Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Marinos Jelizarovos apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-06-13 nuosprendžio, kuriuo S. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 1 d., neįrodžius, kad jis padarė šią veiką. Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2015-09-22 apie 16.00 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, susitarė su A. M., jog nugabens jam A. M. perduotas automobilio detales, t. y. priekinį skydelį (200 Eur vertės), vairo oro pagalvę (120 Eur vertės), keleivio pusės oro pagalvę ir du priekinius saugos diržus (bendros 244 Eur vertės) pirkėjui, gyvenančiam Anglijoje, Bristolyje, po to A. M. parveš už detales iš pirkėjo gautus pinigus – 564 Eur, iš pirkėjo gavęs šiuos svetimus jam patikėtus pinigus, juos pasisavino ir pinigų nukentėjusiajam neperdavė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės apeliacinio skundo argumentus, pati atlikusi byloje įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-06-13 nuosprendis dėl S. K. išteisinimo pagal BK 183 str. 1 d. neįrodžius, kad jis padarė šią veiką, yra nepagrįstas, grindžiamas išimtinai S. K. teisinančiais motyvais, visiškai nepagrįstai atmetant bei ignoruojant visus kitus byloje surinktus įrodymus, pagrindžiančius kaltinimą, o tai turėjo įtakos neteisėto nuosprendžio priėmimui.

BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Baudžiamojo proceso įstatymas aiškiai reglamentuoja, jog įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.). Įrodymais gali būti ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tariamas versijas. Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai ir kt.), gavimo šaltinį (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos A. T. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami tam tikri duomenys. Proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinamas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.

Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tas, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimą lemia kaltininko veiksmų atitiktis visiems BK straipsnio dispozicijos požymiams. Apie turto pasisavinimą, kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, galima spręsti tik konstatavus ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.

