Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Sigena“ apeliacinį skundą dėl 2013-05-20 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Interturas“ ieškinį atsakovui UAB „Sigena“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

Atsakovas UAB „Sigena“ teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo informuotas viešo paskelbimo būdu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovo atžvilgiu turėjo būti priimtas sprendimas už akių pagal CPK 230 str. 2d., 285 str. 1 d., o ne sprendimas. Dėl to atsakovas turėjo papildomų išlaidų mokant žyminį mokestį.

Ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas neturėjo žinoti apie ieškovo kreditorius, apie tai, kad tokiu sandoriu būtų pažeistos ieškovo kreditorių teisės, ieškovo galimybė disponuoti automobiliu nebuvo apribota. Nei vienas teisės aktas neįtvirtina atsakovo pareigos prieš įsigyjant turtą susipažinti su ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentais.

Teismas nepažiedė CPK 246 str. 2 d., neatvykus atsakovui. Pagal CPK 232 str. būtent teismas, nepriklausomai nuo šalių valios, manydamas, jog byla paruošta nagrinėti teisme, priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Šios nutarties apeliantas neginčija. Be to, apeliantas neturėjo šioje byloje mokėti žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

2011-09-30 ieškovas turėjo 8955,71 Lt pradelstą skolą atsakovui. Būtent perleistu automobiliu skola atsakovui ir buvo padengta, nors tuo metu įmonė buvo nemoki. Ieškovas turėjo 577 698,08 Lt pradelstų skolų, 2011-10-31 – 611 517,11 Lt.

Atsakovo neatsargumui nustatyti užtenka neatsargumo, nes skolininkas ir turto įgijėjas žino ar turėjo žinoti, kad toks sandoris gali sukelti ar sustiprinti skolininko nemokumą, t.y. atsakovas nebuvo tiek rūpestingas ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Atsakovas neįrodė, jog aktyviai siekė išsiaiškinti atsakovo finansinę būklę. Atsakovas gavęs atsiskaitymą turtu suprato, kad ieškovas yra sunkioje finansinėje situacijoje ir neturi galimybės atsiskaityti pinigais.

Apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo pateiktus įrodymus apie automobilio vertę. Kita vertus, sandorio negaliojimo pagrindas yra ne tik parduoto automobilio vertė, bet ir aplinkybė, jog esant įmonės nemokumui buvo perleistas turtas, o likusio turto nepakako atsiskaityti su įmonės kreditoriais, atsakovui buvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu atgauti skolą, tuo pačiu buvo eliminuota galimybė kitiems kreditoriams bent iš dalies patenkinti savo finansinius reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo informavimo apie bylą ir jo teisės būti išklaustam įgyvendinimo; dėl CPK 230 str. 2 d. normų taikymo; dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant apie atsakovo sąžiningumą, ginčijant sandorį CK 6.66 str. pagrindu; taip pat dėl faktinės aplinkybės apie parduoto automobilio rinkos vertę.

Bylos duomenimis procesiniai dokumentai atsakovui buvo siunčiami kelis kartus paties atsakovo nurodytu juridinių asmenų registre išviešintu įmonės buveinės adresu, t.y. Savanorių pr. 139, Vilnius (b.l. 45, 46). Neįteikus dokumentų juridinio asmens buveinės vietoje, procesiniai dokumentai laikomi įteikti tinkamai pagal CPK 123 str. 4 d. Taigi, procesinių dokumentų įteikimas atsakovui papildomai dar ir viešo paskelbimo būdu, siūlymas ieškovui skirti kuratorių, nebuvo būtinas. Tačiau net ir papildomai įteikus dokumentus viešo paskelbimo būdu, atsakovas jokio susidomėjimo bylos eiga nerodė. Pažymėtina ir tai, kad juridiniai asmenys privalo išviešinti savo buveinę registre ir privalo atitinkamai keisti ir įregistruoti steigimo dokumentus, jeigu juridinis asmuo pakeičia buveinę (CK 2.49 str.). LR CPK nenumatyta teismo pareigos ieškoti juridinio asmens faktinės buveinės vietos kataloguose ar kituose neoficialiuose šaltiniuose; priešingai, tuo atveju, jei juridinis asmuo faktiškai veikia kitu adresu, nei nurodyta viešajame registre, jis prisiima su tuo susijusią procesinių ir kitų dokumentų neįteikimo riziką. Pažymėtina ir tai, jog ir apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, jog jo adresas yra Savanorių g. 139, Vilnius. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atsakovo informavimu apie teismo posėdį, o teisės būti išklausytam realizavimas priklausė nuo paties atsakovo pasyvumo ir nerūpestingumo. Kita vertus, minėta teise apeliantas naudojasi apeliacinės instancijos teisme.

