Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtą bausmę subendrinus su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu paskirta 4 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, iš dalies bausmes sudedant, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, D. R. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. išteisintas.

Tuo pačiu nuosprendžiu S. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2008 m. rugpjūčio 7 d. apie 13 val., kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), lauko terasoje nuo kėdės atlošo pagrobė P. N. B. priklausančią 103,58 Lt vertės rankinę, su joje buvusiais P. N. B. asmeniniais daiktais, dokumentais ir pinigais: 345,28 Lt vertės „Versace“ saulės akiniais, mobiliojo ryšio telefonu Motorolla su SIM kortele, kurių bendra vertė 341,83 Lt, 345,28 Lt vertės pinigine, su joje buvusia asmens tapatybės kortele, pasu, dviem (duomenys neskelbtini) banko mokėjimo VISA ORO ir VISA6 kortelėmis, grynaisiais pinigais 2500 eurų, t. y. 8632 litų, tuo bendrai P. N. B. padarė 9767,97 litų turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.

BK 178 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą. Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

D. R. tvirtina, kad ne jis pagrobė nukentėjusiosios rankinę su joje buvusiais daiktais, o banke keitėsi eurus, gautus iš brolio žalos atlyginimui kitoje byloje, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši nuteistojo pateikta versija prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

Nors pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta nukentėjusioji, tačiau pagal BPK 276 str. 1 d., nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti perskaitomi, kai nukentėjusysis nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji yra Ispanijos pilietė, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus ji patvirtino apklausos pas Ispanijos teisėją, kuriam parodė patvirtinanti duotus anksčiau parodymus. Nors nukentėjusiosios apklausos protokolo vertime nurodyta, kad nukentėjusiosios rankinė buvo išplėšta, tačiau apklausiama iki tol du kartus nukentėjusioji parodė, kad jos rankinė dingo nuo suolo atlošo kavinės lauko terasoje. Įvertinus tai, kad nukentėjusiosios apklausos protokolas buvo išverstas iš ispanų kalbos, tikėtina, kad šio dokumento vertimas skiriasi nuo nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus metu duotų parodymų. Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusioji apklausos pas teisėją metu patvirtino anksčiau duotus parodymus, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, jog jos rankinė su daiktais buvo pagrobta ne nuo suolo atlošo, o buvo išplėšta iš rankų. Taigi, nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, laikytini gautais teisėtu būdu, pagrįstais, kuriais pagrįstai apylinkės teismas grindė apelianto kaltę. Taip pat BPK 276 str. 4 d. numato, kad apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas tikslu patikrinti byloje esantiems įrodymams. Apklaustas liudytoju V. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausęs nukentėjusiąją dėl jos rankinės vagystės ir parodė, kad nukentėjusioji jam nurodė, kad jos rankinė buvo pagrobta nuo suolo atlošo, o nebuvo išplėšta iš rankų. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra neprieštaringi, jų nėra pagrindo vertinti kritiškai, todėl pripažintini vienu iš įrodymų šaltinių, kuriuo grindžiama apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Analizuojant liudytojų N. B. ir D. J. parodymus, matyti, kad jos, būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, jog įvykio metu prieš turistams ateinant į kavinę, laiko terasoje be jų sėdėjo tik D. R. su savo drauge, todėl, kai kavinėje kilo sąmyšis, iš užsieniečių gestų ir nerimo suprato, kad dingo rankinė. Liudytoja D. J. pastebėjo, kad kilus sąmyšiui, D. R., kurį pažinojo kaip savo uošvių kaimyną, lauko terasoje nebebuvo, todėl įtarė, kad rankinę pagrobė būtent jis apie tai ji pasakiusi ne tik savo draugei - liudytojai N. B., bet ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Tai, kad liudytojos nematė paties vagystės momento, nėra pagrindas daryti išvadą, kad liudytojos apkalba nuteistąjį, kadangi liudytojos parodė, kad be jų ir D. R. su drauge kavinės lauko terasoje daugiau pašalinių asmenų nebuvo, kad į kavinę atėjus turistų grupei, logiška, kad nematė nei kaip buvo pagrobta rankinė, nei kaip iš lauko terasos pasišalino apeliantas su drauge. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad šių liudytojų parodymai nors yra išvestiniai, tačiau juos sugretinus su kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, patvirtina apelianto kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Taigi, nėra pagrindo liudytojų N. B. ir D. J. parodymų laikyti nepatikimais ir tik manymu dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad S. M., kaip buvusią kartu su nuteistuoju atpažino liudytoja D. J. (1 t. 55-56 b. l.). Be to, liudytojų D. J. ir N. B. pateiktas nuteistųjų apibūdinimas sutapo su pačios S. M. parodymais bei fotonuotrauka, pateikta iš banko, kur D. R. buvo nuvykęs išsikeisti eurų. Be to, S. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu ji davė teisingus parodymus apie D. R. turėtus ir banke išsikeistus bei vėliau ūkiniame pastate paslėptus pinigus, mobiliojo ryšio telefonus. Pastebėtina, kad parodymus, patvirtinančius D. R. kaltę S. M. davė apklausiama antrą kartą tą pačią dieną pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir paaiškino, kad „nebemato prasmės daugiau slėpti vagystės aplinkybių“. Minėtos antros apklausos metu duotus parodymus S. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, S. M. parodymus, jog ji įtarė, kur D. R. paslėpė kitus pinigus, ir ten ieškojo jų, patvirtina liudytojo K. L. parodymai, jog jis S. M. paprašytas numušė nuo ūkinio pastato pakabintą spyną, kad S. M. galėtų patekti į vidų, tačiau jis nežino, ką S. M. ten veikė (1 t. 65-67 b. l., 3 t. 17 b. l.). Iš bylos aplinkybių taip pat matyti, kad galvos traumą S. M. patyrė 2008-08-21, t. y. po to, kai ji 2008-08-09 pakeisdama pirmiau duotus parodymus, pripažino, kad D. R. jai prisipažino pavogęs iš užsienietės rankinę su daiktais bei parodė minėtus daiktus jai. Be to, 2008-10-01 apklausos metu S. M. parodė, kad „dabar jau maždaug pusantros savaitės yra išleista iš ligoninės, kad jaučiasi gerai, savo veiksmus suvokia, orientuojasi aplinkoje, todėl gali duoti parodymus bei gynėjo nepageidauja“ bei, kad „neprisimena, kas vyko po to“ (2 t. 20 b. l.). Pastebėtina, kad vėlesnių apklausų metu S. M. nenurodė, kad skirtingus parodymus davė abstinencijos būklėje ar, kad D. R. būtų prašęs jos duoti jam palankius parodymus. Taip pat pastebėtina, kad S. M. teisme nurodė, kad D. R. pyko ant jos, kad ji davė parodymus. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad S. M. nuteistajam nepalankius, t. y. jį kaltinančius parodymus davė neteisėtų pareigūnų veiksmų įtakoje. įvertinus S. M. parodymus visumoje su byloje esančiais ištirtais įrodymais. S. M. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, yra gauti teisėtu būdu ir pagrįstai apylinkės teismas D. R. kaltę grindė jos parodymais, todėl nepagristu laikytina nuteistojo versija, kad nuteistosios S. M. parodymai yra nepatikimi, jie vertintini kritiškai, nes ji dėl patirtos galvos traumos neatsimena įvykių.

