Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymas

išnagrinėjęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, ir susipažinęs su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, kurioje

A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, specialaus vidurinio išsilavinimo, išsituokęs, ūkininkas, anksčiau neteistas, gyvenantis Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime,

kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis A. K. 2010 metų balandžio mėn. – 2011 metų kovo mėn. laikotarpiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas vieninga tyčia, bendrininkų grupe kartu su S. K. (S. K.), pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau - PVMĮ) 71 straipsnio 1 dalies nuostatą „Prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio įstatymo 95 straipsnį tenka šalies teritorijoje įsikūrusiam pirkėjui. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju“, 71 straipsnio 2 dalies nuostatą „Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100 000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis sudarė nurodytą 100 000 litų sumą, PVM neskaičiuojamas“, 71 straipsnio 4 dalies nuostatą „Prašymo įregistruoti PVM mokėtoju nepateikimas neatleidžia apmokestinamojo asmens nuo prievolės skaičiuoti PVM už jo tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas bei įsigyjamas iš kitos valstybės narės prekes ir mokėti jį į biudžetą, jeigu tai privaloma daryti pagal šio straipsnio 1-3 dalių ir 71¹ straipsnio nuostatas“, 92 straipsnio 1 dalies nuostatą „Apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį arba pagal 71¹ straipsnį, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju“, 2002-07-02 Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo IX-1007 (toliau tekste - GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 d. ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip“, GPMĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“.

Kaltinamasis A. K., vykdydamas individualią veiklą, privalėjo vesti buhalterinę apskaitą, fiksuoti ūkines operacijas. Gyventojai, besiverčiantys individualia veikla, tvarkydami buhalterinę apskaitą, privalėjo vadovautis Buhalterinės apskaitos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040. Tačiau kaltinamasis A. K., vykdydamas individualią veiklą, nevykdė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, kad „Gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla, neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais ir neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais metais, gali pasirinkti supaprastintą apskaitą“; 10 straipsnio 6 dalies reikalavimų, kad „Gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, apskaitą, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, gali tvarkyti pats gyventojas“; 12 straipsnio 4 dalies reikalavimų, kurie nurodo, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Taip pat kaltinamasis A. K. nesivadovavo 1991-05-21 Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 (toliau - VSDĮ) 7 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „Asmenų, kurie verčiasi Individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus PSD ir VSD įmokų) suma“, 1996-05-21 Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau - SDĮ) 17 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „Fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 5 dalyje, ir asmenys, kurie individualia žemės ūkio veikla, tačiau kurių pajamos iš šios veiklos nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, moka 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios apskaičiuojamos jų socialinio draudimo įmokos“, SDĮ 18 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „Asmenys nurodyti šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, kas mėnesį moka 9 procentų minimalios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Įmoką už atitinkamą mėnesį sumoka iki to mėnesio paskutinės dienos. Asmenys, nurodyti šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, gali įmokų kas mėnesį nemokėti, jeigu jie moka ir (arba) už juos yra mokamos šio įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jeigu jie yra asmenys, išvardyti šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, - tokie asmenys įmokas sumoka šio straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka“. Tokiu būdu, kaltinamasis A. K., nepranešęs mokesčių administratoriui ir neįregistravęs individualios veiklos, vykdė komercinę veiklą, netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimą, ir už tai gavo 180 000 Lt pajamų, nesurašant jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, nesumokant jokių mokesčių 2010 metų balandžio mėn. – 2011 metų kovo mėn. laikotarpiu, nepildė jokių apskaitos registrų, vykdė komercinę veiklą, už 2010-2011 metus gautų 180 000 Lt individualios veiklos pajamų nedeklaravo, PVM (Pridėtinės vertės mokesčio), GPM (Gyventojų pajamų mokesčio), VSD (Valstybinio socialinio draudimo) įmokų, PSD (privalomojo sveikatos draudimo) įmokų neskaičiavo ir į biudžetą nemokėjo, o būtent – sistemingai, ėmėsi netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo, kiekvieną dieną, asmeniškai S. K. nurodymu supirkinėjo ir pristatinėjo pastarajam reikalingą metalo laužą. A. K. už šių paslaugų suteikimą iš S. K. gavo ne mažiau kaip 180 000 Lt pajamų, t.y. versliškai, neteisėtu būdu ėmėsi ūkinės veiklos neturėdamas licencijos veiklai - netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimui, kuriai ji reikalinga, ir gavo ne mažiau kaip 180 000 Lt pajamų bei už 2010-2011 metus nepaskaičiavo ir nesumokėjo – 7 332 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 4 295 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 17 223,62 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 5 439,04 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, dėl ko Lietuvos Respublikos biudžetas patyrė žalą.