Atmestinas apelianto teiginys, jog teismas turėjo pareigą, neatvykus atsakovui, priimti sprendimą už akių. LR CPK 230 str. 2 d., 246 str. 2 d., 285 str. numatyta, jog tokį sprendimą teismas priima tik esant atvykusios šalies prašymui. Be to, CPK 285 str. numatyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas, t.y. įstatyme numatyta teismo teisė, o ne pareiga išspręsti šalių ginčą apelianto nurodyta procesine forma. Pažymėtina ir tai, kad priimant sprendimą už akių teismas atlieka tik formalų įrodymų įvertinimą, todėl ginčo išsprendimas neformaliai, bet išsamiai išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, nepažeidė apelianto procesinių teisių. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas, atsakovas neturėjo pareigos mokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nes jis yra atleistas nuo tokio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 str. 1 d. 8 p.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą tinkamai nurodė teismų praktiką, nustatant trečiojo asmens sąžiningumą. Be to ir kitose nutartyse buvo suformuluota taisyklė, kad apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu: apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Tais atvejais, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudaro susitarimus ir taip patenkina dalies kreditorių reikalavimus, pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo ieškovo kreditoriumi, kurio reikalavimas iki 2011-09-30) sudarė 8955,71 Lt sumą (b.l. 4, 20-21). Akivaizdu, kad skolininkui nevykdant piniginės prievolės, atsakovas suprato ir turėjo suprasti, jog skolininko finansinė padėtis yra sunki ir jis negali atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog perleidus turtą, buvo atliktas ieškovo skolos atsakovui įskaitymas. Apeliantas šios aplinkybės neneigė. Taigi, ir tas faktas, kad skolininkas atsiskaitė turtu turėjo sukelti atsakovui pagrįstų abejonių dėl ieškovo mokumo. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie ieškovo turtinę padėtį sandorio sudarymo metu, kurių apeliantas neginčija, patvirtina, kad sudarytu sandoriu buvo siekiama neteisėtų tikslų - sumažinti kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimų patenkinimą ir apie tai atsakovas turėjo žinoti, tačiau kitos sandorio šalies patikimumu nesidomėjo, kas patvirtina atsakovo nesąžiningumą. Šiuo aspektu svarbu pažymėti ir tai, kad automobilio pardavimo atsakovui kaina buvo žymiai mažesne, nei jos rinkos vertė, kurią įrodo 2011-03-25 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis. Kadangi apeliantas buvo ginčo turto valdytoju, todėl jis turėjo galimybę pateikti įrodymus ir pagrįstus argumentus, patvirtinančius, jog parduoto turto kaina buvo reali, atitiko turto techninę būklę. Tačiau tokių duomenų apeliantas nepateikė, apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, kurie yra nuoseklūs ir neprieštarauja tarpusavyje, t.y. teismas motyvavo, jog ginčijamu 2011-10-03 sandoriu automobilis buvo parduotas parėjus tik šešiems mėnesiams po jo įsigijimo ir ženkliai mažesne – 2,5 karto, kaina; duomenų, sąlygojusių tokį ženklų automobilio nusidėvėjimą, byloje nėra, jų apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi, teismas padarė teisingą išvadą, jog automobilis buvo nenaudingai parduotas įmonei, juo labiau – nuostolingai ir apie tai atsakovui turėjo būti žinoma. Pažymėtina, kad teismas nesivadovavo VšĮ „Emprekis“ duomenimis, su kuriais nesutiko apeliantas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Kadangi apeliantas sumokėjo žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo buvo atleistas, ši suma (b.l. 83) jam grąžinama (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė

2013-05-20 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti apeliantui UAB „Sigena“ 426 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2013-06-10 mokėjimo nurodymu per AB SEB banką.