Taip pat nepagristas yra nuteistojo D. R. teigimas, kad nebuvo atsižvelgta į jo duotus parodymus, jog ne jis pagrobė nukentėjusiosios rankinę, kad policijos pareigūnai jo atžvilgiu naudojo neteisėtus veiksmus, žadėjo jį paleisti, dėl ko jis davė pareigūnams naudingus parodymus. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja S. K. parodė, kad D. R. atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų nenaudojo, jis pats, dalyvaujant advokatui davė parodymus, prisipažindamas padaręs vagystę. Pastebėtina, kad nuteistasis ne kartą buvo įtariamas dėl padarytų nusikaltimų, žinodamas savo teises, jeigu jo atžvilgiu buvo panaudoti neteisėti veiksmai, turėjo teisę pateikti skundą dėl tokių, jo manymu, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, tačiau byloje jokių skundų ar duomenų dėl neteisėtų veiksmų nėra užfiksuota ar pateikta. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareigūnai žadėjo jį paleisti, todėl toks nuteistojo teiginys vertintinas kaip deklaratyvus. Be to, pažymėtina, kad sprendimą dėl suimto įtariamojo paleidimo iš suėmimo priima ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad pareigūnai žadėjo jį paleisti, jei jis duos naudingus parodymus. Kaip jau buvo minėta, pagal BPK 276 str. 4 d. gali būti apklaustas pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu atlikęs įtariamojo apklausą tikslu patikrinti byloje esantiems įrodymams. Apklausus liudytoja S. K. apie D. R. atžvilgiu atliktus procesinius veiksmus, minėta baudžiamojo proceso kodekso nuostata nebuvo pažeista, liudytoja parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, nebuvo nustatyta aplinkybės, leidusios abejoti šios pareigūnės nešališkumu. Taigi, nesant duomenų, kad nuteistojo atžvilgiu buvo atliekami neteisėti veiksmai, daroma išvada, kad liudytojos S. K. parodymai yra teisėti, abejoti jais nėra pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis prisipažinime nurodytas aplinkybes patvirtino ne tik apklausos metu, bet ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nors D. R. teisiamojo posėdžio metu neigė padaręs nusikaltimą, tačiau tokius jo parodymus apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekimą išvengti atsakomybės. Be to, 2008-08-20 apklausos metu D. R. prisipažino, kad pirmos apklausos metu kaltės nepripažino siekdamas išvengti atsakomybės. Pastebėtina, kad apelianto neigimas kaltės nėra absoliuti sąlyga besąlygiškai tikėti jo parodymais ir kritiškai vertinti kitus byloje surinktus įrodymus, kadangi asmens kaltė grindžiama visuma surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų. Be to, banko pateikta fotonuotrauka patvirtina ne tik faktą, kad D. R. banke keitėsi eurus į litus, bet ir jo apsirengimą, kurį apklausų metu nurodė liudytojos N. B., D. J. bei nuteistoji S. M..