Šiais savo veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinimas kaltinamajam A. K. grindžiamas šiais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamasis A. K. savo kaltę jam inkriminuota nusikalstama veika pripažino visiškai ir patvirtino, kad susitaręs su S. K., jis vertėsi metalo laužo supirkimu ir iš šios veiklos 2010-2011 metais gavo 180 000 litų pajamų, kurių nedeklaravo ir mokesčių valstybei nuo gautų pajamų nemokėjo. Dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi, turtinę žalą, padarytą valstybei, pilnai atlygino (b.l. 53-54, 57, 62).

Kad kaltinamasis A. K. tiekė jam metalo laužą, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir įtariamasis S. K. (S. K., b.l. 22-25).

Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus kaltinamojo A. K. veiklos mokestinį tyrimą nustatyta, kad kaltinamasis A. K. 2010-2011 metais vykdė netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo ir pardavimo individualią neregistruotą veiklą, ir iš šios neteisėtos veiklos gavo 120 867 Lt pajamų (atskaičius PVM ir leidžiamus atskaitymus), neišrašė buhalterinės apskaitos dokumentų, nesumokėjo mokesčių, nepateikė privalomų deklaracijų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Buhalterinės apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040, reikalavimus.

Teisėjas daro išvadą, kad kaltinamojo A. K. kaltė, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įrodyta jo prisipažinimu, įtariamojo S. K. (S. K.) parodymais, ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo medžiaga, ir mano, kad jo veika atitinka požymius nusikalstamos veikos numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, kadangi jis, veikdamas tiesiogine tyčia, versliškai ėmėsi ūkinės veiklos neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, ir neįsiregistravęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 177 „Dėl skirtų realizuoti netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintomis taisyklėmis, galiojusiomis iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1201), netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimui buvo reikalinga licencija, o Lietuvos Respublikos netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkimo įstatymo (2010-06-08 įstatymo Nr.XI-883 redakcija, įsigaliojusi 2010-09-01) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad netauriųjų metalų laužo ir atliekų supirkėjas privalo registruotis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, todėl kaltinamasis A. K., užsiimdamas netauriųjų metalų laužo ir atliekų, skirtų realizuoti, supirkimu, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. privalėjo turėti licenciją šiai veiklai, o nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. privalėjo registruotis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Kaltinamojo A. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei gera valia atlygino nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Skirdamas bausmę, teisėjas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat į kaltinamojo asmenybę, kuris anksčiau neteistas (b.l. 67), administracinių nuobaudų neturi, taip pat į tai, kad kaltinamasis sutinka su prokuroro pasiūlytu bausmės dydžiu, ir mano, kad jam skirtina BK 202 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – bauda.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421 ir 422 straipsniais,

nusprendžia:

A. K. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti 180 MGL (23 400 Lt – dvidešimt trijų tūkstančių keturių šimtų litų) dydžio baudą.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio reikalavimais, šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu A. K. paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti jam galutinę bausmę – 120 MGL (15 600 Lt – penkiolikos tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio baudą.

Kardomosios priemonės A. K. neskirti.

Išaiškinti kaltinamajam, kad jis, nesutikdamas su baudos paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, per keturiolika dienų nuo įsakymo gavimo dienos, turi teisę paduoti teismui prašymą, reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 425 straipsnio 4 dalį teismas, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, gali paskirti kitos rūšies ar dydžio bausmę (švelnesnę ar griežtesnę), negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Šia teise kaltinamajam nepasinaudojus, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir teismo paskirta bauda turi būti sumokėta į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos.

Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas neskundžiamas.