Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 str. 2 d. 2 p., 3 p., ir nuteista laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė T. J. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš T. J. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 5483 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. nuteista už tai, kad 2006 m. lapkričio 30 d. naktį į gruodžio 1 d., apie 1 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu su tėvu Č. K. , gim. (duomenys neskelbtini), kuris dėl senatvės ir aklumo buvo bejėgiškos būklės ir negalėjo priešintis, rankomis ir kojomis sudavė pastarajam ne mažiau trijų smūgių į galvą, juosmens ir pilvo sritis, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajam odos nubrozdinimus galvoje, juosmenyje, plonžarnės bei kepenų plyšimą, t. y. sunkiai sužalojo bejėgiškos būklės tėvą Č. K. . Šiais savo veiksmais T. J. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 2 d. 2 p., 3 p.

Anot apeliantės, tėvas taip pat patvirtino, kad ji juo rūpinasi, nemuša. Tuo tarpu liudytojai, kurių parodymais remiamasi skundžiamame nuosprendyje, mušimo momento ar pargriuvimo nematė, o tik papasakojo prielaidas. Atkreipia dėmesį, kad ir giminaičiai patvirtino, jog ji rūpinosi tėvu, jų santykiai buvo geri.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistoji T. J. ir jos gynėjas prašė patenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios T. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistosios T. J. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. T. J. įvykdyta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 135 str. 2 d. 2 p., 3 p.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistoji, neigdama savo kaltę ir prašydama ją išteisinti, nepripažįsta sudavusi savo tėvui nė vieno smūgio, teigia, jog neturėjo dingsties jį sumušti. Vis dėlto tokia T. J. pozicija pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo ir išdėstė tokį sprendimą pagrindžiančius motyvus. Teisėjų kolegija sutinka su teismo atliktu T. J. nusikalstamų veiksmų įvertinimu, jų teisiniu kvalifikavimu ir kaip nepagrįstus atmeta apeliantės skundo argumentus apie tai, kad anksčiau būdavo atvejų, kuomet jos tėvas Č. K. , būdamas visiškai aklas ir senas, blogai orientuodavosi aplinkoje, todėl pargriūdavo ir susižalodavo, iš to daro prielaidą, jog taip galėjo nutikti ir 2006 m. lapkričio 30 d. naktį.

Iš baudžiamojo proceso metu duotų T. J. parodymų matyti, kad ji kategoriškai neigė sudavusi rankomis ir kojomis smūgius savo tėvui, paaiškino, kad atsikėlusi apie 23 val. 30 min. rado jį sėdintį kampe ant grindų, o vėliau nugriuvo. Kadangi tėvas buvo labai išbalęs, iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Tokie jos parodymai pagrįstai įvertinti kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto LR BK 135 str. 2 d. 2 p., 3 p., padarymą, tuo pačiu kolegija kaip nepagrįstą atmeta nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytą teiginį, kad tėvas galėjo susižaloti griūdamas. T. J. tvirtina, kad liudytojai, kurių parodymais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nematė Č. K. mušimo ar pargriuvimo momento, tačiau apygardos teismas turėjo pagrindą jais vadovautis, kadangi pagal LR BPK 20 str. 3 d. įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingai išspręsti bylą. Nors tiesioginių įrodymų nesurinkta, tačiau išvestiniai įrodymai – tai liudytojų, kuriems nukentėjusysis papasakojo sumušimo aplinkybes, parodymai taip pat yra laikomi patikimu įrodymų šaltiniu.

Štai greitosios medicinos pagalbos darbuotojai – O. Z. ir V. S. parodė, jog atvykę pagal iškvietimą rado nukentėjusįjį gulintį ant žemės, jis skundėsi skausmais pilve, veidas buvo nubrozdintas. T. J. elgėsi agresyviai, buvo neblaivi, nedavė senuko dokumentų ir rūbų, todėl jie buvo priversti iškviesti policiją. Č. K. pasakė, kad jį sumušė ir suspardė dukra (t. 1, b. l. 94-97, t. 2, b. l. 14-15).

Tą aplinkybę, kad Č. K. suspardė kojomis dukra, patvirtino liudytoja Ž. A. , kuri kaip tyrėja buvo nuvykusi į ligoninę ir bendravo su nukentėjusiuoju. Kadangi jo būklė buvo sunki, jį ruošė operacijai, todėl apklausos protokolo nesurašė (t. 2, b. l. 14).

Iš liudytojos R. E. parodymų matyti, kad ji gydė Č. K. . Jo ligos istorijoje yra budinčio gydytojo įrašas, kad nukentėjusįjį sumušė dukra (t. 1, b. l. 90-91, t. 2, b. l. 16-17).