Iš bylos duomenų matyti, kad S. K. nuo pat pradžių neigė vežęs nukentėjusiojo nurodytas automobilio detales, kėlė įvairias versijas, kas nėra draudžiama, tačiau jos turi būti vertinamos vadovaujantis logikos dėsniais ir kitų faktinių bylos duomenų kontekste. Kolegija, įvertinusi tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, susiejusi juos į vientisą loginę grandinę, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nekelia abejonių tas faktas, kad būtent išteisintasis S. K. buvo nukentėjusiojo nurodytų detalių vežėjas. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad būtent S. K. nurodė, jį atpažino ir apie jį teikė visokeriopus duomenis nukentėjusysis A. M., kuris, atkreiptinas apylinkės teismo dėmesys, lygiai taip pat, kaip ir išteisintasis, savo parodymų dėl šio vežėjo tapatybės tvirtai laikėsi ir akistatos tarp jų metu. Be to, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti bylos įrodymai, iš kurių matyti, kad A. M. perduodant automobilio detales, kartu su juo buvo ir liudytojas V. J., kuris taip pat tiek asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesuabejojo, jog S. K. yra būtent tas vežėjas, apie kurį jis davė parodymus. Dėl S. K., kaip nukentėjusiojo nurodytų prekių vežėjo, nesuabejojo ir nukentėjusiajam S. K. rekomendavusi liudytoja D. V.. Atmesdamas nukentėjusiojo A. M. ir liudytojo V. J. parodymus apylinkės teismas nurodė, jog juose yra nemažai netikslumų, nors iš tikrųjų, kaip pastebi ir prokurorė, juos nurodė tik du – S. K. automobilio spalvą ir įvykių eigą pakraunant nukentėjusiojo automobilio detales. Tačiau kolegija šiuo atveju pritaria apeliacinio skundo argumentams, jog vertindamas minėtų asmenų parodymus, apylinkės teismas nepagrįstai absoliučiai nekreipė dėmesio į tai, kad dėl visų kitų svarbių detalių, t. y. siuntinio perdavimo miesto, vietos, laikotarpio, priekaboje gabento automobilio modelio ir spalvos, to, kad su S. K. kartu vyko ir priekaboje buvusio automobilio savininkas, S. K. vykimo į Bristolį ir kt., nukentėjusiojo bei liudytojo V. J. parodymai sutampa ne tik tarpusavyje, bet ir su paties A. M. nurodytomis minėto reiso aplinkybėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad joje figūruoja būtent S. K. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kurį nurodė nukentėjusysis, kuris taip pat pateikė ir susirašinėjimą su šiuo numeriu, o ir pats S. K. niekuomet neneigė, kad šis telefono numeris yra jo, tą patvirtino ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Iš šio telefono numerio išklotinių analizės matyti, kad būtent nukentėjusiojo nurodytą detalių pakrovimo dieną ir laiku šis S. K. numeris jungėsi prie bazinių stočių, apimančių pakrovimo vietą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), o ir pats S. K. nurodė tas pačias aplinkybes, kad krovėsi Šiauliuose, galimai (duomenys neskelbtini) g., vyko į Bristolį, galiausiai, jis parodė ir tai, jog būtent tada automobilio priekaboje vežė baltos spalvos „BMW“ markės automobilį, o nukentėjusysis kaip šį faktą patvirtinantį įrodymą apylinkės teismui pateikė nuotrauką, darytą iš vežėjo automobilio paties „BMW“ automobilio savininko, kuris kartu su S. K. vyko į Angliją, ką patvirtino ir S. K., kad tuo metu kartu su juo važiavo ir „BMW“ automobilio savininkas. Negana to, apeliacinės instancijos teismui A. M. tiesiogiai pademonstravo jo telefone esantį ir šios nuotraukos skaitmeninį vaizdą, kurio failo informacijoje matyti, kad ši nuotrauka telefonu buvo daryta 2015-09-22, t. y. įvykio dieną, todėl, kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo pateikta nuotrauka kartu su jo ir liudytojo V. J. parodymais, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, yra informatyvi, patvirtinanti jų nurodytas aplinkybes tiek dėl vežėjo tapatybės, tiek ir dėl kitų to reiso aplinkybių bei pagrindžia kaltinimą. Tai, kad nebuvo apklaustas šią nuotrauką daręs automobilio „BMW“ savininkas, savaime nereiškia, kad šių asmenų nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pakankamai objektyviomis ir patikimomis, juolab kad iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, ne kategoriškai atsisakė nurodyti šį asmenį, o dėjo visas pastangas, jog įkalbėtų „BMW“ automobilio savininką dalyvauti procese, gavo iš jo bylai nagrinėti reikšmingą nuotrauką, tačiau šiam asmeniui kategoriškai atsisakius liudyti ir neturint galimybės sužinoti šio asmens anketinių duomenų, negalėjo nurodyti jo kaip liudytojo. Be to, tiek iš nukentėjusiojo, tiek ir iš S. K. gynėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų S. K. automobilio nuotraukų matyti tie patys individualūs šio automobilio požymiai. Nors išteisintojo gynėjas neigia nuotraukose esančius akivaizdžius automobilio sutapimus, nurodydamas, kad S. K. automobilyje yra įrengtas gesintuvas bei užtamsintas šoninis automobilio stiklas, ko šiuo atveju nėra nukentėjusiojo pateiktoje nuotraukoje, kas, anot gynėjo, rodo, kad nukentėjusio pateikta nuotrauka nėra daryta iš S. K. automobilio, kolegija šiuos gynybos argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes gesintuvą buvo galima pridėti bei stiklus užtamsinti ir vėliau, jau po įvykio, ką pagrindžia tai, jog nukentėjusiojo pateikta nuotrauka, kaip minėta, yra daryta įvykio dieną, o ne po apeliacinio skundo padavimo, kaip šiuo atveju darytos gynėjo pateiktos S. K. automobilio nuotraukos, t. y. jos darytos praėjus beveik dvejiems metams po įvykio. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo gauta ir 2017-10-09 specialisto išvada Nr. 50(689)-IS1-652, kurioje nurodyta, kad skaitmeniniuose vaizduose, kuriuos pateikė nukentėjusysis A. M. ir gynėjas A. Š., ant automobilių durelių matomi pažeidimai yra identiški, t. y. to paties automobilio vaizdai. Tai reiškia, kad nukentėjusiojo, taip pat ir tiesioginio liudytojo V. J. parodymai dėl S. K., kaip vežėjo, visiškai pasitvirtino ir objektyviais bylos duomenimis. Iš viso to darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra daug sutampančių detalių, kurios, sutiktina su prokurorės skundo argumentais, rodo, jog tam, kad jos būtų žinomos proceso dalyviams, jie turėjo patys tiesiogiai dalyvauti siuntinio perdavime, dėl ko kolegijai šiuo atveju abejonių nekyla, todėl nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes vertinti kritiškai iš esmės tik dėl to, kad jis, kaip pats pripažino, galėjo apsirikti dėl S. K. autobusiuko spalvos ikiteisminiame tyrime nurodydamas, kad jis buvo baltas, nes daugiau dėmesio kreipė ir jam užsifiksavo priekaboje vežto balto „BMW“ automobilio spalva, tačiau po to iš minėto automobilio savininko gavo ir teismui pateikė to autobusiuko nuotrauką bei parodė, kad jis buvo žalios (elektrinės) spalvos, lygiai tokios pat, kaip nurodė ir pats S. K., nėra jokio pagrindo, kaip ir neduoda jokio pagrindo abejoti liudytojo V. J. parodymais tai, kad jis yra pažįstamas su nukentėjusiuoju. Kaip matyti iš bylos duomenų, iki to įvykio nei nukentėjusysis, nei minėtas liudytojas su S. K. pažįstami nebuvo ir tokio asmens, kaip S. K., nežinojo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jie S. K. galėjo apkalbėti. Tokio pagrindo, išskyrus galimą konkurencinę kovą tarp vežėjų, nenurodė ir pats S. K., o į tai A. M. parodė, jog jam, kaip paslaugos naudotojui, kaip tik naudinga, jog vežėjų būtų kuo daugiau. Kolegija nepagrįstu laiko apylinkės teismo teiginį, jog nelogiška, kad nukentėjusysis brangų krovinį nepažįstamam asmeniui būtų patikėjęs tik žodiniu susitarimu, nes, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, S. K. jam rekomendavo pažįstama D. V., teikianti logistikos paslaugas, kuria jis pasitikėjo bei į ją kreipėsi ir po to, kai S. K. neperdavė jam pinigų bei neatsiliepė į jo skambučius, prašydamas nurodyti jo anketinius duomenis bei susisiekti su juo dėl negrąžintų pinigų. Be to, byloje esantys duomenys dėl analogiškos nusikalstamos veikos, įvykdytos A. M. atžvilgiu kito vežėjo, rodo, jog pervežimų srityje yra susiformavusi abipusio pasitikėjimo praktika ir nukentėjusysis žodiniu susitarimu kitam vežėjui buvo patikėjęs dar brangesnį krovinį (šioje byloje kitam vežėjui pripažinus kaltę ir įsipareigojus atlyginti turtinę žalą, jis su nukentėjusiuoju susitaikė, dėl ko jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas). Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas visiškai be pagrindo kritiškai vertino su A. M. atlikto parodymo atpažinti pagal nuotrauką veiksmą, kadangi pats nukentėjusysis buvo pateikęs S. K. nuotrauką, kurią, pagal D. V. jam nurodytus anketinius duomenis, jis susirado tinklalapyje „Facebook“, todėl, apygardos teismo nuomone, šis perteklinis veiksmas nesuteikia pagrindo teigti, jog nukentėjusysis suklydo dėl jo krovinio vežėjo, juolab kad ir pats S. K. pripažino, kad šioje nuotraukoje yra jis, o kad S. K. yra būtent tas asmuo, kuriam jis perdavė nuvežti krovinį į Angliją, nukentėjusysis patvirtino ir apylinkės teisme. Negana to, kartu su S. K. nuotrauka nukentėjusysis pateikė ir tame pačiame tinklalapyje rastą skelbimą „S. veža į Angliją“, kuriame nurodyti tie patys telefonų numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (antras telefono numeris yra S. K. buvusios žmonos I. L., su kuria jis tuo metu gyveno), kuriais jis bendravo su S. K. prekių pervežimo ir skolos grąžinimo klausimais, todėl to laikyti tik atsitiktinumu negalima. Galiausiai nukentėjusiojo parodymus dėl S. K., kaip jo krovinio vežėjo, patvirtina ir į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iš S. K. tel. Nr. (duomenys neskelbtini) gauta žinutė, kurioje rašoma, kad žmonai skambino D. (D. V.), kad nereikia