui suteikta teisė pačiai, įvertinus situacijos aplinkybes, priimti teigiamą arba neigiamą sprendimus, tačiau Departamentas, kiekvieną kartą realizuodama šią savo diskrecijos teisę nėra atleistas nuo pareigos motyvuoti savo sprendimą ir jį pagrįsti atitinkamais faktiniais duomenimis. Nagrinėjamu atveju Departamentas savo priimtą sprendimą motyvavo nepakankamai, todėl sutiktina su pareiškėjo argumentais, jog iš priimto sprendimo nėra aiškūs uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tikrieji pagrindai. Minėta, jog asmeniui, dėl kurio yra priimamas atitinkamas individualus administracinis aktas, turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Šie reikalavimai sietini su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais.
Atsižvelgiant į tai, kad Departamento 2015-01-08 sprendime Nr. (15/5-9)4U-55 nėra aiškiniai nurodyta, kokios konkrečiai priežastys (aplinkybės) nulėmė papildomo draudimo skyrimą pareiškėjui, darytina išvada, kad skundžiamas Departamento sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. keliamų reikalavimų. Tuo pagrindu Departamento 2015-01-08 sprendimas Nr. (15/5-9)4U-55 naikintinas ir klausimas dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką perduodamas Departamentui nagrinėti iš naujo.
Pažymėtina, kad tai, jog Departamento sprendime, kuriuo nuspręsta uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nepakanka vien tik formaliai, kaip pagrindą tokiam sprendimui priimti, nurodyti teisės aktų nuostatas bei sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2015-11-09 nutartis Nr. A-3592-624/2015).
Atsižvelgiant į tai, kad naikinamas sprendimas dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, atitinkamai naikinami ir sprendimai įtraukti pareiškėjo duomenis į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą bei jo pagrindu priimtas sprendimas teikti duomenis į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.
Skundžiamas sprendimas naikinamas, kaip neatitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatoms, todėl pasisakyti dėl Taisyklių 10¹ punkto nuostatos pažeidimo nėra tikslinga.
Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas yra palankus pareiškėjui, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra tenkintinas ir pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priteistina 28 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų sumokėjus žyminį mokestį (b. l. 30).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo T. S. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-01-08 sprendimą Nr. (15/5-9)4U-55 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui T. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ ir klausimą dėl uždraudimo T. S. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo perduoti Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos nagrinėti iš naujo.
Priteisti pareiškėjui T. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.