Liudytojos L. G. parodymais nustatyta, kad ji įvykio vakarą matė, kaip nuteistoji pro duris į laiptinę ištempė kruviną tėvą (t. 2, b. l. 18). Šiais liudytojų parodymais paneigiama apeliaciniame skunde iškelta versija, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas, kadangi tokių aplinkybių jis nei greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, nei medikams ligoninėje, nei pokalbio metu tyrėjai nenurodė. Priešingai, nei T. J. teigia apeliaciniame skunde, jos kaltė yra pagrįsta ne prielaidomis, o objektyviais įrodymais, kurie buvo ištirti teisme, išanalizuoti, aptarti ir įvertinti nuosprendyje. Liudytojai, patvirtinę nukentėjusiojo sumušimo faktą – greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, tyrėja, kaimynė, nebuvo suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu.

Specialisto išvada (t. 1, b. l. 37) ir eksperto A. Gudanec parodymai teisme paneigia T. J. versiją, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas: išvados 4 p. konstatuojama, kad sužalojimai visumoje nebūdingi griuvimui, o teisme apklaustas ekspertas parodė, kad Č. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kepenų ir plonžarnės plyšimo. Nebūdinga, kad kepenys ir plonžarnė plyštų nugriuvus. Kadangi kepenys kraujavo, todėl nustatė, kad jos plyšo sudavus smūgį, o ne plyšus cistai (t. 2, b. l. 16).

T. J. pripažinta kalta, padariusi kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą, tik įvertinus įrodymų visumą. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis, teismas atmetė nuteistosios parodymus. Pažymima, kad tarp T. J. smurtinių veiksmų ir kilusių padarinių – jos tėvo sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra priežastinis ryšys. Reikia pažymėti ir tai, kad teismas tyrė ir nustatė, jog kiti asmenys negalėjo sužaloti nukentėjusiojo, kadangi jis tą vakarą su niekuo, išskyrus dukrą, nebendravo. Kadangi Č. K. buvo aklas, negalėjo savimi pasirūpinti, 85 metų amžiaus, todėl pagrįstai laikoma, kad jis buvo bejėgiškos būklės. Be to, kaip parodė liudytoja Ž. A. , konfliktas tarp dukters ir tėvo kilo dėl to, kad jis norėjo nueiti į tualetą, o dukra nepadėjo.

Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, vertinant įrodymus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti. Nuteistosios kaltę patvirtinantys įrodymai atitinka LR BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamiems liečiamumo ir leistinumo reikalavimams; jie, remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Apeliantės skundo teiginys, jog ji rūpinosi tėvu, jų tarpusavio santykiai buvo geri, ką teisme pripažino ir giminaičiai, paneigiamas bylos duomenimis ir iš dalies liudytojo S. K. parodymais. Iš byloje esančio 2006-06-29 Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo nuosprendžio nuorašo matyti, kad T. J. savo tėvą buvo sumušusi ir 2005-11-21, už ką buvo nuteista pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams ir, nepraėjus po šio įvykio 6 mėnesiams, ji padaro naują nusikaltimą ir sunkiai sužaloja tėvą. Be to, dar ir po šio nusikaltimo padarymo, t. y. 2007-05-20 Vilniaus m. VPK ketvirtajame policijos komisariate buvo užregistruotas policijos darbuotojo tarnybinis pranešimas, jog T. J. vėl sumušė savo tėvą (t. 1, b. l. 200-201). Šios aplinkybės rodo, kad nuteistoji išties yra linkusi smurtauti, ką ne kartą ir padarė tėvo atžvilgiu. Iš kaimynės L. G. parodymų matyti, kad T. J. girta su tėvu elgdavosi agresyviai, jį keikdavo, mušdavo. Be to, iš nuteistosios brolio S. K. parodymų, duotų teisme, matyti, kad tėvas jam vienąkart sakydavo, kad nuteistoji mušė, kitąkart – kad ne. Suprantama, kad nukentėjusysis, bijodamas dukters (tą patvirtino greitosios medicinos pagalbos darbuotojai), galėjo sūnui tiesos ir nesakyti.

Apygardos teismas, skirdamas T. J. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., t. y. į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino neigiamą nuteistosios asmenybės charakteristiką – anksčiau teista, bausta administracinėmis nuobaudomis, ir skyrė laisvės atėmimo bausmę.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, tai, kad T. J. nebuvo nuoširdi ir nesigailėjo padariusi šį labai sunkų nusikaltimą, už kurį jai teismas paskyrė bausmę, artimą straipsnio sankcijoje nurodytam bausmės minimumui, kolegija laiko, kad paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios T. J. apeliacinį skundą atmesti.