nervuotis, sugedo „belguose“ jo automobilis, laukia detalių ir, kai grįš, atveš pinigus. S. K. ir jo gynėjo versiją, kad buvo įsilaužta į S. K. mobiliojo ryšio telefoną, nes jis tokios žinutės nerašė, paneigė apeliacinės instancijos teisme dalyvavęs specialistas T. G., kuris paaiškino, kad jeigu būtų išsiųsta žinutė iš kito įrenginio, tokiu atveju siuntėjo ryšio išklotinėje nesimatytų telefono IMEI numerio, kas nagrinėjamu atveju yra priešingai, nes iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės matyti, kad įrašo eilutėje Nr. 714 yra užfiksuota, jog 2015-09-29 8.34.02 val. buvo išsiųsta SMS žinutė ir nurodytas telefono IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kuris sutampa su S. K. telefono IMEI numeriu. Todėl specialistas padarė išvadą, kad SMS žinutė buvo išsiųsta būtent iš S. K. telefono. Nors apylinkės teismas nurodė, jog D. V. ir I. L. nėra tiesioginės įvykio liudytojos, tačiau akivaizdu, jog jų parodymai patvirtina ir papildo nukentėjusiojo parodymus (ypač D. V., kuri patvirtino apie tarpininkavimą nurodant A. M. S. K. kontaktus, o vėliau bandant susisiekti su juo dėl nukentėjusiajam negrąžintų pinigų), todėl, sutiktina su prokurorės skundo argumentais, kad teismas privalėjo juos vertinti kartu su kitais bylos įrodymais. Tai, kad liudytojos pateikia informaciją, kurią nurodė kiti proceso dalyviai, kolegijos nuomone, tik patvirtina, jog šių proceso dalyvių parodymai yra teisingi ir abejoti jais nėra jokio pagrindo. Kolegijai, priešingai nei apylinkės teismui, nekyla jokių abejonių dėl to, kad S. K. pagrįstai buvo kaltinamas pasisavinęs svetimus jam patikėtus pinigus, o ne nukentėjusiojo jam perduotas detales, nes iš bylos duomenų matyti, kad pirkėjas detales gavo ir pinigus S. K. perdavė, ką patvirtina ne tik nukentėjusiojo pateikti elektroniniai laiškai, iš kurių matyti, kad į nukentėjusiojo paklausimą, ar gavo nurodytas prekes, pirkėjas atsakė „Taip, ačiū“, bet ir paties S. K. nukentėjusiajam rašyta žinutė, jog grįžęs į Lietuvą atiduos jam pinigus. Be to, tai, kad S. K. gavo pinigus, patvirtina ir tas faktas, jog detalės atgal nukentėjusiajam nebuvo parvežtos, o jei už jas nebūtų sumokėta, jos nebūtų perduotos pirkėjui, nes nuo gautų pinigų vežėjas turėjo pasiimti sau atlygį už pervežimą, kas matyti ir iš nukentėjusiojo pateiktų susirašinėjimų su pirkėju, kur nukentėjusiojo atsakyme apie detalių galutinę kainą nurodoma, kad ji yra 370+30 svarų už pristatymą, apmokėti įteikiant. Taigi S. K. savo kaltės nepripažinimas, akivaizdžių faktų ir sutapimų neigimas rodo, jog jis bet kokiais būdais stengiasi išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, jo, o ne nukentėjusiojo ir tiesioginio liudytojo V. J. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmiau nurodyti ir aptarti bylos įrodymai – liudytojų V. J., D. V., I. L. parodymai, specialisto T. G. paaiškinimai, elektroniniai laiškai, nuotraukos, SMS žinutės, ryšių išklotinės, specialisto išvada visiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, jie papildo vieni kitus ir atskleidžia išsamų padarytos nusikalstamos veikos vaizdą, todėl jais nėra jokio pagrindo netikėti ir nesiremti. Atsižvelgus į tai konstatuotina, kad šių bylos įrodymų visuma neabejotinai patvirtina S. K. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. tai, kad jis paėmė iš nukentėjusiojo jo automobilio detales, kurias perdavė pirkėjui, o gautus pinigus pasisavino. Tačiau iš nukentėjusiojo pateiktų susirašinėjimų su pirkėju matyti, kad 2015-09-15 A. M. išsiuntė pirkėjui pasiūlymą dėl jo nurodytų automobilio detalių už 375 svarus, bet 2015-09-16 galutinė kaina už šias detales nustatyta – 370 svarų+30 svarų už pristatymą. Pagal oficialų Lietuvos banko tos dienos valiutų kursą, svaro santykis su euru buvo – už 1 svarą 0,7346 euro, dėl to nukentėjusiojo nurodytų detalių, kurias S. K. iš jo paėmė ir perdavė pirkėjui, nustatyta galutinė kaina (370 svarų), ją pavertus eurais, būtų – 503,67 Eur. Nesant byloje kitų šią sumą paneigiančių duomenų darytina išvada, kad S. K. pasisavino už nurodytas detales iš pirkėjo gautus nukentėjusiajam priklausiusius pinigus – 503,67 Eur. Taigi nagrinėjamoje byloje kolegija laiko visiškai įrodyta, kad S. K. 2015-09-22 apie 16.00 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, susitarė su A. M., jog nugabens jam A. M. perduotas automobilio detales (priekinį skydelį, vairo oro pagalvę, keleivio pusės oro pagalvę ir du priekinius saugos diržus pirkėjui) pirkėjui, gyvenančiam Anglijoje, Bristolyje, po to A. M. parveš už detales iš pirkėjo gautus pinigus – 503,67 Eur, iš pirkėjo gavęs šiuos svetimus jam patikėtus pinigus, juos pasisavino ir pinigų nukentėjusiajam neperdavė. S. K. kaltinime pakeista pasisavintų pinigų suma, atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes.

S. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teisėjų kolegija, skirdama S. K. bausmę, atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str.

S. K. padaryta veika, numatyta BK 183 str. 1 d., priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, yra tyčinė, baigta. Įstatymas už šios veikos padarymą numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus, baudą ir laisvės atėmimą. Atsižvelgus į tai, kad S. K. yra neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jo gyvenamojoje vietoje nusiskundimų dėl jo elgesio nėra gauta, dirba, jam skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda. Paskiriant bausmės dydį atsižvelgiama į pirmiau jau nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėję daugiau kaip dveji metai, į S. K. turtinę padėtį ir paskirtos bausmės galimą veiksmingumą, į veikos padarymo metu galiojusiame įstatyme numatytų baudų, skiriamų už nesunkius nusikaltimus, dydį (nuo 1 MGL iki 500 MGL).

Nukentėjusysis A. M. byloje pateikė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos – 564 Eur priteisimo iš S. K.. Tenkinama ieškinio dalis ir iš S. K. nukentėjusiajam priteisiama 503,67 Eur, nes pirmiau aptartais įrodymais yra nustatyta, kad tokią už nurodytas detales gautą nukentėjusiajam priklausančią pinigų sumą S. K. pasisavino (BPK 115 str.).

BPK 103 str. numatyta, kad proceso išlaidas sudaro: 1) liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; 2) liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; 3) ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; 4) daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; 5) kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis.

Remiantis BPK 104 str., proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

Atsižvelgus į šias nuostatas, nukentėjusiojo ir specialisto kelionės į Panevėžio apygardos teismą išlaidos – iš viso 69,35 Eur ir procesinių dokumentų įteikimo apylinkės teisme išlaidos – 7,80 Eur pripažįstamos proceso išlaidomis ir ieškomos iš S. K. valstybės naudai, o išlaidos – 151,68 Eur už atliktą trasologinį tyrimą ir pateiktą specialisto išvadą pagal prokurorės pavestą užduotį nepripažįstamos proceso išlaidomis ir iš S. K. neišieškomos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-06-13 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 1 d., ir paskirti jam 10 MGL, t. y. 376,60 Eur (trys šimtai septyniasdešimt šeši eurai ir 60 ct) dydžio baudą.

Panaikinti S. K. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Priteisti iš S. K. A. M. 503,67 Eur (penkis šimtus tris eurus ir 67 ct) nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.

Išieškoti iš S. K. 77,15 Eur (septyniasdešimt septynis eurus ir 15 ct) proceso išlaidų valstybės naudai.