Nors kratos metu pas D. R. namuose nebuvo rasti pagrobti daiktai, narai jo nurodytame tvenkinyje nieko nerado, nėra pagrindo patikėti nuteistojo parodymais, jog ne jis pagrobė nukentėjusiosios rankinę su daiktais. Ikiteisminio tyrimo metu, 2008-08-20 apklausos metu jis nurodė, kad kratos metu nurodęs malkine, kurioje paslėpė likusius pinigus ir mobiliojo ryšio telefoną, nesinaudoja ir neturi rakto nuo jos. Byloje esantis kratos protokolas patvirtina, kad krata buvo atlikta tik gyvenamosios ir pagalbinėse (palėpėje) patalpose, bet nebuvo atlikta malkinėje. O tai, kad narai nurodytame tvenkinyje nerado išmestos rankinės, nėra pagrindo taip pat manyti, kad nurodytą vietą nuteistasis išgalvojo, norėdamas suklaidinti pareigūnus, kadangi pats D. R. parodė, jog išmetęs rankinę į tvenkinį nematė, ar ji nugrimzdo į vandenį ar liko plūduriuoti ant vandens. Dėl pastarosios versijos lieka tikimybė, kad rankinę galėjo rasti pašaliniai asmenys, nes paieška tvenkinyje buvo atlikta 2008-08-20, t.y. po įvykio praėjus beveik dviem savaitėms.

Nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad jis 400 eurų buvo gavęs iš brolio tikslu atlyginti priteistą žalą pagal ankstesnį nuosprendį, nes pinigų gavimo iš brolio aplinkybę nuteistasis nurodė tik teisme, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pinigus gavo iš brolio, iš jo priteistų civilinių ieškinių nebuvo atlyginęs. Be to, S. M. nei patvirtino nei paneigė šios aplinkybės, kadangi nežino, ar D. R. brolis davė jam pinigų, kad jis turėjo kokių nors skolų, nes dvejus metus ji su apeliantu gyveno kaip šeima. Taigi, nesant byloje duomenų, kad banke išsikeistus pinigus nuteistasis buvo gavęs iš savo brolio, o ne nusikaltimo metu pagrobus nukentėjusiosios rankinę su daiktais, daroma išvada, kad nuteistojo teiginys, kad tie pinigai buvo duoti jam brolio tėra tik deklaratyvus apelianto teiginys.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kad liudytojų, nukentėjusiosios parodymai yra gauti teisėtais būdais ir jie visumoje patvirtina nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, daroma išvada, kad D. R. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 178 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo nuteistojo išteisinti.

Nepagrįstas nuteistojo prašymas bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti, nes pagal BPK 326 str. 1 d. 5 p. byla prokurorui gali būti perduota, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kaip matyti iš byloje esančio kaltinamojo akto, šis dokumentas tiek savo forma, tiek turiniu atitinka BPK 219 str. numatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kad surašytas ir teismui perduotas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 119 str. numatytų reikalavimų. Nuteistojo teigimas, kad nebuvo atlikta jo ir nukentėjusiosios, liudytojų ar S. M. akistata nėra pagrindas bylą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, kadangi prokuroras ikiteisminio tyrimo metu įvertinęs surinktus duomenis nenustatė, kad minėtos akistatos yra reikalingos, kadangi tarp minėtų asmenų duotų parodymų jokių prieštaravimų nebuvo nustatyta. Įvertinus tai, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 119 str. numatytus reikalavimus, kad atlikti akistatų nebuvo būtinybės, daroma išvada, kad nėra pagrindo baudžiamosios bylos perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Nepagrįstas nuteistojo prašymas peržiūrėti 2009-11-27 Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2010-05-17 nuosprendžiu, jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę, kadangi pagal baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, teismas, nagrinėjantis skundą dėl skundžiamo nuosprendžio, negali revizuoti teismo sprendimo priimto kitoje byloje. Tokia teisė suteikta teismui, priėmusiam sprendimą kitoje byloje BPK 361-364 str. nustatyta tvarka.

Šioje byloje, apylinkės teismas, skirdamas D. R. skundžiamu nuosprendžiu bausmę, BK 54 str. nuostatų nepažeidė (BK 41 str., 56 str.), paskyrė BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, kuri savo dydžiu yra labai artima sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui (BK 61 str.). Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas apeliantui skirtiną bausmę su Šiaulių apygardos teismo 2010-05-17 nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme, BK 63 str. nuostatų nepažeidė. Taigi, nėra pagrindo keisti D. R. paskirtos subendrintos bausmės.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžio atmesti.